TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Redakcijos paštas. Karšto vandens čiaupo galvosūkis – neįveikiamas

2015 11 23 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Karšto vandens čiaupo galvosūkis jau dvidešimt metų per sunkus valstybės institucijoms, pirmiausia, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, taip pat – Energetikos ir Aplinkos ministerijoms, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai.

Po „Lietuvos žinių“ paskelbto straipsnio apie karšto vandens tiekimo peripetijas („Karšto vandens tiekimo pelkė“, 2015 lapkričio 5 d.) aiškėja, kad per du dešimtmečius taip ir nepavyko įveikti jo tiekimo gyventojams apskaitos problemų. Ir bent jau artimoje ateityje to tikėtis neverta.

Ir klaidos, ir sukčiavimas

Visas namui patiektas karšto vandens kiekis apskaitomas atskiru vandens skaitikliu, pagal kurį atsiskaitoma su šalto vandens tiekėju. Tačiau šio skaitiklio rodomas kiekis paprastai nesutampa su gyventojų butuose įrengtų skaitiklių rodmenų suma. Tai lemia daug veiksnių: nevienodas skaitiklių rodmenų nuskaitymo laikas, vandens suvartojimo deklaravimas ne pagal skaitiklio rodmenis, leistinos ir didesnės skaitiklių paklaidos, jų gedimai, taip pat ir sąmoningas sugadinimas.

Papildomų sunkumų kelia kai kuriems nedrausmingiems gyventojams taikomos karšto vandens suvartojimo normos, taip pat netikslus šilumos kiekis, reikalingas paruošti 1 kub. metrą karšto vandens. Jis apskaičiuojamas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamą normatyvą, tačiau faktiškas suvartotas šilumos kiekis gali daug nuo jo skirtis.

Minėtos priežastys komplikuoja vandens apskaitą ir mokėjimų už suvartotą karštą vandenį apskaičiavimą daugiabučių namų gyventojams.

Panašios, nors ir paprastesnės problemos yra ir šalto vandens apskaitoje dėl nesutampančių šalto vandens įvadinio skaitiklio parodyto suvartojimo ir butų skaitiklių rodomų suvartojimų sumos. Tiek karšto, tiek ir šalto vandens tiekėjai skundžiasi dėl nuostolių, kuriuos jie patiria dėl nekokybiškos apskaitos ir vandens praradimų.

Tokią padėtį bandoma taisyti. Neapskaityto vandens netektys daugiabučiuose namuose planuojamos iš anksto ir Komisija šias netektis įskaičiuoja į kainas. Faktiškai padidinamas šilumos kiekio normatyvas 1 kub. metrui karšto vandens paruošti, nors niekas nepasikeičia – vandens temperatūra lieka ta pati.

Dabar populiarėja paprastų vandens skaitiklių keitimas naujais, valdomais nuotoliniu būdu. Tokie skaitikliai leidžia nurašyti parodymus vienu metu, todėl manoma, kad taip bus pašalintas vienas iš esminių vandens apskaitos trūkumų.

Klaidžiojimas aplinkui

Šie bandymai išspręsti karšto vandens čiaupo galvosūkį tik sukuria sprendimo iliuziją. Tačiau problema iš esmės nesprendžiama, nes nepagrįstas mechanizmas kaip suderinti apskaitą tarp bendro ir butų skaitiklių.

Šilumos kiekio 1 kub. m karšto vandens paruošimui didinimas yra vien pastangos daugiau apmokestinti vartotoją, jas siekiama įteisinti ir taip kompensuoti tiekėjo nuostolius dėl nesuderintos apskaitos.

Nuotolinio nuskaitymo skaitikliai taip pat pastebimos naudos neduos. Jie leidžia duomenis apie vandens suvartojimą butuose nuskaityti vienu metu, neužeinant į butus ir tai laikoma esminiu jų privalumu.

Tarkime, buto savininkas deklaravo karšto vandens suvartojimą pagal savo skaitiklio rodmenis mėnesio 22 dieną. Iki to mėnesio 29 dienos, kada šilumos tiekėjas nuskaitė įvadinį šilumos skaitiklį, buto savininkas toliau vartojo karštą vandenį, bet tas jo kiekis nebepateks į atsiskaitymą už tą mėnesį. Tuo tarpu šiam vandeniui paruošti suvartota šiluma patenka į įvadinio šilumos skaitiklio parodytą suvartotos šilumos kiekį, už kurį šilumos tiekėjas išrašo sąskaitas.

