TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Pramonės investicijų mažėjimas pavojingas ekonomikai

2015 01 27 6:00
Jons Čičinskas: "Nepritarčiau krykštaujantiesiems, kad pas mus didėja tiesioginės investicijos į paslaugų sektorių ir kad tai rodo žengimą į priekį." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvos banko duomenimis, po finansų krizės Lietuvoje padidėjo tiesioginės užsienio investicijos į paslaugas, o jų dalis į pramonę smarkiai krito. Pavyzdžiui, 2008-aisiais pramonei teko 28 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų, šiais metais - 23 procentai. Tuo metu investicijų į paslaugas dalis per šį laikotarpį padidėjo nuo 56 iki 61 procento.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikai pažymi, kad investicijų į pramonę mažėja trečius metus iš eilės, o į paslaugų sektorių gana smarkiai daugėja. Steigti biurą gerokai pigiau ir greičiau, negu statyti gamyklą. Tačiau Europos pramonininkų patirtis rodo, kad viena darbo vieta pramonėje netiesiogiai sukuria 2 papildomas darbo vietas paslaugų sektoriuje.

Kaip LŽ teigė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas, Europoje jau susigriebta, kad pramonės nuosmukis ilgainiui gali sumažinti ES konkurencingumą ir sukelti socialinių problemų.

Europa atsigręžia į pramonę

- Ar Lietuvai naudingesnės investicijos į pramonę, ar į paslaugų sektorių?

- Tai klausimas, kurį šiandien daugelis užduoda Vakaruose. Europos Sąjunga pastaruoju metu deda daug pastangų, kad atkurtų savo pramonę, nes „staiga“ pastebėjo, jog nemaža jos dalis nukeliavo į Aziją, kuri gamina greičiau ir pigiau. Suvokiama, kad pramonės perkėlimas į pigesnės darbo jėgos šalis nėra strategiškai naudingas. Keistai atrodo, kai pramonės gamyba perkeliama į Aziją, o paskui ten pagaminti produktai grįžta į Europos ir Amerikos rinkas. Ši tendencija neracionali net kaštų ir gamtosaugos požiūriu. Azijos šalys turtėja ir vystosi, o Europos ir Amerikos pramonė gali iš viso sunykti. Ilgainiui Vakarai neturės pagrindo džiaugtis, kad iš Rytų gauname pigesnes prekes. Azijoje įvyks pramonės gamybos monopolizavimas, sąnaudos padidės ir prekių kainos taps tokios pačios, kokios būtų pagamintų Europoje.

Be to, Azijos šalys pradeda nurungti Europą ne tik kainomis, bet ir kokybe. Technologinė pažanga Rytuose vejasi ir žada aplenkti Europą. Pažiūrėkime, Pietų Korėjos mobilieji telefonai beveik sutriuškino suomių „Nokia“. Tą patį galima pasakyti apie Kinijos kompiuterius ir taip toliau. Azija stumia iš pramonės gamybos europiečius ne tik kainomis, ne tik marškinių ir kelioninių krepšių gaminiais, bet ir aukštų technologijų produktais, kurie turi puikią perspektyvą. Todėl nepritarčiau krykštaujantiesiems, kad pas mus didėja tiesioginės investicijos į paslaugų sektorių ir kad tai rodo žengimą į priekį.

„Nekokybiškos“ investicijos

- Vadinasi, daugiau investicijų į pramonę nei į paslaugų sektorių pritraukianti Lietuva „teisingai renkasi“?

- Lietuvoje užsienio investicijos į pramonę nukreiptos tose srityse, kuriose kitos Europos valstybės neatlaiko konkurencijos ir yra priverstos arba žūti, arba kapituliuoti prieš Azijos, Afrikos ar kitų šalių gaminius, arba perkelti gamybą į Rytų Europą ir Baltijos šalis. Ši taktika akivaizdi ir trunka jau gerą dešimtmetį. Todėl pagal lyginamąjį svorį tokių investicijų į pramonę Lietuvoje ypač daug. Šiuo požiūriu pirmaujame tarp Baltijos valstybių. Estijoje ir Latvijoje daugiau investuojama į transportą ir prekybą. Pirmaujame, bet labai didelio džiaugsmo irgi neturėtume jausti. Taip, kuriamos darbo vietos, ateina gamintojai, bet jie gamina ne itin gudrią produkciją: visokius baldus, metalo dirbinius ir panašius. Kokios nors ryškios perspektyvos, kad mūsų pramonė vis žengs platyn ir aukštyn, nėra.

