TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Saugomų rūšių išlikimas - jų problema

2008 06 16 0:00
Juodųjų gandrų lizdus privalu ypatingai saugoti.
Dariaus Stončio nuotrauka

Nesirūpindami gamta, bloginame gyvenimo kokybę Žemėje. Pasaulio gamtos apsaugos sąjunga teigia, kad dabartinis rūšių nykimo greitis nuo 1000 iki 10000 kartų viršija natūralų lygį.

Svarbių gamtinių buveinių naikinimas, jų skaidymas, skurdinimas, ekosistemų destabilizacija dėl klimato kaitos, taršos, svetimžemių rūšių plitimo ir tiesioginio žmogaus veiklos poveikio lemia, kad kasmet ilgėja sąrašai rūšių, kurioms kyla išnykimo grėsmė.

Tačiau tai problema tik tarptautinei bendruomenei. Lietuvoje tai ne problema. Net "saugomos" rūšys yra saugomos tik popieriniuose įstatymuose ir taisyklėse.

Nyksta juodieji gandrai

Juodasis gandras - labai tinkamas tokios "apsaugos" pavyzdys. Tai didelis ir lengvai atpažįstamas miško paukštis. Gerą šio paukščio apsaugos būklę įpareigoja užtikrinti Europos Sąjungos (ES) Paukščių ir Buveinių direktyvos. Juodąjį gandrą, jo lizdus ir gyvenamąsias vietas įpareigoja saugoti Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas. Šių paukščių lizdų apsaugą reglamentuoja Pagrindinių miško kirtimų taisyklės, kurios 200 m atstumu aplink lizdus draudžia pagrindinius kirtimus, o kitus kirtimus leidžia ne veisimosi metu - nuo balandžio 1 iki rugsėjo 1 dienos. Į Lietuvos Raudonąją knygą juodasis gandras įtrauktas nuo 1976 metų.

Nepaisant to, juodojo gandro būklė tik blogėja. Jo gausumas Lietuvoje per pastaruosius 15-20 metų sumažėjo daugiau negu 20 procentų. Viena iš priežasčių - apsaugos nebuvimas.

Lietuvos gamtos fondas kasmet stebi daugiau kaip 80 juodųjų gandrų lizdų visoje šalyje. Tai sudaro tik apie 10 proc. Lietuvos miškuose esančių lizdų. Ir privačiuose, ir valstybiniuose miškuose kasmet randama bent 2-3 atvejus, kai pažeidžiamos lizdų apsaugos zonos ar net sunaikinamos lizdavietės.

2007 m. balandį kiekvienam regioniniam aplinkos apsaugos departamentui išsiuntėme informaciją apie jų kontroliuojamoje teritorijoje esančius juodųjų gandrų lizdus ir sklypų sąrašus, patenkančius į lizdų apsaugos zonas.

Tai nieko nepakeitė. Vos įpusėję lizdaviečių tikrinimą, jau nustatėme tris įstatymo ir kirtimų taisyklių pažeidimus. 2008 m. pradžioje kartu su lizdais plynai iškirsti du sklypai, nors aplinkos apsaugos agentūros turėjo informacijos apie juos. Dar viena gandro lizdavietė sunaikinta, kai be leidimo buvo nukirstas su lizdu besiribojantis miško sklypas.

Draudžiama, bet leidimai išduodami

Vilniaus rajone, Girijos miške, privačioje valdoje plynai iškirtus išskirtinės vertės sengirę, kartu su juodojo gandro lizdu sunaikintos dar mažiausiai penkios į Raudonąją knygą įtrauktos rūšys ir jų buveinės.

Tai buvo vienintelis Vilniaus rajono privačiuose miškuose žinomas gandro lizdas. Leidimas kirsti buvo išduotas, nors Vilniaus rajono aplinkos apsaugos agentūra turėjo informacijos apie šį lizdą.

Tariamos saugomų rūšių apsaugos simboliu galėtų būti plynasis kirtimas kitoje privačioje valdoje, Dotnuvos-Josvainių biosferos poligone, Kėdainių rajone. Tai būtent juodiesiems gandrams apsaugoti skirta saugoma teritorija, įsteigta įgyvendinant ES Paukščių direktyvos reikalavimus Lietuvoje.

