TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Pieno kainos dalis - ne visiems vienoda

2015 07 30 6:00
Konkurencijos tarybos narė Jolanta Ivanauskienė sakė, kad pieno supirkimo kainos ir jų kitimo tendencijos Lietuvoje iš esmės atitinka pasaulinių kainų tendencijas. LŽ archyvo nuotrauka

Prekybos tinklui, kaip rodo pieno produktų mažmeninių kainų analizė, tenka 24 proc., perdirbėjui - 26 proc., o žaliavos gamintojui – apie 50 proc. kainos. Dėl kritusių pieno supirkimo kainų perdirbėjų marža tapo teigiama ir vidutiniškai sudarė kiek daugiau kaip 2 procentus.

Tai atskleidė Konkurencijos tarybos (KT) atliktas pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos tyrimas. Jis rodo, kad mažmeninės prekybos tinklai - vienintelė grandis, kurios dalis galutinėje pieno produktų kainoje buvo stabili. Preliminarius tyrimo rezultatus LŽ komentavo Jolanta Ivanauskienė, tyrimą kuravusi KT narė.

Dažnai keičia pirkėjus

– Ūkininkai vėl prakalbo, kad pieno supirkimo kainos smuko, tačiau kai kurioms didžiosioms bendrovėms ir ūkiams mokama kelis kartus daugiau nei smulkiesiems žemdirbiams ir kooperatyvams. Ar tai paaiškina KT atliktas tyrimas?

– Žemės ūkio bendrovės, gaminančios nemažą kiekį pieno, turi daugiau galimybių išsiderėti palankesnes pieno supirkimo kainas nei smulkieji ūkininkai ar šeimos ūkiai. Atlikdami rinkos tyrimą nustatėme, kad supirkimo kainos priklauso ir nuo pieno kiekio, ir nuo jo kokybės, taip pat nuo pardavėjų lojalumo ir tiekimo pastovumo. Kaip rodo surinkti duomenys, daugiau nei pusė kooperatyvų 2013 metais turėjo iki 6 pirkėjų. Tai reiškia, kad kooperatyvai dažnai keičia ūkio subjektus, kuriems parduoda pieną, arba paskirsto jį keliems pirkėjams. Tačiau toks nepastovumas sumažina ir bendrą tiekiamo pieno kiekį, ir kooperatyvų galią derėtis. Dauguma didžiausių žemės ūkio bendrovių nekeičia pirkėjų ir tiekia pieną tik vienam pieno perdirbėjui.

– Kodėl Lietuvoje pieno supirkimo kaina mažiausia regione?

– Kitų valstybių rinkos detaliai nenagrinėjome, bet skirtingas pieno supirkimo kainas gali lemti, pavyzdžiui, tai, kad vidutinio dydžio ūkis Europos Sąjungos šalyse turi 29 karvės. O didžioji dalis Lietuvos ūkių yra maži, laiko 1-5 melžiamas karves. KT preliminariu vertinimu, tai gali lemti skirtingas supirkimo kainas šalyse, nes parduodamo pieno kiekis derantis dėl supirkimo kainų yra vienas svarbiausių veiksnių. Nustatėme, kad šiuo metu žalio pieno iš Lietuvos eksportuojama nedaug. 31 proc. pieno neeksportuojančių kooperatyvų ir 15 proc. kitų supirkėjų nemato nei poreikio, nei ekonominės naudos vežti pieno į užsienio valstybes ir nurodo, kad juos tenkina vidaus rinka.

Nelygi derybų galia

– Pieno perdirbimo sektorius, kuriame veikia keturi ar penki stiprūs žaidėjai, labai koncentruotas. Kaip veikia rinką ši perdirbėjų koncentracija?

– Nors penkios didžiausios pieno perdirbimo įmonės („Pieno žvaigždės“, „Rokiškio sūris“ „Žemaitijos pienas“, Vilkyškių pieninė ir „Marijampolės pieno konservai“) perdirba didelę dalį pieno Lietuvoje, rinkoje veikia mažiausiai 13 pieno perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų. Per tyrimą nustatėme, kad šiuo metu rinkoje galbūt egzistuoja derybų galios tarp rinkos dalyvių (žalio pieno gamintojų ir perdirbėjų) disbalansas. Vis dėlto yra mechanizmų, leidžiančių perskirstyti esamą derybų galią ir padėti sukurti atsveriamąją galią. Visų pirma, pieno gamintojai galėtų padidinti ją aktyviau dalyvaudami kooperatyvų veikloje, taip pat steigdami gamintojų organizacijas. Vartotojų nauda paprastai būna didžiausia, kai visais prekių gamybos ir platinimo lygiais vyksta veiksminga konkurencija tarp efektyviai veikiančių ūkio subjektų.

Gamintojai galėtų telktis

– Preliminari pieno rinkos tyrimo išvada, kad padėtį pagerintų kooperavimasis?

– Kooperacija visų pirma leistų sukurti atsveriamąją derybų galią. Ją kurti padėtų ir gamintojų organizacijų atsiradimas - šios galėtų derėtis dėl kainų už bendrą tokios organizacijos narių žalio pieno kiekį. Nustatėme, kad teisinių kliūčių steigti gamintojų organizacijas nėra, tačiau Lietuvoje jų neregistruota nė vienos.