Pagal dabar nusistovėjusią tvarką, visa name suvartota šiluma paskirstoma vartotojams užmokėti, todėl tenka kažkokiu būdu su suvartotu, bet nedeklaruotu karštu vandeniu susijusį šilumos kiekį išdalinti visiems butų savininkams. Paprasčiausia tą padaryti šildymo sezono metu, probleminį šilumos kiekį priskiriant šildymui. Žiemą neįmanoma pastebėti, kad dėl tokios operacijos šilumos kiekis 1 kv. m ploto šildyti truputį padidėjo.

Tuo tarpu vasarą galima tik didinti arba vonios „gyvatukui“ priskiriamą šilumą, arba šilumos kiekį 1 kub. m karšto vandens paruošti. Tikriausiai daug kas prisimenate, kaip prieš beveik dešimtmetį vasarą pradėdavo nesuprantamai šokinėti mokestis už cirkuliaciją („gyvatuko mokestis“), kai kuriuose namuose pasiekęs neregėtų aukštumų?

Metodika vaiduokliui

Esminis klausimas – ar išties būtina kažkaip išdalinti iš to mėnesio apskaitos iškritusį šilumos kiekį, atsiradusį dėl to, kad buto savininkas karšto vandens suvartojimą deklaravo savaite anksčiau, negu buvo nuskaityti įvadinio šilumos skaitiklio rodmenys?

Kainų komisija dogmatiškai laikosi pozicijos, kad tai padaryti privaloma. Remiamasi Šilumos ūkio įstatymo 12 str., nustatančiu, kad visas pastate suvartotas šilumos kiekis privalo būti paskirstytas vartotojams užmokėti. Ši įstatymo nuostata nediskutuotina, tačiau kokiu būdu šis paskirstymas atliekamas, tuo pačiu įstatymu ir pavesta nustatyti Komisijai per jos rekomenduojamus ir derinamus šilumos paskirstymo metodus.

Įstatymas nenustato, kad visas mėnesinis šilumos suvartojimas privalo būti paskirstytas griežtai tą patį mėnesį, jis tik sako, kad jokia dalis įvadiniu šilumos skaitikliu išmatuoto suvartotos šilumos kiekio negali būti prarasta ir nepriskirta mokėjimui. Jeigu tą dalį mėnesinio šilumos suvartojimo, kurio neišmatavo apskaitos prietaisai (pavyzdyje – tai buto savininko skaitiklio rodmenų mėnesio 29 ir 22 dienomis skirtumas), šilumos paskirstymo metodas nustatys perkelti į kito mėnesio apskaitą, tai įstatymas nebus pažeistas.

Taigi, jei buto savininkas deklaravo savo karšto vandens skaitiklio rodmenis savaitę anksčiau, nėra jokio reikalo su tuo susijusį probleminį šilumos kiekį išskirstyti visiems namo gyventojams šildymo ar „gyvatuko“ sąskaitose, tuo labiau, kad tai neatitinka realybės. Kito mėnesio deklaracijoje karšto vandens suvartojimas to savininko bute apims ir tą praėjusio mėnesio savaitę – juk nuo skaitiklio rodmenų „pabėgti“ neįmanoma.

Lankstus karšto vandens deklaravimo laikas yra labai patogus vartotojams. Jau įrengtų paprastų skaitiklių neverta keisti nuotoliniais, kurie yra daug brangesni, kaip ir jų priežiūra, be to, padidėja su perdavimo sistema susijusių gedimų ir klaidų galimybė.

Vaizdą tenka papildyti dar viena detale. Karšto vandens tiekėjo turėjo nelikti nuo tada, kai buvo masiškai panaikintos grupinės karšto vandens ruošimo boilerinės ir jį imta ruošti pačiuose namuose. Jeigu netikite, pabandykite apeiti aplink namą ir surasti į namą tiekiamo geriamojo karšto vandens vamzdžius. Nerasite.

Karštas vanduo ruošiamas daugiabučių šilumos punktuose esančiais, namo savininkams priklausančiais arba turinčiais priklausyti (kaip nustato Civilinis Kodeksas) įrengimais, skirstomas namo vamzdynais ir jokių teisinių prielaidų atsirasti karšto vandens tiekėjui ir tokiai prekei nėra.

