TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Socialinės įmonės lobsta iš neįgaliųjų

2016 07 12 6:00
Lietuvoje dirba tik apie 27 proc. visų darbingo amžiaus neįgaliųjų, o užsienyje šis skaičius siekia 50 proc. ir daugiau. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Socialinės įmonės naudojasi neįgaliaisiais, kad gautų patrauklių lengvatų, todėl vargiai atlieka savo socialinę misiją. Šių įmonių skaičius auga taip sparčiai, kad valstybė greitai bus nepajėgi patenkinti subsidijų poreikio, ir dėl to pirmiausia nukentės neįgalieji.

Lengvą negalią turinčius neįgaliuosius reikėtų kuo daugiau integruoti į atvirą darbo rinką, užuot jų įdarbinimą rėmus subsidijomis specialiose įmonėse. Parama, sutelkta į šiuos neįgaliuosius, užkerta kelią sunkią negalią turinčių neįgaliųjų užimtumui didinti, tačiau valdžia nesiima drąsių žingsnių. Tokią poziciją „Lietuvos žinioms“ išdėstė Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė ir administracijos direktorė Henrika Varnienė.

– Kiek šiuo metu Lietuvoje dirba neįgaliųjų ir kaip pagal šį skaičių Lietuva atrodo Europos kontekste?

D. J.: – Iš viso Lietuvoje yra 47 tūkst. dirbančių neįgaliųjų, iš jų apie 6 tūkst. dirba socialinėse įmonėse. Lietuva pasižymi labai mažu neįgaliųjų įdarbinimo procentu – dirba tik apie 27 proc. visų darbingo amžiaus neįgaliųjų. Tuo tarpu kitose šalyse, net kaimynėje Latvijoje, šis skaičius siekia apie 50 proc. ir daugiau.

– Ar tokį žemą įdarbinimo lygį lemia įstatymų spragos ir per menkas valdžios dėmesys, ar veikiau verslo socialinės atsakomybės stoka?

D. J.: – Manyčiau, abi priežastys. Kai kurios įstatymų nuostatos Lietuvoje net užkerta kelią tam tikrą negalią ar negalios lygį turintiems žmonėms įsidarbinti. Pavyzdžiui, jei žmogui nustatytas nuo 0 iki 25 proc. darbingumas, jis laikomas nedarbingu ir jam rekomenduojama dirbti tik pritaikytomis sąlygomis arba atitinkamą darbą. Darbdavys, darbuotojo pažymoje pamatęs statusą „nedarbingas“, nepuls įdarbinti tokio žmogaus. Nors nuo 0 iki 25 proc. darbingumą turintys žmonės juda neįgaliųjų vežimėliais ir gali dirbti – turime kolegų ekonomistų, teisininkų.

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija sako, kad visi neįgalieji turi naudotis vienodomis teisėmis į darbą bei užimtumą, ir žmogus iš viso negali būti laikomas nedarbingu, jei turi bent kokį darbingumo procentą. Taigi sąvokos „nedarbingas“ vartojimas Lietuvoje yra ydingas. Toks žmogus net negauna jokių socialinių garantijų, nes Darbo birža kaip bedarbius registruoja tik darbingus asmenis.

H. V.: Neįgaliesiems sudarytos tinkamos sąlygos ir reikiama pagalba gerokai sumažina jų nedarbingumą. Todėl biudžeto lėšos turėtų būti skirtos visiems darbdaviams, kad sudarytų šias sąlygas. Tačiau pas mus labiau mėgstamos segreguotos ir specializuotos socialinės įmonės.

Dovilė Juodkaitė. "Matome didžiulį socialinių įmonių interesą ir lobizmą - joms tai pelno siekimas ir atviras verslas. Todėl neįgaliųjų atstovai derybose yra silpnoji šalis." /Alinos Ožič nuotrauka

– Kodėl manote, kad valdžios dėmesys socialinėms įmonėms neišsprendžia neįgaliųjų užimtumo problemų? Ar socialinės įmonės, jūsų požiūriu, neatlieka savo socialinės misijos?

D. J.: Ir kitose šalyse yra socialinių įmonių, bet jos atliepia būtent socialinį tikslą – įdarbinti sunkiausią negalią turinčius asmenis ir suteikti jiems visapusišką pagalbą. Lietuvoje šis įstatymas buvo kuriamas su gera intencija: valstybė tokioms įmonėms suteikia paramą, kad jos galėtų įkurti darbo vietas neįgaliesiems ir sudaryti jiems tinkamas darbo sąlygas, kelti jų kvalifikaciją, skirti darbo asistentą ir pan. Tačiau nueita neteisinga linkme.

