TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Patvinusios pieno upės

2014 08 28 6:00
LŽ archyvo nuotrauka

Lietuvos pieno perdirbėjai ėmė mušti pieno supirkimo kainas dar nė nespėję pajusti Rusijos paskelbto embargo įtakos. Ūkininkų padėtis tampa beviltiška.

„Mums jau pradeda grasinti, kad nesulauksime pienvežio, jeigu pieno neparduosime po 57 centus už litrą, o dar pernai supirkėjai mokėjo po 1,1–1,17 lito“, – LŽ guodėsi Šilalės rajono ūkininkė Vilija Bušinskienė. Per dieną jos ūkyje primelžiama po 2 tonas pieno, o litro savikaina, anot jos, siekia apie 80 centų. Ūkininkai, pasak moters, piktinasi, kad jei pienas pigs dar kelias dekadas, teks perdirbėjams primokėti ir už jo išvežimą.

Smaugia įsipareigojimai

Pieno perdirbimo bendrovės atstovas LŽ priminė, kad laikai, kai už litrą pieno mokėta daugiau nei po litą, buvo rekordiniai ir ūkininkams, matyt, buvo per didelė paskata atsipalaiduoti ir galbūt išlaidauti.

Ūkininkai savo investicijų į techniką išlaidavimu nelaiko, bet pripažįsta, kad dabar jos yra tapusios nepakeliama našta, juolab pridėjus valstybei sumokamus mokesčius ir smarkiai pabrangusius pašarus bei degalus. Antai LŽ pašnekovė skaičiuoja, jog lengviau buvo išgyventi krizės metus, kai už litrą pieno buvo mokama po 59 centus. Mat tada buvo trečdaliu pigesni degalai, o už toną kombinuotųjų pašarų, per krizę kainavusių 800–900 litų su visais mokesčiais, dabar tenka mokėti iki 1200 litų (be PVM).

Maža to, anot ūkininkės, bent po 1500 litų algos tenka sumokėti darbuotojams, kas mėnesį po 4 tūkst. litų – "Sodrai", dar 19 tūkst. litų šį pavasarį sumokėta pajamų mokesčio – juk vien investicijoms į naują techniką pernai išleista apie 200 tūkst. litų. Ji buvo nupirkta pasiskolinus iš banko. „Perdirbėjai žino, kad esame įsipareigoję, todėl yra tikri, jog niekur nesidėsime ir pieną parduosime kad ir po 10 centų už litrą“, – pykčio neslėpė V. Bušinskienė.

Silpniausia grandis

Ūkininkė yra įsitikinusi, kad pieno perdirbėjai naudojasi susiklosčiusia padėtimi ir iš ūkininkų atima paskutinę viltį išgyventi, dargi apeliuodami į jiems teikiamą valstybės paramą. „Kaimynystėje 70-metis ūkininkas turi ekologinį ūkį, laiko 240 karvių, tai jam už litrą pieno supirkėjai pasiūlė 55 centus, nes neva dar po 8 centus sumokama iš valstybės biudžeto ir dar iki 2 centų gausiąs iš supirkėjų, jei pienas bus geras. Kai taip yra, apie kokį jaunimo grąžinimą į kaimą galime šnekėti“, – šaipėsi ūkininkė ir stebėjosi valdininkų, nusprendusių paremti perdirbėjus, o ne ūkininkus, išmintimi.

Jos ūkis gyvuoja nuo 1992 metų. „Jei taip tęsis, liks tik bankrutuoti. Visus tuos metus kaupiau patirtį, susipirkau techniką, dirbu tai, ką išmanau, ir paprasčiau būtų bankrutuoti, o ne persiorientuoti į kitą žemdirbystės sritį. „Tai ne krapus auginti ir džiovinti“, – ironizavo ūkininkė.

Anot jos, dabar nelabai tai sugebėtų ir norėdama, nes prieš persiorientuojant tektų bandą parduoti mėsai, tačiau dabar už kilogramą gyvo svorio galvijų niekas daugiau kaip 2–3,5 lito nemoka.

Kooperatyvai tarp girnų

Savotiški ūkininkų ir pieno perdirbėjų įkaitai yra pieną superkantys kooperatyvai. Jie žemdirbiams kol kas už pieną moka iki 75 centų už litrą, tačiau, kaip LŽ teigė Panevėžio rajono kooperatyvo „Ėriškių pienas“ pirmininkas Pranas Nemanis, jau, matyt, nuo rugsėjo 1 dienos supirkimo kainos sumažės dar 10 centų už litrą, nes mažiau už pieną mokės ir bendrovė „Marijampolės pieno konservai“, kuriai šis kooperatyvas tiekia žaliavą. Ši, anot P. Nemanio už žalią pieną visada mokėdavo brangiau nei kitos perdirbimo bendrovės.

Anksčiau „Ėriškių pienas“ kasdien po 500–600 tonų pieno išveždavo ir į Lenkiją, tačiau dabar tarpininkai pranešė, jog Lenkijos vyriausybė uždraudė pieną importuoti, nes ir šios šalies ūkiuose yra susidaręs žaliavos perteklius. „Man nesuprantama, kodėl panašių priemonių negali imtis mūsų Vyriausybė. Mano žiniomis, kai kurie Lietuvos perdirbėjai ir dabar dalį žaliavos atsiveža iš Latvijos“, – kalbėjo kooperatyvo vadovas.

Visiems sunku

„Visiems dabar sunku, o rinkos kainos smarkiai nukritusios ir krinta kasdien“, – susiklosčiusią padėtį LŽ aiškino nepanoręs būti įvardyti pieno perdirbimo bendrovės atstovas. Pašnekovo teigimu, neįmanoma prognozuoti, kokios bus supirkimo kainos ir artimiausioje ateityje, nes pieno produktų perprodukcija yra visoje Europoje, visi ieško naujų rinkų, o gaminti į sandėlį niekam neapsimoka – reikia mokėti žmonėms algas, vykdyti finansinius įsipareigojimus kreditoriams, pienui supirkti reikia didelių apyvartos lėšų, kurios uždirbamos tik pardavus produkciją, o ne iš sandėlio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"