TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Per upę - keltu, sausuma - karieta

2009 08 10 0:00
Ties Čiobiškio gyvenviete kelias atsiremia į upę, o Čiobiškyje tilto per Nerį nėra, į kitą krantą kelia tik keltas, kurį varo upės srovė.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Smulkieji verslininkai prie krizės sąlygų prisitaiko lengviau, o užsiimantieji neįprasta ir netradicine veikla sulaukia netgi didesnio susidomėjusių klientų dėmesio.

Tuo įsitikinti užteko pakalbinus du beveik toje pačioje vietovėje nekasdienio transporto paslaugas teikiančius verslininkus. Vienas tikino, kad netgi kelias minutes trunkantis persikėlimas keltu per upę turistams tampa patrauklia atrakcija, kitam netrūksta norinčiųjų po vietines apylinkes pasidairyti iš žirgais kinkytos karietos, o žiemą leistis į pažintinę kelionę rogėmis.

Senelio verslo idėja.

Keliaujant istorinėmis Kernavės apylinkėmis ir besigrožint Neries regioninio parko vaizdingu kraštovaizdžiu dažną turistą lydi žemėlapis, kuriame ties Čiobiškio gyvenviete kelias atsiremia į upę. Pirmą kartą apylinkėmis keliaujantis turistas maloniai nustemba - Čiobiškyje tilto per Nerį nėra, į kitą krantą kelia keltas, kurį varo upės srovė, o toks jis Lietuvoje - vienintelis.

Persikelti šiuo keltu į kitą krantą su automobiliu kainuoja dešimtinę, tačiau iki artimiausių nemokamų tiltų Jonavoje arba Vievyje maždaug po 50 kilometrų. Kelto savininkas Gediminas Dzeventauskas juokauja, kad šių tiltų konkurencijos nejaučiantis, priešingai - turi savo nuolatinių, ištikimų klientų būrį.

Paklaustas, kaip kilo idėja užsiimti tokiu verslu, G.Dzeventauskas pasakoja, jog šioje vietoje perkėla per Nerį egzistuoja jau nuo 1935 metų, tačiau per karą keltas buvo susprogdintas, o naujas pastatytas tik sovietų kolūkių laikais.

"Idėja jį atstatyti kilo mano seneliui. Jis su kaimynu įkalbėjo kolūkio pirmininką ir patys sukonstravo medinį keltą, vėliau prie jo ir dirbo. 1972 metais medinis keltas buvo pakeistas metaliniu, kuris kasmet šiek tiek rekonstruojamas ir veikia ligi šiol", - dėsto pašnekovas.

Pasak dabartinio kelto savininko, šio transporto poreikis yra sumažėjęs, nes žmonės mažiau keliauja. "Šiokiadieniais kartais nepersikelia nė vienas automobilis, didžiausia kelto apkrova būna savaitgaliais, kai žmonės važiuoja pas gimines arba tiesiog keliauja. Yra klientų, kurie keliasi dėl pramogos - perplaukia į vieną krantą ir grįžta atgal į kitą. Vis dažniau prie perkėlos atvyksta gražias akimirkas norintys užfiksuoti vestuvininkai", - pasakoja jis.

Pašnekovas skaičiuoja, kad sezono metu, t. y. nuo gegužės vidurio iki Vėlinių, vidutiniškai kas mėnesį tenka perkelti apie 100 automobilių.

Paklaustas, ar apsimoka užsiimti tokiu verslu, G.Dzeventauskas mato dvi medalio puses. "Pirmiausia tai yra sugalvota senelio ir jau tapo savotiška šeimos verslo tradicija. Kol keltas nėra nuostolingas ir pats save išlaiko - viskas gerai. Sustabdyti jo taip pat negalima, kad ir kokia yra ekonomikos padėtis. Jeigu nors vienais metais šis keltas neplauks, pusė klientų atkris. O jeigu liks tik vienkartiniai klientai, vienareikšmiškai perkėlos veikla taps nuostolinga", - rimtai dėsto vienetinio verslo savininkas.

Pomėgis virto verslu

Kernaviškis Česlovas kiekvieną savaitgalį klientų laukia miestelio centre į savadarbę karietą įkinkęs žirgus. "Klientų užtenka. Pavasarį mokiniai leidžiasi į ekskursijas, vasarą ir rudeniop netrūksta turistų, vestuvininkų. Paprastą dieną mano žirgais galima pajodinėti specialiai tam paruoštoje pievoje, nemokančius joti pamokau. O žiemą itin mėgstamos kelionės rogėmis per miškus. Vienokią ar kitokią veiklą su žirgais vykdau ištisus metus", - dėsto savo verslo taktiką pašnekovas.

Pasak jo, net sunkmetis neatbaidė žmonių įdomiai praleisti laiką, priešingai - norima pabūti arčiau gamtos.

Klausiamas apie kainas pašnekovas prisipažįsta, jog tvirtai nustatytos paslaugos kainos nėra, nes priklauso, kokį atstumą keliautojai nori važiuoti. "Per miestelį pervežu ir už dešimtinę, toliau - brangiau. Iš vestuvininkų, kuriems dar ir armonika pagroju, paprašau ir kelių šimtinių. Kai atvažiuoja limuzinais, tokia kaina jiems vieni juokai, o man - pinigai arkliams išlaikyti", - atvirauja Česlovas. Pasak jo, užsiimti šia veikla kol kas apsimoka, užtenka pinigų ir naujiems žirgams įsigyti.

"Mano svajonė - po kelerių metų karietą pakinkyti tikrais lietuviškais žemaitukais. Tokių jau turiu įsigijęs, bet jie dar per jauni. Tada keliautojams galėsiu papasakoti ne tik vietinių apylinkių istoriją, bet ir apie vieną seniausių žirgų veislių Europoje, nepamainomą senovės lietuvio kario žirgą", - dėsto jis.

Česlovas įsitikinęs, kad iš turistų vežiojimo veiklos gaunamų lėšų užteks žemaitukų veislės žirgams auginti ir populiarinti mūsų krašte.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"