TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Plynas laukas tapo viso gyvenimo darbu

2010 05 28 0:00
Jonavietiškas peizažas, kurį formuoja nacionalinės pramonės ir kultūros paveldas - "Achema" ir Skarulių bažnyčia.
LŽ archyvo nuotrauka

"Galvoju ir galvoju, kad tik gamykla nesustotų veikusi dėl dabartinės sunkios padėties", - LŽ sakė Domicelė Kitrienė, viena iš tų, kurie prisidėjo kuriant didžiausią Lietuvoje ir Baltijos valstybėse trąšų gamyklą Jonavos AB "Achema".

Šiandien AB "Achema" švenčia 45 metų veiklos sukaktį. Ir nors pastarieji metai gamyklai buvo itin sunkūs, jos vadovai ir akcininkai tikina darysią viską, kad įmonės veikla nebūtų sustabdyta.

LŽ pakalbino vieną iš AB "Achema" (anuomet - įmonė "Azotas") kūrėjų D.Kitrienę. Moteris sutiko pasidalyti prisiminimais apie buvusias darbo sąlygas ir nuotaikas kuriant šį Baltijos valstybių pramonės milžiną. Pašnekovė įsitikinusi, jog gamykla buvo pastatyta ne tik dėl trąšų poreikio, bet ir dėl jaunų žmonių ambicijų įrodyti sau ir Sovietų Sąjungos chemijos pramonės atstovams, kad net ir neturėdami patirties bei specialistų jie sugebės pastatyti tokį galingą ir sudėtingą fabriką plyname lauke.

Prieš pusę amžiaus D.Kitrienei, Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universiteto - aut.) ketvirtakursei, ir dar trims jos kurso draugams už stropumą buvo suteikta privilegija - kaip diplominį darbą suprojektuoti cukraus fabriką Jonavoje. Iš Telšių kilusi Domicelė į Kauno institutą vykdavo pro Jonavą, kuri tuomet sutilpo prie vienintelės gatvės. Tada jauna mergina net nesapnavo, kad neprabėgs nė 10 metų, kai šis miestelis taps ne tik jos namais, bet ir visu gyvenimu. "Kai keliaudavau į studijas Kaune, važiuodavau pro Jonavą ir matydavau namelius, stovinčius vienintelėje gatvėje. Dažnai susimąstydavau, kaip čia žmonės gyvena, kokie jų rūpesčiai? Bet niekada nemaniau, kad pati čia gyvensiu", - dalijosi prisiminimais Domicelė.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuvoje kone perpus sumažėjo žemės ūkio grūdinių kultūrų derlingumas, labai trūko pašarų, buvo skerdžiami galvijai, tad stigo ir organinių trąšų. Mineralinių trąšų iš kitų Sovietų Sąjungos kraštų nepakako, todėl tuometė valdžia nusprendė, kad Lietuvoje būtina statyti azoto trąšų gamyklą. Juolab jog ir sąlygos tam atrodė tinkamos, mat į didžiuosius miestus jau buvo atvestos gamtinės dujos, kurios ir yra pagrindinė trąšų gamybos žaliava. Dėl tinkamos lokalizacijos fabriką nutarta statyti Jonavoje: miestas - Lietuvos centre, be to, šalia tekanti Neris galėjo užtikrinti didžiulį vandens poreikį aušintuvams.

D.Kitrienė pasakojo, kad baigusi studijas dirbo cukraus pramonėje, kai ją ten surado valdžios atstovai ir labai intensyviai, apeliuodami į patriotiškumą, ėmė raginti bei agituoti važiuoti statyti "Azoto". Statyti trąšų gamyklos buvo pakviesta 13 chemijos pramonės specialistų iš visos Lietuvos.

Pašnekovė pabrėžė, jog sąlygos buvo itin sudėtingos, tačiau ne mažiau ir malonios. "Dabar žvelgiant atgal atrodo, kad nė nebuvo taip sunku. Kai atvykome į gyvenvietę, radome tik Skarulių bažnyčią, bendrabutį ir plyną lauką, kuriame mūsų draugai atliko karinius pratimus, - kalbėjo ji. - Kiekviena diena atnešdavo vis ką nors nauja. Neturėjome nei gyvenamosios, nei darbo vietos, tad teko glaustis Skarulių bendrabutyje. Buvo tik trys kambarėliai ir stalas dviem žmonėms. Vieni išeidavome į objektą - pėsčiomis, avėdami guminius batus, nes jokio transporto neturėjome, o kiti likdavo bendrabutyje dirbti. Taip ir keisdavomės."

Šildėsi karštu vynu

D.Kitrienė prisiminė, kad darbams įsibėgėjus ir įsteigus naujų etatų visi bendrabutyje jau nebetilpo. Todėl vidury žiemos teko keltis į naujai pastatytą būsimos įmonės administracinį pastatą, o jame patalpos dar nebuvo šildomos. Kad darbuotojai visai nesustirtų iš šalčio, viena buhalterė vis parūpindavo komandai pašildyto vyno. Be poilsio dienų ir normalaus atlyginimo teko dirbti trejus metus.

