TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Šeimos ūkininkavimas – ne profesija, o gyvenimo būdas

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šalia Juodiškių, Mickonių kaime, gyvena ūkininkų Laimos ir Juozo Beinorų šeima. Išpuoselėjęs ūkį, užauginęs gyvulių bandą, prieš trejetą metų Juozas pasistatė naują namą. 

Namas nemenkas – net 300 kvadratinių metrų. Priešais gyvenamąjį namą plyti didelis kiemas, pakraščiuose – ūkiniai pastatai. Vasarą kiemas skendi gėlėse. Beinorų sodyba ne kartą buvo pripažinta viena pavyzdingiausių rajone bei apskrityje. Juozas „Už pasiekimus finansinio-gamybinio kapitalo stiprinimo srityje“ yra tapęs Vilniaus apskrities Didžiojo kunigaikščio Gedimino apdovanojimų nominantu ir apdovanotas ordinu, išrinktas rajono populiariausiu žmogumi. Jo ūkis buvo rajone pripažintas pačiu europietiškiausiu. Juozas Beinoras – „Lietuvos kaimo spindulys“ ir buvęs Širvintų savivaldybės tarybos narys. Kartu tai – linksmas, energingas ir draugiškas žmogus, geranoriškai sutikęs pasikalbėti ne tik apie savo ūkį, tačiau aptarti ir kai kurias Lietuvos problemas.

- Pradėkime nuo labai aktualaus Lietuvos žemdirbiams klausimo… Ką manote apie žemės pardavimą užsieniečiams?

- Man žemė atiteko iš prosenelių ir būtų gaila ją parduoti. Jeigu jau leistų parduoti žemę užsieniečiams, reikėtų padaryti taip, kad perkant gabaliuką geresnės žemės, būtų privalu nusipirkti ir blogos. Siekdami pelno ją, laikui bėgant, sutvarkytų. Negalima pardavinėti be jokių saugiklių, nes tada mus užvaldys užsieniečiai. Juk jų žemdirbiai turi daugiau pinigų. Manau, kad pirma reikia sulyginti išmokas su kitų Europos Sąjungos šalių išmokomis žemdirbiams, tada po kiek laiko galima būtų atverti ir žemės rinką. Ir tai iki kokių dešimties hektarų. Antraip atsivers galimybės spekuliantams! Žmonės tikisi, kad galės žemę labai brangiai parduoti. Nė velnio daug nemokės! Mūsų krašte žemė yra 28 – 35 balai. Gerai, jei kuris gabaliukas siekia 40 balų. Referendume balsuosiu prieš pardavimą. Politikai gąsdina, kad bus panaikintos išmokos ir panašiai. Parduokime, tačiau tik su tam tikrais saugikliais.

- Kieno žemėje pradėjote kurti savo ūkį?

- Pradžioje buvo aštuoni hektarai, kuriuos paveldėjau iš motinos. Vėliau pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavau vienuolika hektarų aštuoniasdešimt arų. Pradėti ūkininkauti buvo labai sunku. Tada dar gyvavo Juodiškių tarybinis ūkis, atsiskirti nuo jo buvo labai nesmagu, – aplinkui žmonės juokėsi, žiūrėjo kaip į kokį žvėrelį ir vadino keistuoliu.

- O kur ta pradžių pradžia? Gal tėviškėje Jūs buvote pirmas ūkininkas?

- Juodiškių tarybiniame ūkyje dirbau veterinarijos gydytoju, tačiau jau buvau nusipirkęs namą Širvintose ir planavau ten gyventi. Buvau jau ir darbą susiradęs. Tik… širdyje buvo neramu, vis atidėliojau mamos namo pardavimą. Nutariau, kad dar pabūsiu, kol paršiukas užaugs. Paskersiu ir jau tada važiuosime gyventi į miestą. O paskiau sutikau žmoną Laimą ir… atradau savo laimę tėviškėje. Žmonos tėviškė – Vileikiškiai. Atvažiavo ji pagal paskyrimą dirbti į Juodiškių tarybinį ūkį darželio auklėtoja. Jau 35 metai gyvename kartu. Ūkininkauti išėjau ne pirmas. Kada 1989 metais parašiau pareiškimą, norėdamas ūkininkauti, jau buvo daug ūkininkų. Iš Juodiškių pirmas buvo Česlovas Sipavičius. Aš jiems labai pavydėjau. Prisimenu, ūkininkų susirinkimuose dalyvaudavo apie dvidešimt žmonių, o mes buvome tik pradedantieji. Paprašiau televizoriau „Šilelis“. Buvo pasakyta: „Palauk, tau dar ateis eilė.“ Pradžioje iš tikrųjų ūkininkų buvo daug, tačiau visi kažkaip išnyko.