Kai jūs savo virtuvėje pasišildote vandenį virdulyje, turbūt to nevadinate karšto vandens tiekimu ?

Viskas, ko reikia namo karšto vandens sistemai, tai reguliuoti temperatūrą, apžiūrėti vamzdynus, šalinti gedimus ir prižiūrėti skaitiklius butuose, organizuojant jų periodinę patikrą ar keitimą. Dėl šių darbų nusprendžia namo valdytojas, bet geriausiai jie tinka kiekviename daugiabučiame name dirbančiam šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojui. O vaiduoklį – karšto vandens tiekėją – jau seniai reikėjo pamiršti.

Bet Kainų komisija vis dar rengia daugelio puslapių metodikas karšto vandens kainai nustatyti, priima nutarimus dėl jo kainų. Į kainas įskaičiuojamos tiekėjo darbo sąnaudos, amortizaciniai atskaitymai, pelnas, nustatomos pastovioji ir kintamoji dedamosios ir t.t. Energetikos ministro tvirtinamose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse – ilgiausi skirsniai s kirti karšto vandens tiekimui. Kaip paaiškinti tokį vaiduoklio gyvybingumą?

Galvosūkio sprendimo link

Reikia pripažinti, kad niekada visiškai nesutaps apskaita – bendrojo namo skaitiklio, rodančio visą name paruošto karšto vandens kiekį, ir butų skaitiklių sumos. Nesutapimą lemia jau vien leidžiamos skaitiklių paklaidos, net nekalbant apie kitus faktorius. Tai reikia pripažinti normaliu dalyku. Jeigu butui priskaičiuojama mokėti ne tik už jo suvartotą, bet ir už dar kažkokį nepaskirstytą karštą vandenį, tai reikia laikyti bausme.

Tiekėjai argumentuos, kad jie privalo gauti mokėjimą pagal įvadinių skaitiklių parodytus kiekius, o jeigu to kiekio paskirstyti savininkams neįmanoma dėl kokių nors aplinkybių, tai yra vidinės apskaitos bėdos arba netvarkos name dalykai, už kuriuos privalo solidariai atsakyti visi namo savininkai. Juk niekas be savininkų dėl netvarkos jų name nekaltas.

Tai neginčytinas požiūris, tačiau savininkai privalo turėti galimybę tuos negerus dalykus pastebėti ir imtis priemonių padėčiai taisyti. Tam reikia laiko. „Baudos“ savininkams uždedamos mokėti kiekvieną mėnesį.

Todėl reikėtų nustatyti apskaitos nesutapimų (nebalanso) ribas, kuriose apskaitos skirtumo svyravimai laikomi leistinais. Pavyzdžiui, jei metams pasibaigus, skirtumas tarp šilumos punkte esančio vandens skaitiklio, rodančio, kiek namui buvo paruošta karšto vandens, rodmenų ir butų skaitiklių sumos neviršija 15 proc. į bet kurią pusę nuo viso metinio karšto vandens kiekio, laikoma, kad apskaita yra tvarkinga ir jokių koreguojančių veiksmų nereikia, o metinis nebalansas perkeliamas į kitų metų apskaitą. Leistinų ribų viršijimo atveju skaičiuojamas papildomas mokėjimas.

Esant tokiai tvarkai butų savininkai turėtų galimybę stebėti kas vyksta jų name ir laiku imtis priemonių prieš suvartojimo nedeklaruojančius gyventojus ar sutvarkyti sugedusius ar sąmoningai sugadintus skaitiklius. Jei jie to nedaro, bus teisinga laikyti, kad savininkai turi būti baudžiami už aplaidumą papildomais mokėjimais. Tuo tarpu dešimtmečiais masiškai tebetaikomų kasmėnesinių „baudų“ butų savininkams negalima laikyti nei sąžiningomis, nei teisingomis. Gyventojai net nesupranta, kas vyksta.

Atrodo, kad atsakingos valstybės institucijos to nepastebi. Minėti pasiūlymai buvo teikti Kainų komisijai, tačiau nesulaukė jos dėmesio. Akivaizdu, kad Komisija yra stipresniojo, šiuo atveju – tiekėjo pusėje. Matyt, jai taip atrodo saugiau. Ką neišmanantis vartotojas gali padaryti ?

Autorius yra energetikos ekspertas, Europos vartotojų konsultacinės grupės Energetikos pogrupio narys

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"