TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Redakcijos paštas: Laikas mažinti skurdą ir atskirtį

2013 08 26 6:00
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Pajamų dydį lemia žmogaus gebėjimai, įgytas išsilavinimas, turima specialybė ir kitos jo savybės. Nors sakoma, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis, vis dėlto žmogaus sėkmė labai priklauso nuo aplinkos, kurioje jis gyvena.

Įvairiose šalyse dirbant tą patį darbą gaunamos gana skirtingos pajamos. Jų dydį, be kitų veiksnių, lemia valstybės ekonominio socialinio išsivystymo lygis. O jis 2011 metais Lietuvoje, palyginti su Europos Sąjungos (ES) tokiu pat rodikliu (bendrasis vidaus produktas – BVP, tenkantis vienam gyventojui, išreikštas perkamosios galios standartais), sudarė 60,17 procento. Gerai tai ar blogai? Sakyčiau, neblogai, nes 2000-aisiais tas pats Lietuvos rodiklis siekė tik 39,2 procento. Per vienuolika metų jis padidėjo 2,2 karto, tuo metu ES – tik 1,3 karto. Tai nurodo 2012 metų Lietuvos statistikos metraštis.

Todėl natūralu būtų tikėtis, kad ir mūsų piliečių vidutinės pajamos (darbo užmokestis, pensijos, pašalpos) sudarytų apie 60 proc. analogiškų pajamų lygio ES. Deja, jos yra gerokai mažesnės, o padėtį dar labiau sunkina per didelė šių pajamų diferenciacija tarp gyventojų grupių, kai apie 60-65 proc. darbuotojų atlyginimas mažesnis už Lietuvoje skaičiuojamą vidutinį.

Sunkiausia - netekusiems darbo

Lietuvoje populiari nuomonė, kad skurdžiausi ir pažeidžiamiausi gyventojai yra pensininkai. Su tuo nevisiškai sutinku. Ekonominiu požiūriu pensininkai, gaunantys vidutinę – apie 830 Lt per mėnesį ir didesnę - pensiją, mažiausiai pažeidžiama gyventojų grupė. Deja, iš maždaug 800 tūkst. pensininkų didžioji dauguma (apie 60-65 proc.) gauna mažesnę negu 830 Lt pensiją. Mažiausia - 360 Lt. Bet nors ir labai varganą, vis dėlto jie pensiją gauna ir nėra baimės ją prarasti.

Kitokia padėtis sveikų darbingų žmonių, netekusių darbo. Kokios jų pajamos? Be draudimo nuo nedarbo, kurį gauna tik nedaugelis, vienintelė – 350 Lt socialinė pašalpa, kuri periodiškai mažinama už tai, kad bedarbis per tam tikrą laiką nesusiranda darbo. Dabar tai jau įteisinta įstatymu. 2010 metais, palyginti su 2009-aisiais, pašalpų suma sumažėjo 59,8 mln. Lt, nors per tą laiką bedarbių padaugėjo 66 tūkstančiais.

Kaip tai paaiškinti? Galbūt nuolat platinamais prasimanymais, kad bedarbiai neva nenori dirbti, o nori iš pašalpų gyventi. Toks aiškinimas būtų suprantamas, jeigu bedarbis iš tikrųjų galėtų rinktis darbą arba pašalpą. Šiuo atveju pasirinkus pašalpą, būtina ją mažinti ar visiškai nustoti mokėti.

Bet dabar, kai vienai laisvai darbo vietai tenka 20-25 bedarbiai, visiškai nesuprantama, kaip bedarbis savo pastangomis gali įsidarbinti per nustatytą laiką. Gal šio įstatymo autoriai jo esmę galėtų paaiškinti konkrečiais skaičiais? Greičiausiai pašalpos mažinamos siekiant taupyti. Jau nesidrovima pasigirti, kiek kokių lėšų sutaupyta.

Kodėl skiriamas toks dėmesys „racionaliam“ pašalpų naudojimui, kurių bendra suma 2010 metais buvo 764 mln. litų, ir neskiriama dėmesio darbo užmokesčio fondui, kuris tais metais sudarė 32 mlrd. Lt?

Kas ir kodėl nustatė, kad vieniems už darbą pakanka per mėnesį gauti 800-1500 litų, kitiems maža ir 10-20 tūkst. litų, o praradusiam darbą žmogui esą užteks kurį laiką ir 200-300 litų?

Mano supratimu, tokia situacija susidarė dėl žmonių, esančių valdžioje, gobšumo, negebėjimo ar nenoro atsižvelgti į visų šalies gyventojų gyvybinius poreikius, nepaisymo socialinės atskirties nuolatinio didėjimo pavojaus daugeliui mūsų žmonių, o kartu ir tautai bei valstybei. Todėl suklestėjo dar nematyto masto socialinė atskirtis ir skurdas.

Darbą reikėtų dalytis visiems

Tokia situacija netenkina daugumos Lietuvos gyventojų. O kaip ją pakeisti? Vienas geriausių būdų - visus norinčius dirbti aprūpinti darbu. Deja, beveik niekur to padaryti nepavyksta.

