TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Paslaptis saugo ir baudos už skaidrumą

2011 11 14 9:00

Kiekvienos įmonės teisė - pasirinkti, kokius verslo aspektus derėtų labiau saugoti nuo pašalinių, ypač konkurentų, akių. Tačiau, specialistų vertinimu, į komercinės (gamybinės) paslapties, konfidencialios informacijos drabužį Lietuvoje įvelkama ir tai, kas tik didina visuomenės nepasitikėjimą verslu. Tai - dar nesusiformavusios rinkos ekonomikos liga.

Baltas žurnalistinis pavydas apėmė vartant rusišką verslo žurnalą, kuriame aptikau straipsnį "Ar verta gaminti cukrų". Jame žurnalistas, iki smulkmenų ištyrinėjęs cukraus gamybos subtilybes - nuo žaliavų kainos iki savikainos dalies, tenkančios darbo užmokesčiui, energijos ištekliams, įrenginių nusidėvėjimui, mokesčiams, logistikai, pridėjęs nedidelį antkainį iki didmeninės kainos ir visa tai palyginęs su mažmenine kaina, padarė išvadą: cukrų Rusijoje gaminti apsimoka.

Viskas įslaptinta

Tai anaiptol nereiškia, kad Rusijos žiniasklaida skaidresnė už mūsiškę, tačiau Lietuvoje parašyti tokį analitinį straipsnį būtų neįmanoma. Maža to, žurnalistas, ko gero, rizikuotų sėsti į teisiamųjų suolą už komercinių paslapčių paviešinimą. Mat įmonės kone visą savo gamybos ir paslaugų savikainą, juolab didmeninę kainą, laiko konfidencialia informacija, komercine (gamybine) paslaptimi, ir net susitarimuose su prekybos partneriais įrašo konfidencialumo sąlygą.

Prieš keletą savaičių iš vienos stambios įmonės vadovo nepavyko sužinoti, kokia yra konkrečios duonos rūšies savikaina ir didmeninė kaina, paaiškėjo tik tiek, kad tai - konfidenciali informacija. Juolab jog skirtingoms prekybos įmonėms ši prekė parduodama susitarus dėl skirtingų kainos nuolaidų, o prekybininkai taiko tokį antkainį, koks jiems atrodo konkurencingas.

Tokiomis aplinkybėmis keistoki atrodo Seimo narių vis paleidžiami siūlymai reguliuoti kai kurių būtiniausių prekių antkainius. Visi norai atsitrenktų į tvirtą sieną - komercinę paslaptį. Nelabai ką būtų įmanoma ir pasiekti, jei nebūtų grąžinta komandinė ekonomika.

Komercine paslaptimi gali būti laikoma viskas, kas, įmonės manymu, yra reikalinga, išskyrus nebent tai, kad į Vertybinių popierių biržą įtrauktos bendrovės privalo skelbti savo finansų ataskaitas. Tiems, kurie moka jas skaityti, tai nėra mažai.

Be paslapčių - ne konkurencija atrodo

Lietuvos laisvosios rinkos instituto eksperto Žilvino Šilėno nuomone, komercinės paslaptys - ne tik įprasta, bet ir suprantama praktika. "Būtų keista, jei gamintojas tą pačią prekę visiems prekybininkams parduotų viena kaina. Per derybas išryškėja verslininko talentas", - neabejojo jis.

Ekspertas spėja, kad palankesnėmis kainomis prekės dažniausiai tiekiamos stambiems prekybos centrams, nes jie turi rimtų argumentų to reikalauti: vienokios sąnaudos nuvežti 20 bandelių į mažą parduotuvėlę ir visiškai kitokios - 500 tokių pačių bandelių į prekybos centrą. "Kainomis smulkiosios parduotuvės stambiųjų neįveiks, todėl jos turi ieškoti kitų būdų, kaip išgyventi ir išsiugdyti lojalius klientus: gal siūlydamos šviežesnių produktų, gal - šiltesnių, paslaugesniu aptarnavimu, o gal ir derybiniais gebėjimais. Yra daug būdų", - į fantazijos galimybes bedė konkurencijos santykių ekspertas.

Tačiau VšĮ Lietuvos inovacijų centro projektų vadovas Artūras Jakubavičius teigia, jog Lietuvos verslas komercinės paslapties sąvoką suvokia gerokai per plačiai. "Klasikinių produktų - pieno, duonos, taburetės - pagrindinės gamybos technologijos žinomos kiekvienam, tad kažin ar jas verta laikyti komercine paslaptimi, nes visiems gamintojams savikaina yra aiški, ir sutaupyti tobulinant gamybą galima nebent centus. Čia jokios "know how" (slaptosios patirties) nėra. Galima "žaisti" nebent kuriant naujus produktus, pavyzdžiui, gaminti ne cukrų, o saldiklius, ne sūrį - o sūrio lazdeles", - svarstė A.Jakubavičius.

Anot jo, kitaip reikėtų vertinti tikrąsias paslaptis, kurios neretai ir sudaro didžiąją dalį produkcijos vertės. "Tai pirmiausia pardavimo, verslo modeliai. Būtent čia kaupiama patirtis, kurią jau galima laikyti konfidencialia informacija. Ypatinga svarba tenka dizainui, prekių ženklo įdirbiui, rinkodarai ir panašiems dalykams. Čia slypi didžioji produkto vertės dalis, todėl būtent tokią patirtį įmonės turėtų slėpti, kaip ir investicinius, plėtros planus, laiką, kada rinkai bus pristatytas naujas produktas", - aiškino A.Jakubavičius. Ir pridūrė, kad, pavyzdžiui, pasirodymas rinkoje savaite anksčiau arba iškart, kai "nudega" konkurentas, gali užtikrinti neįtikimą sėkmę.

