TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Pieno gamintojų balsą stiprina kooperacija

2014 03 20 6:00
J.Dovydėnienė: "Įstojus į kooperatyvą atsiranda bendrumo jausmas, didesnė atsakomybė už tai, ką darai." kaimynus." Kooperatyvo "Pieno puta" nuotrauka

Lietuvos žemės ūkio ir maisto gamybos sektoriuje veikia daugiau kaip 220 kooperatinių bendrovių. Didžiausia jų dalis - pieno kooperatyvai. Jie apima daugiau kaip ketvirtadalį žaliavinio pieno rinkos. Susibūrusiems smulkiesiems pieno gamintojams lengviau derėtis dėl kainų.

Kupiškio žemės ūkio kooperatyvas „Pieno puta“ vienija apie 1300 Šiaurės Lietuvos ūkininkų iš Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Utenos, Zarasų, Anykščių rajonų. Tai įvairaus dydžio ūkiai - nuo šeimų, laikančių vieną karvutę, iki karvių kompleksų. Apie 70 proc. kooperatyvo narių yra maži ūkiai, kurie pieną pristato į kooperatyvo supirkimo punktus.

Turėjo patikėti

Kooperatyvo „Peno puta“ direktorė Jūratė Dovydėnienė sakė, kad Lietuvoje seniausi kooperatyvai skaičiuoja vos daugiau nei dešimtmetį, o kolegos iš senųjų Europos Sąjungos (ES) šalių kooperaciją puoselėja šimtmetį. Didžiulę neigiamą įtaką kooperacijai turėjo tragiška sovietinė patirtis, kai žmonės prievarta buvo suvaryti į kolūkius.

„Prieš dešimtmetį sunkiausias ir didžiausias darbas buvo žmonėms paaiškinti, kas yra kooperacija, įrodyti, jog tai - ne kolūkiai“, - sakė verslininkė. Pirmiausia į kooperatyvą stojo jaunesni ūkininkai, kurie nepabūgo rizikuoti ir ieškojo naujovių. Kai žmonės apčiuopė ekonominę naudą, jų kalbinti jau nereikėjo.

„Nuolat semiamės sėkmingos patirties kitose ES šalyse. Vos pradėję kooperatyvo veiklą pirmiausia lankėmės Vokietijoje. Dabar pažiūrėti, kaip klesti kooperatyvai užsienyje, veržiasi ir patys ūkininkai“, - kalbėjo J.Dovydėnienė.

Ji nesutinka, kad Lietuvoje kooperacija apmirusi ir neaktyvi - dabar pieno sektorius jau yra labiausiai kooperuotas. Šiuo metu daugiau nei 30 proc. pieno ūkių yra įsitraukę į kooperatinę veiklą.

Geriausias argumentas jungtis į kooperatyvus – patenkintų kaimynų pavyzdys. Kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė teigė, kad dalis ūkininkų, ypač vyresnės kartos, turbūt niekada nesikooperuos, nes žmonės dar tebejaučia kolchozų padarytą nuoskaudą.“ Kiti tiesiog bijo ir nenori ko nors gyvenime keisti.

Laimi visi

„Mes kartais juokaujame, kad kooperatyvas - kaip profsąjunga: nariai - tik keli, bet laimi visi. Ką tai reiškia? Jei kaimelyje yra kooperatyvo pieno supirkimo punktas, o greta veikia ir kitų pieno perdirbimo įmonių punktai, tai visi ūkininkai pieną parduoda tokia kaina, kaip kooperatyvo. Tuose kaimeliuose, kur veikia tik kitų supirkėjų punktai, supirkimo kainos mažesnės“, - pasakojo J.Dovydėnienė.

Pasak jos, yra dar viena apčiuopiama nauda: kooperatyvas prekiauja galvijų pašarais, kitomis ūkininkams reikalingomis prekėmis. Jų kainos gerokai mažesnes negu prekybos tinkluose. Kooperatyvas savo nariams teikia įvairias paslaugas, pavyzdžiui, buhalterinės apskaitos, transporto, elektriko ir pan. „Aktyviai dalyvaujame asociacijų veikloje. Tai irgi teikia naudos ūkininkams, nes jie gauna šių asociacijų teikiamas paslaugas, konsultacijas už specialią kainą, o narystės mokesčių joms nemoka“, - aiškino kooperatyvo vadovė.

