TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Šimtametė vilnų karšykla

2013 02 14 6:01
Daivos Baronienės nuotraukos/Z.Daunienė rodo vilnų karšimo mašiną, kuri skaičiuoja jau antrą šimtmetį.

Pakruojo rajono Lygumų vilnų karšykla, kurioje dirbama nepamainomais 1900 metais gamintais karštuvais, yra viena iš nedaugelio likusių Lietuvoje.

Lygumų vilnų karšyklą 1929-aisiais įsteigė vietos žydas. Didžiausio klestėjimo ši įmonė buvo sulaukusi pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais - tuomet prie jos stovėdavo, regis, nesibaigiančios norinčiųjų susiverpti vilnas eilės. Dabartinis senosios karšyklos šeimininkas pats ieško klientų po visą Lietuvą, o suradęs jų turimas vilnas keičia į vilnonius siūlus.

Vilnos neperka

Lygumų vilnų karšyklos, įdarbinusios penkis darbuotojus, savininkas Anatolijus Morozovas prisipažino tarnaujantis daugiausia kojines mezgančių močiučių poreikiams. "Avių ir jų augintojų Lietuvoje šiuo metu yra tikrai nemažai. Daugelis siūlo man pirkti avių vilną, bet aš į tokius sandorius nesileidžiu", - LŽ tvirtino A.Morozovas. Jis pabrėžė, kad lietuviška vilna mūsų šalyje neturi paklausos, esą nebepopuliarūs tapo ir naminės vilnos siūlai. Todėl tiems, kurie turi avių vilnos, vyras siūlo iškeisti ją į jau suverptus siūlus.

"Skelbimus apie tokius mainus rašau ir kabinu pačiose įvairiausiose Lietuvos vietose. Nurodytomis dienomis apvažiuoju miestelius, nes ten ir keičiu siūlus į vilną", - teigė karšyklos savininkas ir vadovas. Anot jo, į mainus dažniausiai leidžiasi megzti įpratusios vyresnės moterys. Jauni žmonės labiau linkę pasiieškoti kojinių kaimuose parduodamų dėvėtų drabužių krūvose.

Ir važinėdamas po kaimus bei miestelius, ir iš atvykstančiųjų tiesiai į karšyklą A.Morozovas sakė priimantis tik plautą vilną. "Kitados patys ją plovėme. Bet ilgainiui, įvertinę vandens ir elektros kainas, supratome, jog mums tai daryti nuostolinga. Todėl dabar reikalaujame, kad vilną avių augintojai išplautų patys. O tai nelengva", - pripažino karšyklos savininkas. A.Morozovas pabrėžė, kad ne vienam tenka atsakyti priimti atvežtą vilną, nes ją bandyta plauti skalbimo mašina. Vyras paaiškino: "Skalbimo mašinos taip suvelia vilną, kad jos beveik neįmanoma iškedenti. Todėl patariama ją plauti rankomis."

Konkurentų neturi

A.Morozovas teigė neturįs konkurentų, kurie, kaip ir jis, mainytų vilną į įmonėje suverptus siūlus. Be to, Lietuvoje ir nebeliko tokių mažyčių verpyklų, kokia yra Lygumose. Pašnekovas pabrėžė išlaikęs šį verslą tik todėl, kad karšyklos darbuotojai buvo labai kantrūs, tenkinosi minimaliu uždarbiu.

"Gaila, kad mes, visas penketas, esame nebejauni. O jaunimas nenori dirbti karšykloje. Tad ji, manau, laikysis tik tol, kol dirbti pajėgsime mes", - svarstė A.Morozovas. Vyras pabrėžė, kad vilnų karšykla - vienintelis pramonės objektas Lygumuose.

Ši karšykla, kaip minėta, įsteigta 1929-aisiais. Tuomet karšimo mašiną suko dyzelinis variklis. Sovietmečiu karšykla buvo nacionalizuota ir perduota Pakruojo buitinio aptarnavimo įmonei, o ši toliau teikė gyventojams itin reikalingą vilnų karšimo paslaugą. A.Morozovas ją įsigijo 1991-aisiais.

"Norėjome dirbti geriau negu senoji įmonė, kuri nepriėmė iš žmonių neplautų vilnų. Todėl įsigijome vonias ir pradėjome vilnas plauti, džiovinti. Bet tai truko neilgai. Ėmus nežmoniškai didėti elektros ir vandens kainoms teko atsisakyti šios paslaugos", - pasakojo A.Morozovo pavaduotoja Zina Daunienė.

Vilna vilnai nelygi

Z.Daunienė pabrėžė, kad vilnai karšti, o paskui ir verpti (ši paslauga Lygumuose taip pat teikiama) būtinos ypatingos sąlygos. Viena jų - karšyklos oro temperatūra negali būti žemesnė nei dvidešimt laipsnių, kitaip vilna kietėja ir ima elektrintis. "Cecho šildymas taip pat didina paslaugos savikainą, todėl mes kaskart turime aiškintis klientams, manantiems, kad pernelyg daug imame už savo darbą", - kalbėjo moteris.

Pasak Z.Daunienės, Lygumų karšyklos darbuotojai turi patirties karšti ne tik lietuvišką, bet ir iš Naujosios Zelandijos atgabentą vilną. "Vienos ir kitos nesulyginsi. Lietuviška vilna - šiurkšti, kieta, siūlas storas. Atvežta iš naujosios Zelandijos - puri, minkšta, švelni", - aiškino ji.

Lygumų vilnos karšykla, anot Z.Daunienės, šį skirtumą įvertino prieš dešimt metų, kai ėmė siūti vilnones antklodes, paklotus ir pagalves. Iš pradžių siuvo iš lietuviškos vilnos, tad antklodės išeidavo kietokos ir sunkokos. Tačiau žmonėms patiko ir tokia produkcija. Ilgainiui įmonė susirado tiekėjų, gabenančių vilną iš Naujosios Zelandijos. Iš šioje šalyje auginamų avių vilnos pasiūtos antklodės yra minkštos, purios ir lengvos.

A.Morozovas teigė, jog jie savo gaminiais prekiauja Lietuvoje, bet dažnas svetur gyventi išvykstantis tautietis vežasi ir Lygumų vilnų karšyklos darbuotojų pasiūtą antklodę. Žmonės jas ypač giria už tai, kad yra šiltos ir lengvos.

Darbų įkarštis žiemą

Lygumų karšykloje vilna iš pradžių iškedenama, o paskui karšiama dviem mašinomis. Iš iškarštos vilnos verpiami siūlai. "Daugiausia turime darbo žiemą. Vasarą dirbame su pertrūkiais, nes tuomet žmonės nebemaino vilnos į siūlus", - sakė A.Morozovas.

Lietuvoje avys kerpamos prieš Kalėdas ir pavasarį, prieš išvedant jas į ganyklas. Tačiau vilnas pakeisti į siūlus susirūpinama šaltuoju metų laiku. "Esame pajėgūs savo karšykloje per darbo dieną iškaršti iki 100 kilogramų vilnos, bet tiek niekada nepadarome, nes nebėra tokio poreikio", - paaiškino direktorius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"