2008 m. žiemą 261 kvartale esantis sklypas iškirstas plynai kartu su juodojo gandro lizdu. 2005 m. aplinkos ministro įsakymu šis sklypas buvo patvirtintas kaip juodojo gandro veisimosi zona. Tokiose zonose draudžiami plynieji kirtimai.

Įdomiausia tai, kad tokie kirtimo atvejai net nepatenka į neteisėtų kirtimų statistiką. Susidaro įspūdis, kad likę mums žinomi juodojo gandro lizdai kirtimų išvengė tik todėl, kad tiems sklypams dar neatėjo kirtimų eilė arba nesutvarkyti nuosavybės bei kiti formalumai.

Ar saugome tik lašišas?

Tai tik vienos rūšies "apsaugos" pavyzdžiai. Juodasis gandras bent jau daliai visuomenės tiesiog gražus paukštis, kurį vien dėl to reikia saugoti

O kaip saugomos samanos, kerpės, grybai, vabzdžiai ir kiti organizmai, kurių į naujausią Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos 767 rūšys? Jei pavartysite Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos veiklos atskaitas, įsitikinsite, kad Lietuvoje saugoma tik viena į Raudonąją knygą įtraukta rūšis - lašišos. Jų nerštavietėms apsaugoti kasmet organizuojami specialūs reidai, pasitelkiama net kariuomenė, rašoma laikraščiuose, rodomi televizijos reportažai. Visų kitų rūšių išlikimas yra jų pačių reikalas.

Jei aš neteisus, inspekcija galėtų pagaliau viešai paskelbti "įslaptintus" duomenis, kiek kartų per aštuoniolika nepriklausomybės metų Lietuvoje neišduotas leidimas kirsti mišką dėl, pavyzdžiui, juodojo gandro lizdo, kurio apsauga aiškiai reglamentuota? Kiek kartų buvo skirta bauda už šių paukščių lizdų sunaikinimą ar apsaugos zonos pažeidimą?

Aplinkos ministerija imituoja veiklą

Aplinkos ministerija su didžiule aplinkos apsaugos kontrolę vykdančia sistema neatstovauja gamtosauginiams interesams net ir tais pavieniais atvejais, kai yra visos galimybės tai padaryti.

Vien tik susierzinimą kelia Aplinkos ministerijos institucijų reakcija į viešumon iškilusius saugomų rūšių naikinimo atvejus.

Sujudimo esmė - surasti ne su ministerija susijusį kaltininką. Apie problemas ir pokyčių būtinybę sistemos viduje kaip visada - tyla, nors bene didžiausias tokios situacijos kaltininkas - būtent veiklos imitavimas Aplinkos ministerijoje.

Pateiksiu tik keletą pavyzdžių. Lietuvos Respublikos Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymas įsigaliojo 1997 metais. Įstatymo 6 straipsnyje buvo numatytas Saugomų rūšių radaviečių valstybinio registro sukūrimas, kurį tvarko Aplinkos ministerija. Registras turėjo tapti pagrindine teisine priemone įgyvendinant saugomų rūšių išsaugojimą. Po pakeitimo 2001 m. įstatyme liko tik saugomų rūšių duomenų bazės, "sudaromos šias sritis įgaliotose koordinuoti Vyriausybės institucijose".

Remiantis įstatymu, 2002 m. Aplinkos ministerija pagaliau buvo įgaliota "kaupti informaciją apie retas bei nykstančias rūšis ir bendrijas (radavietes, jų gausumą ir kitimą, populiacijų būklę, bendrijų sudėtį) ir sudaryti duomenų bazes". Praėjo dar šešeri metai, o rezultato jokio.

Taigi, saugomų rūšių registro ar duomenų bazės kūrimo istorija tęsiasi jau 11 metų. Išskyrus saugomų teritorijų direkcijų ir aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų iniciatyva teikiamus duomenis, aplinkos apsaugos agentūros neturi jokios informacijos, kur yra saugomų rūšių gyvenamosios vietos.

