TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Po studijų universitete – mokytis amato

2014 08 22 6:00
Pernai Vilniaus statybininkų rengimo mokyklą lankė bakalauro studijas baigęs ir magistrantūroje jas tęsiantis statybos inžinierius. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Universitetų ir kolegijų absolventams atsiveria keli keliai, iš kurių tik vienintelis gali tenkinti lūkesčius – sėkmingai darbuotis ir būti laimingam pasirinktoje srityje. Šis svaiginančios sėkmės kelias per siauras, kad tilptų visi. Bet yra dar vienas, kuriuo jaunimas pasuka vis dažniau, – "nusileisti ant žemės" ir išmokti amato.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, rugpjūčio viduryje pareiškimus į profesines mokyklas pateikė 12 tūkst. kandidatų, kurių dauguma – baigusieji bendrojo lavinimo vidurines mokyklas arba nusprendusieji vidurinės mokyklos kursą baigti profesinėje mokykloje ir kartu įgyti profesiją.

Tačiau šiemet per 800 jaunuolių pasirinko mokytis profesinėse mokyklose jau turėdami aukštojo mokslo diplomus - baigę studijas universitetuose ir kolegijose. Ministerijos duomenimis, tai 36 proc. daugiau nei atitinkamu metu pernai.

Jaunuoliams, jau universitete įgijusiems aukštąjį išsilavinimą, mokslas profesinėje mokykloje nekainuoja. Be to, tiems, kurie universitete studijavo nemokamai, profesinės mokyklos skiria stipendijas. Paprastai už mokslą tokiose mokyklose reikia mokėti tik suaugusiems, atėjusiems lankyti persikvalifikavimo kursų, tačiau už jų mokslą sumoka Lietuvos darbo birža.

Keli jaunų žmonių motyvai

Kas verčia jaunimą, baigus aukštojo mokslo studijas, mokytis amato?

LŽ pakalbino kelių profesinių mokyklų vadovus ir išgirdo panašius atsakymus.

Juozas Baranauskas, Vilniaus statybininkų rengimo centro direktorius, papasakojo, kad mokyto jaunimo ateina ir į šią mokyklą – nedažnai, bet po kelis kasmet. Pavyzdžiui, mokytis atėjo vaikinukas, baigęs humanitarinės specialybės studijas ir netgi jau susiradęs darbą už minimalią algą. Jam, siekiančiam grąžinti studijų paskolą, to nepakanka. „Noriu įgyti darbininkišką specialybę, ją turėdamas daugiau uždirbsiu, grąžinsiu paskolą, o paskui žiūrėsiu – arba liksiu statybose, jei patiks, arba dirbsiu pagal universitete įgytą specialybę“, – pokalbį su būsimu mokiniu perpasakojo mokyklos, rengiančios mūrininkus, dažytojus, stalius, plytelių klojėjus ir panašių amatų meistrus, vadovas.

Jis teigia suprantąs ir gerbiąs jaunuolio pasirinkimą: „Jaunam žmogui, juolab ne vietiniam, studijų metais reikia mieste nuomotis būstą, pavalgyti, norisi ir papramogauti, bet kai dar reikia ir studijų paskolą grąžinti - tada visai riesta. Visi tokie mokiniai, kiek įsitikinau, į gyvenimą žvelgia realiai ir atsakingai.“

Mokyklos vadovas teigė turįs galvoje ir tai, kad kai kada į profesines mokyklas ateina artimas universitetines specialybes įgiję absolventai. Antai pernai Vilniaus statybininkų rengimo mokyklą lankė bakalauro studijas baigęs ir magistrantūroje jas tęsiantis statybos inžinierius. „Tokie mokiniai neturi vargo dėl dėstomų teorinių dalykų, bet jie susidomėję gilinasi į kiekvieno amato subtilumus. Tai tikrai praverčia praktinėje veikloje – tokio žmogaus, vadovaujančio statybos aikštelėje, kiekvienas darbininkas nekvailins, o jo karjeros galimybės bus kitos“, – svarstė J. Baranauskas.

Kita vertus, anot jo, statybininko profesija visada reikalinga ne tik Lietuvoje; išvažiavęs į užsienį užsidirbti profesionalus mūrininkas braškių neskins. Bet ir Lietuvoje statybos specialistams gerai mokamo darbo randasi vis daugiau – darbo biržoje registruotis nereikia.

Statybininkų rengimo mokykla, praėjusių metų pabaigoje atlikusi tyrimą, nustatė, kad įgiję specialybę, uždarbiauti į užsienį išvyko 12 proc. praėjusiais metais mokyklą baigusių mokinių, o kita dalis liko dirbti Lietuvoje.

Aukštųjų mokyklų absolventai į profesines mokyklas ateina dažniausiai nusivylę darbo paieškomis.

