TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Penkios priemonės, kaip padidinti atlyginimus Lietuvoje

2016 02 22 18:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Dažnai sulaukiu klausimo, ką reikėtų daryti, kad atlyginimai Lietuvoje būtų tokie kaip Vakarų Europoje.

Kai kurios šiame komentare pateikiamos priemonės atlyginimus kilsteltų gana greitai. Vis dėlto, tvarūs sprendimai retai būna greiti sprendimai. Įgyvendinus visas penkias žemiau išvardytas priemones, po 20 metų atlyginimai Lietuvoje nuo vakarietiškų jau skirtųsi ne 4–5 kartus, kaip yra šiandien, o tik 1,25–1,5 karto.

Įtakos ekonomikai turi jau darželinukų ugdymas

Pirma ir svarbiausia priemonė, kuri ilguoju laikotarpiu gali padaryti didžiausią įtaką darbo našumo ir atlyginimų augimui – radikali švietimo sistemos pertvarka. Būtent iš švietimo sistemos į rinką patenka kvalifikuoti, kūrybingi ir verslūs specialistai – darbo jėga, kuri yra pagrindinis bet kurios ekonomikos variklis. Švietimo sistemos įtaka ekonomikai prasideda jau darželiuose, kuriuose vaikai turėtų būti mokomi būti smalsūs ir kūrybingi. Mokykloje, be kūrybiškumo, reikalingi analitinio mąstymo, verslumo pagrindai. Aukštojo mokslo sistemos tikslas – ne tik suteikti aukščiausio lygio žinias, bet dar svarbiau – išugdyti puikius analitinius įgūdžius ir skatinti teorines žinias paversti praktinėmis verslo idėjomis. Nereikia net sakyti, kad šiuos įgūdžius ir žinias turėtų perteikti aukščiausio lygio mokytojai bei dėstytojai, todėl pradėti reikėtų nuo radikalaus pedagogų parengimo kokybės peržiūrėjimo.

Aukštojo mokslo sistema turėtų būti orientuota ne į kiekybę, o į kokybę. Tam reikėtų ženkliai (kai kurių specialistų vertinimu – perpus) mažinti studijų krepšelių skaičių, o sutaupytas lėšas skirti vieno studento paruošimo kokybei didinti (taip pat – ir mažinant dėstytojų skaičių bei reikšmingai didinant jų atlyginimus). Tokiu būdu ilgainiui didėtų ne tik našiausiuose ekonomikos sektoriuose dirbančiųjų atlyginimai. Daugiau lėšų iš šių ūkio šakų surinktų valstybė, o tai leistų kelti dirbančiųjų viešajame sektoriuje atlyginimus, taip pat – pensijas ir kitas socialines išmokas. Šie pinigai grįžtų į ekonomiką ir „maitintų“ kitas ūkio šakas – paslaugų, statybos, prekybos sektorius ir t.t.

Pirmenybė investicijoms ir kova su šešėliu

Antra, našumo prieaugį kuria investicijos. Nepaisant to, kad praėjusiais metais įmonių investicijos augo daugiau kaip 10 proc., jos ir šiandien išlieka žemiau ikikrizinio lygio. Nors augančiai ekonomikai investicijų reikia kaip oro, pagal jų lygį esame vieni iš ES autsaiderių. Todėl valstybės vaidmuo turėtų būti investicijų skatinimas. Viena iš efektyviausių priemonių tai padaryti būtų lengvatos reinvestuojamam pelnui grąžinimas. Verslas neturėtų būti apmokestinamas už tai, kad investuoja.

Veidrodinė problemos pusė yra ta, kad šiuo metu Lietuvoje galioja per maži mokesčiai dividendams, kurie yra apmokestinami standartiniu 15 proc. tarifu. Palyginimui: pajamos iš darbo santykių iš viso yra apmokestinamos vidutiniškai 41 proc. tarifu. Akivaizdu, kad toks žemas dividendų apmokestinimas nėra socialiai teisingas. Negana to, jis nepagrįstas ir ekonomine logika, kadangi toks žemas dividendų apmokestinimas lemia tai, kad per didelė dalis įmonių savininkų mieliau išsimokės dividendus, nei įmonės uždirbtą pelną skirs investicijoms. Dėl šio disbalanso Lietuva yra viena iš labiausiai vartojančių valstybių ES. Taip pat visoje ES pirmaujame pagal gyventojų pajamų dalį gaunamą iš turto. Tik atotrūkio tarp reinvestuojamo pelno ir dividendų apmokestinimo didinimas skatins įmones pirmenybę teikti investicijoms, o ne dividendams.