Neadekvačios baudos

Kita problema - bausmės už įstatymo pažeidimus. Pripažįstu, kad vien tik baudos vargu ar padės pasiekti teigiamų pokyčių, išsaugant nykstančias rūšis. Vis dėlto adekvačios bausmės būtinos.

Tačiau pirmiausia neaišku, kuo remiantis nustatomos baudos. Pavyzdžiui, bauda už sunaikintas vabzdžių, augalų, grybų rūšis, kurių Lietuvoje yra išlikę vos keletas radaviečių, tėra 119 litų. Už suaugusio juodojo gandro, kuris įtrauktas į pažeidžiamų rūšių kategoriją, sunaikinimą - 957 litai, o už stumbrą - 41 895 litai, nors pastarasis priskirtas išsaugotų rūšių kategorijai. Gal esminis kriterijus yra individo svoris?

Kiekvienam biologui savaime suprantama, kad rūšies išsaugojimas neatsiejamas ne tik nuo individų, bet ir nuo jų gyvenamųjų vietų išsaugojimo. Tai nustato ir įstatymas. Nepaisant to, nėra numatytos baudos už saugomų rūšių gyvenamųjų vietų pažeidimą ar sunaikinimą. Vietoj to nustatytos baudos už lizdų bei olų sunaikinimą. Paukščių lizdai, žinduolių olos tikriausiai prilyginami gyvenamajai vietai. O vabzdžiai, augalai, grybai apskritai gyvenamųjų vietų neturi, nes baudžiamas tik individų sunaikinimas. Tai elementarių biologijos ir ekologijos žinių ignoravimo pavyzdžiai.

Neatsakingiems žmonėms tiesiog paranku ignoruoti draudimus, nes už saugomų paukščių lizdų sunaikinimą nustatytos baudos juokingai mažos palyginti su pelnu už parduotą medieną. Be to, ir šių baudų galima lengvai išvengti, nes veisimosi buveinės sunaikinimas nėra nusižengimas. Kirsdamas mišką plynaisiais kirtimais ir medį su lizdu palikęs miško savininkas atsipirks tik 200-500 litų dydžio bauda už pagrindinių miško kirtimo taisyklių pažeidimą, o su senais miškais susiję nykstantys paukščiai bus priversti ieškoti naujos vietos lizdui.

Bloginam gyvenimo kokybę

Matyt, už šią sritį atsakingi Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus specialistai įsitikinę, kad pakanka reaguoti į telefono skambučius apie sužeistus ir pas žmones patekusius saugomus paukščius ar kitus gyvūnus, pavienius pranešimus apie kirtimus prie saugomų paukščių lizdų.

Tokia gamtosauga galbūt ir tiko praėjusiame amžiuje. Negalima ignoruoti fakto, kad iškertamos medienos kiekis per pastaruosius 15 metų padidėjo daugiau negu 3 kartus.

Miškuose, laukuose, pievose naudojama vis daugiau įvairių mašinų, atsirado šimtai specializuotų paslaugas teikiančių įmonių, greitai ir didelėse teritorijose galinčių pakeisti aplinką - iškirsti mišką, nutiesti kelius, pakeisti vandens režimą ir t.t. Dabartinių žmogaus veiklos sukeliamų aplinkos pokyčių greitis ir mastas viršija daugelio rūšių galimybes prisitaikyti.

Tik cinikai ir neišmanėliai gali tvirtinti, kad neverta kvaršinti galvos dėl kažkokių samanų ar kerpių. Saugomų rūšių nykimas - tai mūsų visų problema, nes šie daugeliui nepastebimi organizmai gyvena ne atskirame pasaulyje. Jų nykimas - tai tiesioginis įrodymas, kad blogėja mūsų ir mūsų vaikų gyvenamoji aplinka bei gyvenimo kokybė. Šie pokyčiai kol kas vyksta lėtai ir daugeliui nepastebimi. Bet ar būtina laukti neginčijamų neigiamų padarinių?

Parengta bendradarbiaujant su "Baltijos miškai ir mediena"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"