Kai neranda samdomo darbo

Tai, kad aukštųjų mokyklų absolventai į profesines mokyklas ateina dažniausiai nusivylę darbo paieškomis, LŽ patvirtino ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų profesinių mokyklų vadovai. Kauno maisto pramonės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Roma Šimukauskienė teigė, jog šiemet prašymus čia mokytis maisto pramonės specialybių pateikė jau apie 70 universitetų ir kolegijų absolventų, t. y. maždaug tiek, kiek ir vidurinių mokyklų abiturientų. Likusieji iš visų 450 naujų kandidatų čia per porą metų ir amato išmoks, ir vidurinį mokslą baigs krimsti.

Pasak R. Šimukauskienės, tarp kandidatų mokytis amato daugiausia į profesines mokyklas ateina nerandančių darbo absolventų, baigusių vadybos ir kitų socialinių mokslų studijas. Tikrai nebūna medikų ir inžinierių. „Socialinius mokslus baigę jauni žmonės būna tarsi pakibę ore: jie gerai pasikaustę teoriškai, bet nelabai ką moka daryti praktiškai, o mūsų mokykloje specialybės labai žemiškos, ir jas įgiję jaunuoliai siekia savo jau turimą išsilavinimą derinti su išmoktu amatu“, – kalbėjo direktoriaus pavaduotoja.

Aukštąjį išsilavinimą jau yra įgiję ir beveik kas dešimtas kandidatas mokytis Klaipėdos paslaugų ir verslo mokykloje. Kaip ir kitur, tai daugiausia vadybininkai, psichologai, negavę darbo pagal specialybę ir norintys įgyti amatą. Tačiau, kaip sakė šios mokyklos direktoriaus pavaduotoja Loreta Maželienė, jaunuoliai, turintieji universitetinį išsilavinimą, priimami tik tada, kai yra laisvų vietų, o pirmenybė teikiama ką tik baigusiems vidurines mokyklas jauniems žmonėms – per metus priimama apie 100 kandidatų.

„Pasiimti“ diplomo

Šiaulių universiteto doktorantė Rasa Rudžinskienė, besigilinanti į jaunimo įdarbinimo problemas, pripažįsta, kad negerai, kai vietos nerandantys absolventai varsto profesinių mokyklų priėmimo komisijų duris. Jos nuomone, prie to prisideda ir, matyt, ganėtinai ydinga kandidatų priėmimo į aukštąsias mokyklas sistema, kai abiturientas, išlaikęs valstybinius egzaminus, gali siųsti iškart kelias paraiškas į skirtingus universitetus studijuoti skirtingų specialybių.

„Taip ir atsitinka, kad jaunuolis, išsiuntinėjęs prašymus studijuoti aktorinį meną, geležinkelių transportą ir biochemiją, galų gale patenka studijuoti veterinariją, nes ten jam nereikia mokėti už studijas“, – šmaikštavo J. Baranauskas.

„Kai tokia padėtis, netenka galvoti apie studijas pagal interesus, o einama ten, kur pakviečia pagal tinkamus balus“, – pritarė R. Rudžinskienė. Taip esą atsitinka, kad nemaža dalis abiturientų į universitetus ateina tik „pasiimti“ nemokamo diplomo, o įgytos specialybės arba nesugeba pritaikyti, arba neranda pagal ją darbo, arba to dirbti nė nenori.

L. Maželienė, be kita ko, išskiria ir dalį kandidatų, kurie prieš ateidami į Klaipėdos profesinę mokyklą bandė laimę patekti į aukštąsias mokyklas ar kolegijas, bet, matyt, grįžę namo su tėvais pasitarė, kad nelabai turės iš ko už studijas mokėti, todėl nusprendė mokytis amato, o po metų kitų galbūt vėl bandyti kopti aukščiau.

R. Rudžinskienės nuomone, būtų neteisinga teigti, kad jaunimo įdarbinimo ir profesinio orientavimo problema valstybei nerūpi: rengiamos profesinio orientavimo dienos, jauniesiems specialistams pirmoje darbovietėje taikomos mokesčių lengvatos. Kiekvienoje bendrojo lavinimo mokykloje privalo būti karjeros centrai, kuriuose su moksleiviais apie profesijos pasirengimą gali kalbėtis konsultantai.

Kitas dalykas – kaip visa tai organizuojama ir ar tos priemonės kartais nėra tik popierinės. Galbūt ir universitetai per mažai teoriją derina su praktika, nors dėl to lyg ir pradedama susigriebti.

Dabar yra kaip yra, ir nėra blogai, kad dalis nerandančių darbo absolventų, užuot skubėję į oro uostą ar registravęsi darbo biržoje, ateina į profesinę mokyklą mokytis amato. Jaunas žmogus dar metus ar porą pasimokys profesinėje mokykloje, kur gaus stipendiją, papildomai įgis darbininkišką profesiją ir darbo rinkoje bus visada pranašesnis už kitus.

Profesinės mokyklos pareiškimus dar tebepriima. 74 šalies profesinio mokymo įstaigos siūlo apie 300 įvairių profesinio mokymo programų įvairiuose ūkio sektoriuose: architektūros ir statybos, gamybos ir perdirbimo, inžinerijos, kompiuterijos, meno, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, transporto, žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės ir t. t.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"