Keičiasi gyvenimo būdas

J. Dovydėnienės teigimu, įstojus į kooperatyvą atsiranda bendrumo jausmas, atsakomybė kaimynams už tai, ką darai. Tai ypač svarbu siekiant geros pieno kokybės.

„Kartu mokomės būti verslininkais. Išmokstame gerbti kito nuomonę ir pripažinti bendrai priimtus sprendimus, kartais atsisakydami savosios nuomonės. Juk pagal Kooperacijos įstatymą kiekvienas narys turi viena balsą. Jei narių daugiau nei 100, renkami jų atstovai. Mūsų kooperatyve yra per 1000 gamybą vykdančią ūkininkų. Jiems atstovauja per 100 narių atstovų, taigi priimant sprendimus būtina balsų dauguma. Kai toks didelis žmonių būrys, nelengva rasti visiems tinkamą sprendimą, tačiau mūsų patirtis sako, jog visada įmanoma“, - kalbėjo "Pieno putos" direktorė.

Sava įmonė – svajonės išsipildymas

Prieš metus kooperatyvas „Pieno puta“ įsigijo Širvintų rajone esančią Bagaslaviškio pieninę. Apie pieno perdirbimą ūkininkai svajojo jau seniai, ypač kai nukrisdavo žaliavinio pieno kaina, o parduotuvių lentynose produktai neatpigdavo.

„Ilgai brandintą mintį įgyvendinome prieš metus. Iššūkių buvo daug. Mes juk buvome žaliavos gamintojai, o ne perdirbėjai. Teko daug mokytis, ieškoti tinkamų specialistų. 2013 metais pieno kainos buvo aukštos, perdirbėjai susidūrė su įvairiausiomis problemomis. Mums jos taip pat nebuvo svetimos, juo labiau, neturint patirties. Tačiau mūsų tikslas išlieka tas pats - siekti perdirbti savo kooperatyvo narių tiekiamą pieną, gaminti natūralius ir sveikus produktus“, - tęsė J.Dovydėnienė.

Pasak kooperatyvo vadovės, kai kurios perdirbimo įmonės "išmoko gaminti pieno produktus beveik be pieno". Tai esą labai atpigina savikainą, produktų su konservantais galiojimo terminai yra ilgesni.

„Tačiau mes norime gaminti kokybiškus, galbūt šiek tiek brangesnius, bet išskirtinai sveikus ir skanius gaminius. Pasirinkome tokią pardavimo strategiją, kad pirkėjai galėtų susipažinti su mūsų gaminamais produktais, jų paragauti“, - teigė ji ir pridūrė, jog gaminių asortimentą lems galutinis vartotojas.

Pasak J.Dovydėnienės, žaliavinio pieno supirkimo kainos pastaruosius metus buvo ir dabar yra gana stabilios. Tai turėjo įtakos visiems pieno gamintojams. Per šį laikotarpį ūkininkai daug investavo į žaliavos kokybę, didino bandas, modernizavo ūkius. „Kokios bus tolesnės tendencijos šiais metais - sunku pasakyti. Pastaruoju metu apskritai labai yra sunku nuspėti tendencijas pieno sektoriuje. Žinoma, šalies pieno ūkiui turės ir turi įtakos santykiai su Rytais. Labai nesinori, bet tenka užbaigti pokalbį sakiniu: jeigu ir toliau taip bus, Lietuvos perdirbimo įmonės prognozuoja kainų kritimą“, - sakė kooperatyvo vadovė.

Faktai

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2014 metų vasario mėnesį vidutinė natūralaus 4,21 proc. riebumo ir 3,27 proc. baltymingumo pieno supirkimo kaina buvo 1277,6 lito už toną ir padidėjo 1,5 proc., palyginti su sausiu.

Bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina vasario mėnesį, palyginti su 2014 metų sausiu, padidėjo 2,5 procento.

Šių metų vasarį natūralaus pieno supirkimo kaina buvo 22,1 proc. didesnė negu 2013-ųjų vasarį.

Per metus ji pakilo nuo 1046,4 iki 1277,6 lito už toną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"