"Nebuvo jokio asmeninio gyvenimo. Mano vyras mechanikas, aš - chemikė, du maži vaikai, tad tėvelis jau būdamas pensijoje atvažiuodavo ir virdavo jiems košes. Nuo 1964 metų vidurio iki 1965-ųjų pradžios manęs ir vyro namie praktiškai nebūdavo. Grįždavome tik pamiegoti. Ir visi taip gyveno, - pasakojo Domicelė. - Labai ilgai užtruko derinimo darbai dėl dujų ir kitų galimų pavojų. Jauni, maždaug 30 metų, komandos žmonės viską darė patys. Pastatyti "Azotą" buvo savigarbos reikalas. Mat Sovietų Sąjungos chemijos pramonės atstovai visą laiką mums kalė į galvas, kad nesugebėsime paleisti gamyklos, nes neturime specialistų. Tuomet Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetas trąšų gamintojų specialistų nerengė. Jų nereikėjo - nebuvo tokių gamyklų. Visi buvome ne tos specialybės, tačiau negalėjome sau leisti, kad apie mus manytų, jog nepajėgsime. Savo užsispyrimu ir darbštumu mums pavyko pastatyti didžiulę, galingą ir finansiškai stiprią gamyklą."

D.Kitrienė įsitikinusi, kad tuometinio "Azoto" reikšmė Jonavai yra neišmatuojama. Visi namų kvartalai, darželiai, lopšeliai, parduotuvės, kultūros namai ir kiti pastatai statyti iš gamyklos skirtų pinigų. "Praktiškai viską, ką matome Jonavoje, galima priskirti tuometinio "Azoto" nuopelnui. Be galo didelę reikšmę gamykla turėjo ir visam mūsų kraštui. Juk "Azotas" buvo didžiausia gamykla visame Baltijos regione. Turėti tokią galingą įmonę Lietuvoje - prestižo reikalas. Kiek buvo parengta įvairių sričių specialistų: energetikų, mechanikų, santechnikų, chemikų. Dirbo daugiau kaip 6 tūkst. žmonių. Jie buvo išsilavinę, baigę institutus arba technikumus, profesines mokyklas", - vardijo moteris.

Susitikę gatvėje pasibučiuoja

Vieno iš AB "Achema" skyrių ilgametė vadovė užsiminė, kad gamykloje nuo veiklos pradžios sukurtos tradicijos ir ritualai gyvuoja iki šiol. Kolegos tarsi didelė šeima visi kartu šventė šventes, lankė įvairius būrelius, ratelius, o saviveiklai vadovavo nusipelnę veikėjai. Net chorą buvo įkūrę, jis tapo žinomas visoje šalyje. Pasak D.Kitrienės, stiprus ryšys su buvusiais bendradarbiais išlikęs ir dabar - susitikę gatvėje būtinai šiltai apsikabina ir pasibučiuoja. Ji pabrėžė, kad bendravimas su kolegomis visuomet buvo paremtas tolerancija ir pagarba vieni kitiems.

Šiandien, žiūrint D.Kitrienės akimis, AB "Achema" labai pasikeitusi. "Tuomet, kai tik statėme šią gamyklą, mums, vadovams, aplankius kitas gamyklas atrodydavo, kad ten - ištisi miestai, ir kai pas mus atvažiuodavo buvę mokslo draugai pasižiūrėti, jie negalėdavo atsistebėti mūsų nuveiktu darbu. Nors tada turėjome pastatę tik pirmąjį amoniako cechą, - prisiminė pašnekovė. - Technologijos nebuvo naujausios, bet gamyba vyko normaliai. Jau daug kas buvo automatizuota, turėjome centrinius valdymo punktus, tad nereikėjo bėgioti pirmyn atgal ir sukinėti ventilius."

AB "Achemos" istorija paneigia mitą, kad krašto industrializacija naikina kultūros paveldą. Priešingai, greta Skarulių bažnyčios iškilusi įmonė išsaugojo šį nepaprasto grožio paminklą (apie tai plačiau skaitykite 16, 17 p.). Dabar jau pati "Achema" tapusi nacionalinės pramonės paveldo paminklu - vienintele išlikusia stambiosios pramonės lietuviško kapitalo įmone. Ar bus kam iškilti šalia jos?

AB "Achema" generalinis direktorius Jonas SIRVYDIS:

- Šiandien "Achema" priklauso Europos trąšų gamintojų asociacijai, yra įtraukta į pirmą įmonių dešimtuką kaip geriausia ir moderniausia pasaulyje. Ir nors bendrovė išgyvena itin sunkius metus, vadovai jos neplanuoja nei uždaryti, nei parduoti.

Tai ne pirma krizė, kurią įveiksime. Atkūrus nepriklausomybę, kai Lietuvai buvo paskelbta ekonominė sovietų blokada ir nutrauktas dujų tiekimas, "Achemai" teko visiškai sustabdyti savo veiklą. Tuomet pėsčiomis keliavome į darbą, net autobusai nevažiavo. Sulaukėme ir nemalonių "svečių" - jie spaudė uždaryti gamyklą. Didžiausias mūsų tikslas buvo išsaugoti įmonės turtą, todėl net dirbtinai kūrėme darbo vietas. Visais įmanomais būdais stengėmės išgyventi, važinėjome po šalį ieškodami bent menkiausio darbo užsakymo.

Per 45 metus įsitikinome, kad norint sėkmingai vykdyti tokio giganto kaip "Achema" veiklą, būtina jausti didžiulę atsakomybę tiek už gamybą, tiek už dirbančius kolegas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"