2008 metais įtvirtinta nauja socialinės įmonės nuostata – tokios įmonės statusą leista įgyti fizinių asmenų valdomoms bendrovėms. Iki tol jį galėjo turėti tik viešosios įstaigos, pavyzdžiui, įsteigtos pačių neįgaliųjų, siekiant susikurti darbo vietą. O dabar 80 proc. socialinių įmonių yra tiesiog verslo struktūros, nesiekiančios socialinių pokyčių, bet įdarbinančios reikalaujamą neįgaliųjų skaičių, kad galėtų naudotis valstybės parama.

Įdomu, kad Socialinių įmonių įstatyme yra išskirta 11 tikslinių grupių, kurias gali įdarbinti. Neįgalieji yra tik viena jų – tai taip pat gali būti ilgalaikiai bedarbiai, tėvai, vieni auginantys vaikus ar vaikus su negalia, nuteistieji, grįžę iš įkalinimo įstaigų, ir pan. Tačiau beveik visose socialinėse įmonėse paprastai dirba neįgalieji. Tai akivaizdžiai rodo, kad neįgaliaisiais iš principo naudojamasi, nes jie yra turbūt lengviausiai pasiekiama ir patraukliausia grupė įdarbinti. Be to, tik jų rėmimas iš visų šių grupių yra neterminuotas.

– Ir vis dėlto jos įdarbina neįgaliuosius. Kodėl manote, kad jais naudojamasi?

D. J.: Blogai yra tai, kad socialinės įmonės daugiausia įdarbina lengviausią negalią turinčius asmenis, nes įstatyme reikalavimų dėl darbingumo lygio ar tam tikrų negalios grupių, pavyzdžiui, intelekto ar psichikos negalios, pirmumo tvarkos nėra. Tuo tarpu sunkią negalią turintys žmonės ir toliau lieka neintegruoti į darbo rinką.

H. V.: Tiesa, kuo darbuotojas turi didesnę negalią, tuo darbdavys už darbo vietą gauna didesnę subsidiją. Tačiau įdarbinus ir lengvą negalią turintį darbuotoją darbdaviui skiriamos nemažos subsidijos – 60 proc. darbo užmokesčio. Be to, Valstybės kontrolė prieš kelerius metus pateikė ataskaitą, kurioje teigiama, kad įmonės, pasinaudojusios šia 60 proc. subsidija, dar kreipiasi į kitą fondą gauti likusius 40 procentų. Tuo tarpu šie lengvą negalią turintys žmonės, pavyzdžiui, sergantys diabetu ar astma, turintys stuburo problemų ir pan., gali puikiai dirbti atviroje darbo rinkoje. Tačiau socialinės įmonės už šių žmonių darbą gauna pinigus, arba, kitaip tariant, nemokamą darbuotoją.

D. J.: Socialinės įmonės taip pat atleistos nuo pelno mokesčio, o per viešuosius pirkimus turi pirmumo teisę. Pavyzdžiui, tarp socialinių įmonių yra daugybė valymo įmonių, kurios aptarnauja visą valstybinį sektorių, nes šis paslaugas turi pirkti per viešuosius pirkimus.

H. V.: Kadangi socialinės įmonės darbuotojus samdo pigiau, jos ir kainą gali numušti – net ir ne viešuosiuose pirkimuose jie tampa konkurencingesni. Dėl šių patrauklių lengvatų socialinės įmonės statusą įgijo tiek daug bendrovių, kad situacija tapo nevaldoma. Beveik kas mėnesį atsiranda po 2–5 naujas socialines įmones. Dabar jų jau yra per 150. Atsirado net tokių atvejų, kai įmonė užsiima neremtina veikla – prekiauja alkoholiu – ir turėdama socialinės įmonės statusą nemoka pelno mokesčio.

Henrika Varnienė: "Jeigu socialinių įmonių pinigai būtų skiriami pagalbai atviroje darbo rinkoje suteikti, tai, mūsų apytiksliais skaičiavimais, neįgalių žmonių būtų įdarbinta 17 tūkst. daugiau." /Alinos Ožič nuotrauka

– Ar galima sakyti, kad atvira darbo rinka tam tikra prasme diskriminuojama ir joje neįgaliųjų įdarbinimas nėra skatinamas?