- Pradžioje karves melžėte rankomis, panašiai kaip tarybiniais laikais…

- Ūkininkavimo pradžioje turėjome septynias karves. Iki penkiolikos karvių dar pajėgdavome pamelžti rankomis. Prasidėjus modernizacijai, ūkiams, turintiems iki 15 karvių, mokėjimo agentūra skirdavo iki dešimties tūkstančių. Gavęs šiuos pinigus, nusipirkau tokį „dyzeliuką“, tai jau nebereikėjo spenių rankomis tampyti, nes žmonos rankų pirštų sąnariai pradėjo deformuotis. Vėliau atsirado programa „Nitratų ir pieno direktyva“. Tada jau įrengiau uždaro tipo pieno linijas, pastačiau šaldytuvą. Iš linijos pienas eina tiesiai į šaldytuvą. Šaldytuvo ir linijų plovimą reguliuoja kompiuteris. Vasarą visas melžimas vykdavo lauko aikštelėje. Melždavome į bidonėlius. Iš jų reikėdavo pilti pieną į kibirą, o iš jo – į aikštelėje stovintį šaldytuvą. Šiais metais jau priduota melžimo aikštelė, kurioje bus melžiamos iš karto šešios karvės, o pienas eis tiesiai į liniją. Visą melžimo ir plovimo procesą valdys kompiuteriai, taigi paties pieno net nesimatys. Šiais metais taip pat pertvarkysiu karvių girdymą. Kad karvės galėtų gerti pilnais gurkšniais, o ne čiulpti. Tvarte yra hidroforas ir dėl didelio spaudimo vanduo bėga smarkiai, o lauke iš statinės vos vos čiurlena. Taigi, sugalvojau patobulinimą. Kone už penkiasdešimt tūkstančių nusipirkau dvi statines su plūde. Dabar karvės galės atsigerti pilnais gurkšniais. Prie statinės sutilps dvylika karvių, kurios atsigers per porą minučių. Rudeniui nusipirkau papildomai keturias šėryklas po dvylika vietų, kad lauke netaršytų šienainio ar šieno.

- Europos Sąjungos pinigai padeda? Sako, reikia sumaniai juos panaudoti. Ką tai reiškia?

- Jeigu ne Europos Sąjungos pinigai, tai mūsų Lietuvėlės žemės ūkis būtų tiek nepakilęs. Pinigus panaudoti reikia tinkamai, kitaip sakant, – suplanuoti ir numatyti veiksmus į priekį. Tinkamai investuoti pinigai turi atnešti pelną. Ne vienai užsieniečių delegacijai esu sakęs, kad mes, lietuviai, esam darbštūs ir juos pralenksime. Tik reikia suteikti visiems vienodas galimybes. Neišmečiau, o suremontavau seną traktorių „Belarus“, kombainą „Niva“. Atvažiavę prancūzai stebėjosi gražiai sutvarkyta aplinka, puikiais ūkio pasiekimais, bet dar labiau – sena technika.

- Jūs auginate ir melžiate holšteinų veislės karves?

- Turiu penkiasdešimt pieningų holšteinų veislės karvių. Jos pieningos, tačiau labai opios, joms reikia didelės priežiūros. Vidutinis pieno riebumas – 4,5, baltymų – 3,5-3,6. Bazinis riebumas – 3,4, o baltymai – 3. Jeigu didesnis, prisideda koeficientas. Už bazinį pieną moka 0,98 cento. Mano karvių pieno litro kaina svyruoja nuo 1,20 iki 1,30 lito. Suprantama, kad šie rodikliai priklauso nuo šėrimo kokybės.