Pieną kooperatyvams pristatantis pieno gamintojas didžiausią naudą gauna tada, kai jis priklauso kooperatyvui. Tačiau didelė dalis šiuo metu Lietuvoje veikiančių kooperatyvų, galimas dalykas, nėra „tikri“, t. y. savo narių veikla ir pajiniais įnašais paremti kooperatyvai, jų veikla labiau panaši į tarpininkų veiklą. Beveik trečdalis informaciją pateikusių kooperatyvų nurodė turintys 5 ar mažiau narių, iš kurių superka tik nuo 0 proc. iki 15 proc. viso pieno. Pasak jų, didžioji žaliavos dalis superkama iš tiekėjų, bet tokių kooperatyvų nariai ne visada patys yra pieno gamintojai.

Preliminariu vertinimu, šių kooperatyvų kūrimąsi greičiausiai paskatino parama, skirta jiems steigti. Konkurencijos taryba siūlo numatyti apsaugos ir kontrolės mechanizmus, kad paramą gautų kooperatyvai, veikiantys narystės pagrindu, o žalią pieną jiems tiekiantiems pieno gamintojams būtų užtrinta maksimali nauda.

LŽ archyvo nuotrauka

20-38 proc. smukęs pardavimas

– KT ekspertai analizavo, kodėl pieno produktų kainos krito mažiau nei žaliavinio pieno supirkimo kainos. Kokios preliminarios išvados?

– Surinkti duomenys rodo, kad Rusijai paskelbus pieno produktų embargą, didžiausių pieno perdirbėjų pardavimo apimtis smuko nuo 20 iki 38 procentų. Taigi smarkiai sumažėjus parduodamų pieno produktų apimčiai, perdirbėjų pastovios sąnaudos turėjo būti išdalytos mažesniam kiekiui produktų, todėl vienam jų tenkanti dalis išaugo. Tai sumažino žaliavos kainos poveikį galutinėms pieno produktų kainoms. Be to, žaliavinio pieno dalis visoje pieno produkto kainos struktūroje užima apie 50 procentų. Tai reiškia, kad sumažėjus žaliavos kainai negalime tikėtis, jog vienodu procentu mažės ir pieno produkto kaina.

Buvo skelbta, kad kovą prekybos centruose parduoto geriamojo pieno mažmeninės kainos 24 proc. sudarė žemdirbių dalis, 34 proc. - supirkimo ir perdirbimo įmonių dalis, 24 proc. – mažmeninės prekybos dalis.

- Mažmeninių pieno produktų kainų struktūrą lemia daug veiksnių. Vienas pagrindinių - žaliavinio pieno kaina. Galutinės vartotojų mokamos kainos struktūrą taip pat lemia kiekvienu lygmeniu (pieno gamyba, pieno perdirbimas, mažmeninė prekyba) sukuriama pridėtinė vertė ir patiriamos sąnaudos. Taigi atskirų pieno produktų kainų struktūros nagrinėjimas nėra tinkamas, reikėtų kalbėti apie visumą.

Atliekant rinkos tyrimą buvo išanalizuotos septynių grupių pieno produktų kainų grandinės. Mažmeninių kainų be PVM analizė parodė, kad 2014 metų sausį–vasarį vienintelė grandis, kuriai tenkanti dalis galutinėje pieno produktų kainoje visu laikotarpiu išliko stabili, buvo mažmeninės prekybos tinklai - jų dalis sudarė vidutiniškai 23,9 procentų. Pieno perdirbėjų dalis nuo 2014 metų pradžios kito ir padidėjo nuo 14,3 iki 32,1 proc., o visu laikotarpiu siekė vidutiniškai 26,3 procento. Pieno žaliavos dalis galutinėje produkto kainoje krito iki pat 2014 metų liepos, o vėliau buvo stabili. Visu minėtu laikotarpiu ji sudarė vidutiniškai 49,8 procento.

Perdirbėjų superkamo įskaitomojo svorio pieno vidutinės kainos pagal tiekėjų grupes 2014 m./Šaltinis – Konkurencijos taryba.

Atitinka pasaulines tendencijas

– Ar tokia pieno produktų kainų struktūra Lietuvoje kuo nors ypatinga, netipiška?

– KT nuomone, kainos rinkoje keičiasi dėl daugelio veiksnių, tad kalbėti apie „būdingus vidurkius” nėra galimybės. Pieno supirkimo kainų kitimo tendencijos Lietuvoje iš esmės atitinka pasaulinių kainų tendencijas. Nagrinėjant mažmeninių kainų struktūros pokyčius, be pieno supirkimo kainų kitimo, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad žalio pieno dalis visoje pieno produkto kainos struktūroje užima apie 50 proc., o gamintojai patiria ir kitų išlaidų.

Kaip rodo turimi duomenys, analizuotų septynių produktų marža iki 2014 metų liepos buvo neigiama. Vėliau dėl kritusių pieno supirkimo kainų ji tapo teigiama. Vidutinė viso 2014-2015 metų vasario mėnesio laikotarpio marža sudarė 2,06 procento.

– Kokia KT prognozė dėl tendencijų pieno rinkoje? Kur link juda šis sektorius?

– Kainos rinkoje keičiasi dėl daugybės veiksnių, tad ir apie artimiausių metų tendencijas kalbėti negalime. Vis dėlto svarbus rinkoje pokytis – europinės pieno kvotų sistemos panaikinimas. Manome, kad dar anksti vertinti jo pasekmes. Rinkos tendencijos labiausiai priklausys nuo Lietuvos pieno gamintojų aktyvumo, noro, gebėjimo susivienyti ir taip stiprinti savo derybų galią bei didinti veiklos efektyvumą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"