H. V.: Taip, pagalba įdarbinantiems negalią turinčius žmones orientuota vien į socialines įmones – atviroje darbo rinkoje darbdaviai negauna paramos pritaikyti įrangą, poilsio vietas, skirti asistentą, gestų vertėją, organizuoti mokymus ar kelti kvalifikaciją. Suteikus šią pagalbą atviroje darbo rinkoje, atsirastų daugiau norinčių įdarbinti neįgaliuosius, nes darbdavys žinotų, kad valstybė jam padės kompensuoti dėl darbuotojo neįgalumo patirtas sąnaudas.

D. J.: Tam tikras subsidijas numato ir Užimtumo rėmimo įstatymas, orientuotas į atvirą darbo rinką. Bet matome, kad toks subsidijavimas nėra proporcingas, palyginti su socialinių įmonių rėmimu, be to, dažnai nebelieka subsidijoms į atvirą darbo rinką ir vietų kūrimą skiriamų pinigų. Pavyzdžiui, po pusės metų Darbo birža sako nebeduosianti subsidijų, nes joms nebeužtenka biudžeto.

– Kaip finansiškai valstybei atsiliepia tokia, jūsų žodžiais, nevaldoma socialinių įmonių plėtra?

H. V.: 2015 metams socialinėms įmonėms buvo numatyta skirti 16 mln. eurų, šiais metais – 18 mln. eurų, be to, žinome, kad ir lėšų trūksta. Sausio mėnesį, remiantis oficialiais Darbo biržos duomenimis, jau buvo sunaudoti 2 mln. eurų. Jei tiek skirta per vieną mėnesį, galima prognozuoti, kad per metus prireiks bent 24 mln. eurų. Kitąmet, kaip prognozuoju, poreikis sieks 40 mln. eurų ir toliau tik augs.

Tuo tarpu subsidijoms įmonėms atviroje darbo rinkoje pernai skirta vos 4,5 mln. eurų, o jos įdarbino daugiau nei socialinės įmonės. Jeigu socialinių įmonių pinigai būtų skiriami pagalbai atviroje darbo rinkoje suteikti, tai, mūsų apytiksliais skaičiavimais, negalią turinčių žmonių būtų įdarbinta 17 tūkst. daugiau.

D. J.: Taip pat piktina tai, kad šioms subsidijoms naudojamos ES struktūrinių fondų lėšos, nors fondų naudojimas turi būti orientuotas į nediskriminuojančią ir nesegreguojančią įdarbinimo sistemą. Esame Europos Komisijai pateikę informaciją apie tai, ir EK pozicija yra vienareikšmė – turi būti remiamas neįgaliųjų įdarbinimas atviroje darbo rinkoje. Be to, kelia nerimą, kad 2020 metais šios lėšos baigsis ir tada jos turės būti skiriamos iš valstybės biudžeto.

H. V.: O valstybės biudžetas nėra guminis, ir burbulas anksčiau ar vėliau sprogs. Nebus pakankamai pinigų, bendrovės pradės atleidinėti neįgaliuosius. Ir tik dėl to, kad valstybė nesugebėjo laiku parengti ir nuosekliai įgyvendinti viską apimančią neįgaliųjų užimtumo strategiją.

– Kokie būtų jūsų siūlymai keisti tvarką, kad ji būtų efektyvesnė, išgyvendintų įmonių pasipelnymą iš lengviausią negalią turinčių asmenų ir būtų daugiau orientuota į sunkią negalią turinčius asmenis? Ar socialinės įmonės, jūsų manymu, turėtų įdarbinti tik sunkesnę negalią turinčius asmenis?

D. J.: Taip, turėtų. O socialinėms įmonėms skiriamos lėšos turėtų būti perskirstytos – maždaug pusė jų ar šiek tiek mažiau turėtų būti skiriama neįgaliųjų įdarbinimui atviroje darbo rinkoje remti. Tada subsidijomis galėtume padėti bet kuriam neįgalųjį įdarbinusiam darbdaviui. Be to, jei neįgalūs darbuotojai įmonei duoda pelno, tai galbūt jos ir pelno mokestį galėtų mokėti.

H. V.: Europos Sąjunga jau pradėjo kalbėti apie socialinį verslą. Jis atitinka mūsų poziciją: Socialinių įmonių įstatymas turi atitikti socialinio verslo kriterijus: jų pelnas turi būti reinvestuojamas į socialinius tikslus, o ne išsidalijamas, ir valdyme turi dalyvauti pačios socialiai pažeidžiamos grupės. Tačiau valdžia su tuo griežtai nesutinka.