- Taigi, kuo šeriate? Ar pirktiniais, ar pačių užaugintais pašarais?

- Pašarus užauginame patys. Darome šienainį, džioviname šieną. Mūsų ūkis mišrus. Sėjame rugius, avižas ir miežius. Kviečiams mūsų žemė per prasta. Jiems reikėtų sunkesnės žemės, o mūsų prie smėliuko. Kombinuotuosius pašarus veža iš Joniškio arba „Kauno grūdai“. Kombinuotuosius pašarus maišau su kukurūzais, smulkintais cukriniais runkeliais, avižomis, miežiais, rugiais. Per pietus ant šienainio papilu melasos. Šienainio duodu šešis arba septynis kartus per dieną, kombinuotųjų pašarų – dešimt – dvylika kilogramų per dieną.

- Girdėjau, kad jūsų karvės net muzikos klausosi… Juk iš tikrųjų karves mylite dėl pinigų?

- Esu veterinarijos gydytojas, su gyvuliais draugauju visą gyvenimą. Karves laikau ne vien dėl pinigų. Toks mano gyvenimo būdas. Žinoma, svarbu ir pinigai, tačiau ir priežiūra svarbi. Kai muzika groja – karvės apsiramina, o gal ir pieno daugiau duoda… Tik įeinu į tvartą ir įjungiu radiją. Ir man, ir karvėms linksmiau… Gyvulius reikia mylėti, tada jie atsidėkos didesniu primilžiu.

- Kiek pieno per dieną primelžiate ir kiek tam reikia melžėjų?

- Dirba viena melžėja ir žmona. Melžėja melžia vieną valandą vakare ir ryte. Šeštadienį ir sekmadienį dirba tik šeima. Per dieną primelžiame 700-750 litrų pieno. Padauginus iš vieno litro kainos, atrodo gana dideli pinigai, tačiau juk reikia mokėti už elektrą (per mėnesį apie pusantro tūkstančio), pirkti kokombinuotuosius pašarus, mokėti atlyginimą darbininkei. O kur dar grūdų malimas, karvių sėklinimas. Gerai kad visa šeima dirba, išlaidų mažiau…

- Kaip su kurortais? Vienoje televizijos laidoje Seimo narė Birutė Vėsaitė aiškino, kad ir ūkininkai dabar turi laiko atsipūsti kurorte.

- Taip, jei laiko kelias karvytes. O jeigu turi penkiasdešimt karvių ir dar prieauglio, išvažiuoti neįmanoma. Įdėjus į ūkį tiek daug darbo ir pinigų, viską mesti dėl kažkokių kurortų, paprasčiausiai būtų gaila. Galėčiau ūkį palikti sūnui, tačiau jis yra baigęs mechaniko specialybę ir man pasakęs: „Aš gyvulių nelaikysiu…“ Jis labiau myli techniką ir užsiimtų žemdirbyste. Mes pasiginčijame, aiškinu, kad mūsų žemė netinkama žemdirbystei. O vien trąšomis auginti… Jeigu iš vieno hektaro gaučiau tris tonas grūdų, būčiau ponas, o aš gaunu tik pusantros tonos…

- Pirmutinis tikslas buvo išpuoselėti ūkį, išauginti gyvulių bandą, pastatyti namą, o dabar?

- Pernai buvo gimtadienis, švenčiau 60 metų jubiliejų. Turėjau planą: pasistatyti pirtį, tvenkinį išsikasti. Planas įvykdytas. Vasarą tvenkinys buvo keturių metrų gylio, pataikėm ant versmės iškasti. Šiais metais pamėginsiu auginti karpius. Ne pardavimui, o sau. Kad galėčiau laisvalaikiu nuėjęs prie tvenkinio ir pasėdėti, ir pažvejoti. Šiaip tai trūksta laiko, daugiau karves gaudau, o ne žuvis. Aplinkai sutvarkyti reikia taip pat daug laiko. Vis dėlto – trys hektarai. Turiu mažą traktoriuką, bet labiau patinka pjauti žolę su trimeriu. Primena senus laikus, kai reikėdavo su dalgiu mosuoti.