"Lietuvoje kai kas be reikalo laikoma komercine paslaptimi. Antai ilgą laiką klasikinė buvusi kokakolos paslaptis šiandien yra mitologizuota. Kai tik šis gėrimas išsiveržė už JAV rinkos ribų ir buvo pradėtas gaminti kone ant kiekvieno kampo, liežuvis neturėtų verstis vadinti jį unikaliu gėrimu, kurio receptūrą reikėtų slėpti, - kalbėjo pašnekovas ir konstatavo: - Pas mus daug kas laikoma komercine paslaptimi, tačiau neretai gamyba iškeliama į Kiniją, kurioje nėra jokių paslapčių."

Ž.Šilėnas tik iš dalies sutiktų su tokiais argumentais, nes "nė vienas verslininkas nežino visko apie gamybos technologijas, kurias naudoja konkurentas". Tai, jo nuomone, neturėtų būti kliūtis norinčiajam pradėti kepti bandeles ar gaminti taburetes - prikaupta daug koncentruotos statistinės informacijos, kurią patyrinėjus galima numatyti ir būsimas verslo sąnaudas. "Kas nori viską išsiaiškinti ir sugeba analizuoti, susiskaičiuos - tai irgi verslo talentas", - patikino rinkos ekspertas.

Už skaidrumą baudžiama

"Nemaža dalis konfidencialios informacijos Lietuvoje motyvuojama ne įtempta konkurencine aplinka, o tuo, kad kuo mažiau žinotų visuomenė", - daro prielaidą buvęs Konkurencijos tarybos vadovas Rimantas Stanikūnas, dabar advokatų kontoros "Bernotas & Dominas Glimstedt" konkurencijos patarėjas. Pasak jo, komercinės paslaptys - tai įstatymu reglamentuota, tačiau labai subtili ir ganėtinai silpna Lietuvos verslo sritis.

"Sunku pasakyti, kuria kryptimi turėtume judėti - ir teisiniu, ir ekonominiu, ir vartojimo požiūriu, juolab kad visuomenė nori žinoti daugiau. Dabar žmonės informaciją apie produktus graibsto tik iš trečių lūpų, vadinasi, ji negali būti visiškai patikima. Tai rodo mūsų rinkos ekonomikos kultūros stoką, ir prekybininkai tuo sumaniai naudojasi, neretai būtiniausių produktų antkainius nustatydami didesnius, negu kainuoja pagaminti patį produktą. Jei būtų tvirti konkurenciniai santykiai, prekybininkai nelabai galėtų tuo žaisti", - mano buvęs Konkurencijos tarybos vadovas.

Dėl nesubrendusių konkurencinių santykių skaidri rinka, kuri turėtų vesti prie tobulos konkurencijos modelio, pasak R.Stanikūno, Lietuvoje linksta peraugti į nebylius draudžiamus susitarimus. Prieš penkerius metus Konkurencijos taryba nagrinėjo pieno kartelio bylą, kai kiekvienas asociacijoje žinojo apie dabartines ir būsimas konkurentų produkcijos kainas. "Kai kiekvienas žino konkurento planus, labai lengva koordinuoti veiksmus. Tai jau netiesioginis kartelinis susitarimas. Negalima leisti, kad skaidrumas peraugtų į tylų suokalbį", - perspėjo konkurencinių santykių specialistas.

Tikrintojai žino viską

Posakis, kad paslaptis jau nėra paslaptis, kai ją žino trys asmenys, negalioja komercinėms paslaptims. Mat jas paprastai žino dauguma įmonės kolektyvo, ir darbuotojai pasirašo konfidencialumo pasižadėjimus. Be to, paslaptis gali bet kada atskleisti priežiūros ir kontrolės institucijos - pavyzdžiui, Konkurencijos taryba.

"Tyrimą atliekanti institucija iš įmonės laikmenų gali paimti viską, ką tik nori; gali net vadovo namus apieškoti", - sakė Ž.Šilėnas.

Tiesa, įmonė paprastai tokiu atveju kreipiasi į tikrintojus, raštu nurodydama, kokia informacija yra neviešintina, ir tikrintojas privalo griežtai laikytis konfidencialumo principo.

R.Stanikūnas teigia, jog dažnai tokie neskelbtinos informacijos sąrašai būna akivaizdžiai per ilgi. Be to, tuo mėgstama piktnaudžiauti - reikalaujama, kad vengiant konfidencialios informacijos nutekėjimo Konkurencijos tarybos arba teismo posėdžiuose nebūtų leidžiama dalyvauti konkurentams.

Ž.Šilėno nuomone, bent dabartinėmis rinkos sąlygomis kiekviena privati įmonė savo paslaptimi gali laikyti bet ką. O jam kyla abejonių nebent dėl to, ką komercine paslaptimi galėtų laikyti valstybės kapitalo įmonės.

Faktai

Galimos komercinės paslapties objektai

Gamybos procesai, technologijos ir gamybinė patirtis; produktų sudėtis; verslo strategijos, verslo planai, verslo kūrimo metodai, rinkodaros planai; klientų sąrašai; dizainas, brėžiniai, architektūriniai planai, projektai ir žemėlapiai; finansinė informacija; informacija apie tiriamąją ir plėtros veiklą; įmonės sudarytos sutartys ar susitarimai su klientais; informacija apie įmonės materialaus ir finansinio turto investicijas; informacija apie darbuotojų darbo užmokestį, jo mokėjimo būdus ir tvarką.

Šaltinis: Konkurencijos įstatymas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"