TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Šilumos kaina: kas lemia tarifo dydį?

2011 02 28 0:00

Kiekvieno žiemos sezono metu, ir ne tik prieš rinkimus, viena dažniausiai žiniasklaidos linksniuojamų temų tampa centralizuotai tiekiamos šilumos kaina.

Pastaruoju metu iš politikų tribūnos imtas skelbti mitas, esą šiluma brangiausia tuose miestuose, kurie šilumos tinklus nuomos pagrindu patikėjo privačioms įmonėms. Mitas nebūtų mitas, jei jo negalėtume išsklaidyti ir paneigti.

Teorija ir praktika

Akivaizdu, kad šilumos kaina, visų pirma, - istorinis kiekvieno miesto šilumos ūkio palikimas. Kodėl? 1997-1999 metais decentralizavus AB "Lietuvos energija", savivaldybių nuosavybėn buvo perduotas sovietmečio palikimas - nudėvėtais įrengimais ir šilumos trasomis pasižyminčios šilumos tiekimo įmonės, kurių pagrindinis "akcentas" buvo nuostolinga veikla.

Nenuostabu, kad Lietuvos miestų savivaldybės išnuomojo išimtinai prasčiausios būklės šilumos ūkius. Tuos, kurie vilko milijoninių skolų naštą, generavo nuolat didėjančius nuostolius ir reikalavo milžiniškų valstybės dotacijų. Tuos, kurių valdymas pačioms savivaldybėms tapo nebepakeliama našta.

Nenuostabu, kad pačių prasčiausių šilumos ūkių renovacija turėjo pareikalauti didžiausių investicijų. Peršasi logiška teorinė įžvalga, kad - istoriškai kritiškiausios būklės šilumos tinklus išnuomoję miestai šiandien už šilumą turėtų kloti didžiausius pinigus. Teorija peršasi, tačiau praktika ir šilumos tiekimo įmonių kas mėnesį teikiami duomenys rodo ką kita.

Tikslumo dėlei verta priminti, kad privataus kapitalo valdomos įmonės centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje sudaro 44 procentus.

Biokuras - dukart pigiau

Praktika rodo, kad nudėvėtus šilumos ūkius nuomojusios įmonės netruko modernizuoti šilumos tiekimo įmonių: sumažinti sąnaudas, optimizuoti valdymą, investuoti į visapusį šilumos ūkio atnaujinimą. Ir svarbiausia, investuoti į naujų kuro šaltinių naudojimą - imtis vietiniu biokuru kūrenamų katilinių statybos.

Būtent efektyvesnis šilumos įmonių valdymas leido privatininkams vytis savo "brolius" - iki šiol savivaldybių valdomus šilumos tinklus.

Dalies savivaldybių garbei verta pažymėti, kad kai kurios jų taip pat nesnaudė - žengė žaliuoju biokuro keliu. Ir, kaip pamatysime netrukus, laimėjo.

Ši žinia ir sufleruoja pagrindinį atsakymą į klausimą, kas lemia šilumos tarifo dydį. Žinodami, kad pagrindinę šilumos kainos dalį sudaro kuro išlaidos, įvertinkime du skaičius.

Šiuo metu Lietuvos šilumos tiekimo įmonės už gamtines dujas yra priverstos mokėti 1414 litų už tne su transportavimo mokesčiu (energijos ištekliai pagal energetinį potencialą vertinami naftos ekvivalentu - tne. 1 tne lygus 11,63 MWh - aut.)

Verta prisiminti, kad Rusijos koncernas "Gazprom" Lietuvai šiandien dujas parduoda už didžiausią kainą iš visų Europos Sąjungos valstybių, maža to, ši kaina nuolat auga.

Tuo metu biokuro kaina šilumos tiekėjams nesiekia 700 litų už tne - yra perpus mažesnė ir išlieka panaši jau ne vienus metus.

Žalieji moka pigiausiai

Atėjo laikas apžvelgti Lietuvos miestų šilumos kainų statistiką. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) duomenimis, vasario 1 dieną mažiausia šilumos kaina pasižymėjusių miestų dešimtuke - net 9 miestai, kurių šilumos ūkyje deginamos ne tik gamtinės dujos, bet ir biokuras. Pavyzdžiui, Tauragės gyventojams šiluma kainuoja 18,65 ct už kWh, Ignalinos - 19,25 ct už kWh, Molėtų - 19,27 ct už kWh ir Kelmės - 21,25 ct už kWh. Šiuose miestuose biokuras sudaro nuo 80 iki 100 proc. bendro kuro balanso.

O tarp išimtinai gamtines dujas naudojančių miestų nėra nė vieno, kurių gyventojai už šilumą mokėtų mažiau nei 20 ct už kWh. Pavyzdžiui, Prienų gyventojai už šilumą moka 32,26 ct už kWh, Pakruojo - 29,75 ct už kWh, Joniškio - 29,59 ct už kWh, Akmenės - 29,11 ct už kWh, Anykščių - 27,81 ct už kWh, Šalčininkų - 26,65 ct už kWh.

Nereikia būti ekspertams, kad pastebėtume, jog pirmuoju smuiku mažiausių šilumos kainų pasiutpolkėje griežia plačiai biokurą vartojantys miestai. Nepriklausomai nuo to, ar šilumos tinklus valdo privatus, ar viešas kapitalas.

Atsakymas - ne vamzdžiuose

Taip pat vieša paslaptis, kad dideles gyventojų išlaidas šildymui didžiąją dalimi lemia ne šilumos ūkio priklausomybė savivaldybei ar bendrovei, ir net ne šilumos tinklų būklė.

Statistiniai duomenys rodo, kad senos statybos namuose, neefektyviai vartojančiuose šilumą, jos suvartojama iki 6 kartų daugiau energijos nei naujos statybos ar renovuotuose pastatuose. Tai reiškia, kad pirkdami šilumą ta pačia kaina vienas miesto gyventojas gali sumokėti 100 litų, kitas - visus 600 litų už to paties ploto buto šildymą.

Todėl pagrindinis atsakymas siekiant mažinti išlaidas šildymui - reikia ne kaltinti šilumą vamzdžiais tiekiančiuosius, o pasirūpinti savo kiauro namo renovacija.

Mažiausia šilumos kaina gyventojams

Tauragė 18,65 ct už kWh

Ignalina 19,25 ct už kWh

Molėtai 19,27 ct už kWh

Kelmė 21,25 ct už kWh.

Brangiausia šilumos kaina gyventojams

Prienai 32,26 ct už kWh

Pakruojis 29,75 ct už kWh

Joniškis 29,59 ct už kWh

Akmenė 29,11 ct už kWh

Anykščiai 27,81 ct už kWh

Šalčininkai 26,65 ct už kWh.

Šaltinis - VKEKK vasario 1 d. duomenys

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"