- Gal gyvenimas kaime nusibodo ir norėtumėte gyventi mieste?

- Jokiu būdu! Jokiu būdu… Turbūt mieste po kiek laiko numirčiau… Neįsivaizduoju, ką reikėtų daryti uždarytam tarp keturių sienų, kaip narve. Gal tik surišę nuvežtų kaip šešką narve…

- Turite daug naujos technikos, tačiau ir senos neišmetate?

- Pradėjus ūkininkauti, valdžios nurodymas buvo parduoti visą nereikalingą nusidėvėjusią techniką. Buvau gavęs 30 metų senumo traktorių „Belarus“. Nemokėjau net važiuoti. Atsimenu, važiuodamas įkalnėn devintą bėgį įjungiau, tai vos aukštyn kojom neapvirtau. Turėjau išmokti ir arti, ir sėti, ir sūnų išmokiau. Sūnus rajone artojų konkurse užėmė antrąją vietą. Turiu kalvę, galiu dirbti su suvirinimo aparatu. Žodžiu, pats ir gydau, ir ganau, ir šienauju… Vasarą prie vieno traktoriaus nuolat būna prikabintas presas, su antru šienaujame, trečias šieną į volus suvaro, ketvirtu traktoriumi suvežame. Taigi, padargų neatkabinėjame. Dirbame dviese su sūnumi. Tik kartais kaimyno paprašau padėti kokią savaitėlę, kai gražus oras. Jis atlėkęs pašienauja.

- Jūsų namo vidus stebina ne tik puikiu išplanavimu bei įranga, bet ir kambarių dydžiu. Ar ne per daug vietos?

- Visi to paties klausia. Žinai, kiek visokių seminarų ir svečių lankėsi ūkyje? Kiekvienais metais po dešimt – dvylika delegacijų, tarp jų – iš Prancūzijos, Danijos, Švedijos. Dabar jau vietos visiems užteks. Iš lauko žiūrint namas atrodo ne toks jau ir didelis, tačiau viduje gal kiek ir per daug vietos. Per žiemą sukūrenu ne daugiau kaip 15 kub. m malkų. Nepleškinu, per dieną užtenka kelių glėbelių. O šilumos nuolat 23 laipsniai. Iki Naujųjų metų kartą per savaitę kūrendavome. Jeigu reikėtų taip pleškinti, kaip Alytaus namukus…

- Prieš keletą metų sakėte, kad jau galite save vadinti Lietuvos ūkininku. Tai gal šiandien jau esate ir Europos Sąjungos ūkininkas?

- Dar didelis klaustukas… Juk Lietuva buvo 50 metų okupuota, ūkininkauti neleido. Mes patys pradėjome ūkininkauti vos prieš 23 metus. Europa tai daro ne vieną šimtmetį. Ir remiami jie daug dosniau. Kaip suprantu, europiečiai išponėjo, tapo „mandri“, į lietuvių ūkininkus rimtai nežiūri. Buvo iš Danijos atvažiavęs vienas ūkininkas, jam Danijos ambasadoje buvo pasakyta, kad lietuviai gyvena džiunglėse, todėl, pamatęs tokią tvarką ūkyje, labai nustebo. Tada buvau vos aštuonerius metus pradėjęs ūkininkauti. Jam tiesiai šviesiai pasakiau, kad jeigu gaučiau tokią paramą, kokią gauna jie, tai greitai juos aplenkčiau..

- Kaip supratau, jūsų ūkio sėkmės esmė – darbas? Esate pats sau viršininkas…

- Taip, tik darbas. Niekas man nekomanduoja. Atsikėlęs pats susiplanuoju visus darbus, pats juos ir padarau. Vasarą miegu keturias valandas. Žiemą – gal šešias. Juk reikia prižiūrėti per 70 raguočių, nuolat atnaujinti pieningų karvių bandą. Kiekvienais metais reikia atnaujinti dešimt procentų bandos, todėl pasilieku pusės metų, metines ir pusantrų metų gyvulius. Buliukus parduodu į užsienį. Žodžiu, visose srityse norint ką nors pasiekti, reikia įdėti daug darbo, pralieti nemažai prakaito.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"