- Trūksta investicijų į aukštesnių technologinių produktų gamybą?

- Būtent taip. Lenkams pasisekė, kad Pietų Korėja jų šalyje investuoja į buitinės elektronikos gamybą. Arba į automobilių pramonę. Vis tiek – automobilių gamyba nemirs. Jeigu ji dabar ir „senutė“, technologijos pamažu tobulėja. Todėl kai vengrai, čekai, slovakai ir lenkai dirba automobilių surinkimo gamyklose - jau šis tas. Truputį geriau, negu gaminti metalo priekabas ir minkštus baldus, tokią gamybą iš Danijos ar Anglijos perkelti į Lietuvą ir tuo džiaugtis.

- Ar gana didelis pramonės svoris ekonomikoje šiandien nėra laikomas atsilikimo pažymiu?

- Vokietija, Lietuva, gal dar viena kita Europos valstybė priklauso nedidelei grupei šalių, kurių ekonomikoje pramonė sudaro santykinai didelį svorį – beveik 30 procentų. Kitur ji nesiekia nė 20 procentų. Tačiau pramonės plėtra bet kuriuo požiūriu yra sveika. Ateityje, kylant atlyginimams Kinijoje ir kitur, griežtėjant kokybės reikalavimams, reaguojant į madas ir individualius poreikius, jėgų santykis pasikeis ir mes jau būsime varžovai Kinijai bei kitoms toliau pažengusioms Azijos šalims. Turime tą potencialą, inžinerijos tradicijas. Reikėtų tik daugiau dėmesio skirti modelių įvairovei ir kurti naujus produktus.

Pelnas iš paslaugų greitesnis

- Kur dabar sukuriama didesnė pridėtinė vertė: pramonėje ar paslaugų sektoriuje? Ar tai svarbu?

- Manau, paslaugų sektoriuje. Pramonė, net Kinijoje, naudoja labai daug importinių žaliavų. Norint pagaminti gerą daiktą, reikia daug importuoti. Energija, metalai, chemikalai dažnai gaminami kitose valstybėse. O paslaugų sektoriuje didelę vertės dalį sudaro darbuotojų darbas. Finansų, draudimo, konsultacijų, transporto paslaugoms teikti nebūtina daug importuoti. Į paslaugų kainą įeina darbuotojų pajamos ir kapitalo savininkų investicijos. Tad norint greičiau uždirbti, paslaugos yra mielesnis dalykas. Pramonėje nieko naujesnio nepagaminsi, jei nesivelsi į mainus: reikia importuoti, pirkti patentus ir panašiai.

Kita vertus, teikti paslaugas pokomunistinėse šalyse nelengva - jos atsilikusios 50 metų. Tačiau tai, kas steigiama, vertintina labai teigiamai, nes mums kuria gerą placdarmą ateityje užimti „komandines“ aukštumas. Tai geras ir perspektyvus kelias.

Bet pramonės nevalia atsisakyti. Jeigu kapituliuosime, tai reikš, kad turėsime daugiau importuoti. Kartais pervertiname prekybą. Ji leidžia importuoti pigesnių ir geresnių prekių, kurių nesugebame pasigaminti arba per brangiai gaminame, bet keičiantis technologijoms net mažos šalys, turinčios mažą rinką ir mažą paklausą, dažnai randa galimybę tai pagaminti pačios. Pramonėje nugali tas, kas gamina labai daug, nes dėl masto ekonomijos gaminys bus pigus. Nedidelėse valstybėse pramonė nėra galinga ir gigantai neužauga, nes neturi kur įsibėgėti. Tačiau dabartinės technologijos leidžia net mažoms šalims gaminti ne ką brangiau negu didelėms valstybėms.

- Ar tai, kad Lietuva ir Vokietija išlaikė gana didelę pramonės dalį, lemia tradicijos?

- Manyčiau, jog tradicijos. Abi šalys yra šiek tiek „lėtapėdės“, konservatyvios technologiniu požiūriu, nelinkusios į dideles naujoves, kurios ypač ryškios finansų sektoriuje. Nežinau kodėl, bet Vokietija iš esmės liko prie „geležinių daiktų“ gamybos, labai gerų, labai reikalingų pramonės įrenginių. Tai gera tradicija. Pramonės gaminių žmonėms visada reikės. Tik svarbu, kad jie būtų nuolat tobulinami, kad gamintojai nesilaikytų įsitvėrę to, kas šiandien madinga ir pigu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"