Užimtumo didinimą stabdo net ir naujausi mokslo bei technikos pasiekimai. Juos diegiant į gamybą su mažesniu darbuotojų skaičiumi pagaminama daugiau produkcijos. Naujų darbo vietų kūrimą riboja esama paklausa tose darbo vietose sukurtai produkcijai, paslaugoms ir bet kokių prekių ar paslaugų perpildyta rinka.

Realiausiai užimtumą padidintų darbo laiko trukmės mažinimas. Darbo laiką reikėtų taip pakoreguoti, kad esamam darbui atlikti prireiktų daugiau darbuotojų, negu jų yra dabar. Darbas kaip tas pyragas, kurio nepakanka visiems esantiems prie stalo. Kad jo pakaktų visiems, jo riekę reikia ploninti.

Suprantama, darbą padalyti visiems šalyje norintiems dirbti nepalyginamai sudėtingesnis dalykas, negu pyrago dalybos. Čia iškiltų kitų gana painių klausimų, visgi šis nedarbo mažinimo būdas būtų pats efektyviausias.

Kitas būdas nedarbo pasekmėms sušvelninti būtų atvirkščias pirmajam – nedarbą padalyti tarp visų dirbančiųjų, išskyrus tuos, kurie yra tautos renkami (Seimo, savivaldybių nariai) ir esantiems įstatymu patvirtintame specialiame sąraše, kuriems tokia nuostata netaikoma.

Net ir įdiegus vieną iš minimų variantų į gyvenimą, socialinė atskirtis tik nežymiai sumažėtų tarp dirbančiųjų. Siekiant pastebimiau ją sumažinti visoje visuomenėje, o skurdą - iš esmės įveikti, reikia tam tikrų priemonių.

Priemonės:

1. Nustatyti bedarbio minimalios išmokos (pašalpos ir draudimo nuo nedarbo) dydį – apie 90 proc. minimalaus neto darbo užmokesčio dydžio.

2. Bedarbiams pašalpas mokėti per visą bedarbystės periodą, praėjus mėnesiui po darbo praradimo, o pirmą kartą mėginusiems įsidarbinti – praėjus mėnesiui nuo darbo paieškos pradžios. Išmokos bedarbiams nutraukiamos susiradus darbą, o nepagrįstai atsisakius pasiūlyto darbo jos mažinamos arba visai nutraukiamos. Kam ir kokį darbą galima siūlyti ir kokiu laipsniu išmoka mažinama ir nutraukiama, turėtų būti nusakyta įstatymu.

3. Į darbo stažą pensijai gauti įskaityti visą darbo ir nedarbo laiką (kol žmogus ieškojo darbo, bet jo nerado). Galbūt iš viso reikėtų atsisakyti darbo stažo, kaip faktoriaus, turinčio įtakos pensijos dydžiui.

4. Nustatyti minimalią senatvės pensiją nepriklausomai nuo darbo stažo ir buvusio uždarbio lygio – apie 80 proc. minimalaus neto darbo užmokesčio dydžio.

Šių priemonių įgyvendinimui reikalingų lėšų šaltiniai:

1. Valstybiniame sektoriuje nustatyti tiesioginį santykį tarp minimalaus ir maksimalaus darbo užmokesčio dydžio (galėtų būti 1:6 arba net 1:10).

2. Nustatyti tiesioginį santykį tarp mažiausios ir didžiausios pensijos (galėtų būti nuo 1:6 iki 1:8).

3. Įvesti kelių pakopų gyventojų pajamų progresinius mokesčius visame šalies ūkyje, pradedant nuo 350 Lt.

Ar įmanoma šią idėją įgyvendinti realiame gyvenime? Daugumai paprastų žmonių tai būtų priimtina ir vienintelė priemonė apsaugoti save ir savo vaikus nuo skurdo. O žmonėms, gaunantiems gerokai didesnes negu vidutines arba pakankamai dideles pajamas, tai visai nepriimtina. Jų yra mažuma, bet labai įtakinga mažuma. Tačiau ir tos mažumos gretose yra intelektualių žmonių, suprantančių socialinės atskirties žalą daugeliui mūsų žmonių, tautai ir valstybei.

Darbuotojų pasiskirstymas pagal bruto užmokesčio dydį spalio mėnesį, procentais

Metai Visi darbuotojai Iš jų pagal bruto darbo užmokesčio dydį

800 Lt ir mažiau 801-1500 Lt 1501-200 Lt 2001-3500 Lt 3501-5500 Lt 5501 Lt ir daugiau

2005 100 38,2 32,4 13,0 12,1 3,0 1,3

2006 100 29,2 31,5 15,3 18,1 4,2 1,8

2007 100 18,7 30,6 16,1 24,9 6,9 2,9

2008 100 13,2 29,0 15,1 29,0 10,0 3,8

2009 100 19,6 31,8 14,8 24,5 6,7 2.5

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"