Trečia, turėtume mažinti darbo jėgos apmokestinimą bei įvesti „Sodros“ įmokų lubas. Tai ne tik leistų pritrauktų daugiau užsienio investicijų, bet ir didintų Lietuvos įmonių konkurencingumą užsienyje. Kadangi kontraktai su darbuotojais yra sudaromi bruto atlyginimo pagrindu, skirtumas, atsiradęs dėl mažesnio tarifo, iš karto atsidurtų darbuotojo kišenėje.

Negautas lėšas iš darbo santykių apmokestinimo valstybė turėtų kompensuoti didesniais dividendų mokesčiais, verslo liudijimų apribojimu, pajamų, gaunamų iš darbo santykių bei individualios veiklos, sulyginimu, taip pat – aktyviau kovojant su šešėliu darbo rinkoje. Tik mažindami nebaudžiamumą už neteisėtus darbo santykius, pasieksime apčiuopiamų rezultatų kovoje su šešėliu. O tam reikia ženklaus mokesčių inspektorių desanto padidinimo. Loterijomis ir maloniomis SMS žinutėmis darbuotojų iš šešėlio neištrauksime.

Lankstūs darbo santykiai ir darbuotojai iš užsienio

Ketvirta, kaip rodo kasmet vykdomas Pasaulio ekonomikos forumo tyrimas, egzistuoja aiškus ryšys tarp valstybės ekonominio išsivystymo lygio ir to, kaip lanksčiai joje yra reguliuojami darbo santykiai. Lankstūs darbo santykiai mažina darbuotojų įdarbinimo sąnaudas ir leidžia įmonėms daugiau lėšų skirti atlyginimams. Be to, lankstūs darbo santykiai suteikia verslui lankstumo reaguojant į ekonominius svyravimus. Atsižvelgiant į tai, kad jau esame įžengę į ekonominio pakilimo stadiją, lankstesni darbo santykiai leistų sparčiau mažinti nedarbą, didintų konkurenciją dėl darbuotojų ir tokiu būdų sudarytų sąlygas spartesniam atlyginimų augimui.

Penkta, Lietuvos visuomenė sparčiai sensta. Ilgainiui tai reikš ne tik kūrybinio potencialo mažėjimą, bet ir negailestingai besikeičiantį dirbančiųjų ir iš jų sumokamų mokesčių išlaikomų senyvo amžiaus žmonių santykį. Nors galima sukišti galvas į smėlį ir apsimesti, kad ši problema neegzistuoja, tačiau kuo ilgiau šią problemą ignoruosime, tuo skaudesnės vėliau bus pasekmės šalies konkurencingumui ir mūsų visų gyvenimo standartams.

Todėl Lietuvai reikia šviežio požiūrio į imigracijos politiką, kurioje vietos atsirastų ne tik nacionalinio saugumo prioritetams, bet ir ekonominiams motyvams. Čia kalba eina ne apie tą imigraciją, kuri yra konflikto Vidurio Rytuose pasekmė, tačiau apie imigraciją iš Lietuvai artimesnių (tiek kultūriškai, tiek ir geografiškai) šalių. Pritraukti jaunų imigrantų galima ir iš Ukrainos – 13 kartų už Lietuvą didesnės šalies, kurioje vidutinis atlyginimas yra keturis kartus mažesnis. Tam reikėtų Lietuvos aukštosiose mokyklose anglų kalba dėstomų programų bei palengvintų imigracijos procedūrų norintiems po studijų likti dirbti Lietuvoje.

Turtingesnės Vakarų valstybės turtingomis tapo iš dalies dėl to, kad sugebėjo pritraukti jaunų talentų iš užsienio. Norėdama neprarasti ekonominio dinamiškumo ir užtikrinti stabilų pajamų augimą šiuo keliu turėtų eiti ir Lietuva.

Komentaro autorius – Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"