Vienas iš radikalių mūsų pasiūlymų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (SADM) buvo tai, kad trečios grupės (t. y. lengvą negalią turintys) žmonės nebūtų subsidijuojami. Tačiau jie, jei reikėtų, gautų visą reikiamą pagalbą ir valstybė ją kompensuotų: mokymus, kompetencijos kėlimą, asistentus ir kitas priemones. Teoriškai, remdamasi užsienio praktika, apskaičiavau, kad visus socialinėms įmonėms mokamus pinigus pavertus asistentų pagalba būtų įdarbinta 50 tūkst. neįgaliųjų.

Pagalba, o ne darbo užmokestis turėtų būti kompensuojama įdarbinus lengvą negalią turintį žmogų, nes jis juk atlieka darbą. Ministerija nerimauja, kad tuomet visos socialinės įmonės šiuos neįgaliuosius atleis. O mes manome, kad taip turėtų būti skatinamas laipsniškas jų perėjimas į atvirą darbo rinką. Turime eiti prie to, kad valstybė kuo mažiau turėtų mokėti už neįgaliųjų darbą, kad žmonės taptų savarankiškesni ir galėtų užsidirbti. Valstybė turi remti sunkiausiais atvejais, kai darbas yra veikiau užimtumas.

– Pokyčių Socialinių įmonių įstatyme lyg ir numatoma – šiuo metu yra parengtos Socialinių įmonių įstatymo pataisos. Ar jos žada teigiamų pokyčių?

D. J.: Ministerija, mūsų nuomone, visiškai nepalaiko neįgaliųjų atviro įdarbinimo, siekimo integruoti į atvirą darbo rinką, bet vienareikšmiškai palaiko nusistovėjusią socialinių įmonių sistemą ir pinigų „metimą“ į ją. Ministerija pristatė naują socialinių įmonių projektą, tačiau jį parengė darbo grupė, kurioje neįgaliųjų atstovai sudarė mažumą. Todėl įstatymas, mūsų manymu, atspindi tik socialinių įmonių interesus.

H. V.: Bėda ta, kad dabartinis Socialinių įmonių įstatymas yra dar blogesnis už siūlomas pataisas. Naujajame projekte, pavyzdžiui, yra nuostata, kad socialinės įmonės pirmumo teise turi įdarbinti sunkios negalios žmones. Bet ką reiškia pirmumo teisė, kai šie žmonės Darbo biržoje net nesiregistruoja? Mano manymu, registruotis Darbo biržoje, norint patekti ar įsidarbinti socialinėje įmonėje, neįgaliems žmonėms nebūtina. Pirma, Darbo biržos neįgaliesiems sunkiai prieinamos, antra, jei neįgalusis sėdėjo namie, tai jis bijo valdiškų įstaigų – pavyzdžiui, baiminasi, kad pradėjus dirbti jiems sumažins nedarbingumą. Norvegijoje, pavyzdžiui, darbdaviui pakanka tiesiog patikrinti Darbo biržoje, ar tikrai už tą žmogų gaus subsidiją.

D. J.: Pagal dabartinį įstatymą, gavusi statusą įmonė įgyja teisę į nuolatinį subsidijavimą. Net bankrutuojančiai ar „Sodrai“ įsiskolinusiai įmonei automatiškai kas mėnesį moka valstybė. Nė vienoje Europos šalyje nėra taip, kad socialinės įmonės statusą gautum neterminuotai ar nekontroliuojamai. Dabartiniame įstatymo projekte jau atsirado galimybė sustabdyti arba atimti socialinės įmonės statusą.

– Tačiau jūs norėtumėte daugiau esminių pokyčių? Kaip šis projektas skinasi kelią ir kaip jums sekasi diskutuoti su valdžia?

H. V.: Projektas pasiekė Vyriausybę, bet buvo grąžintas ministerijai suderinti su neįgaliųjų pozicija, nes neatitiko socialinio verslo kriterijų.

Tačiau projekto derinimas su SADM vyko labai „įdomiai“. Paskutinio susitikimo metu pateikėme mažiau radikalų, kompromisinį variantą: kad lengvą negalią turintiems asmenims subsidija būtų skiriama terminuotai (taip šiuo metu remiamas šios grupės asmenų įdarbinimas atviroje darbo rinkoje), kad naujos socialinės įmonės turėtų atitikti socialinio verslo kriterijus, dar siūlėme keletą sugriežtinimų dėl neremtinos veiklos ir socialinių įmonių gaunamo pelno apmokestinimo, siekiant sumažinti valstybės rėmimo naštą. Raginome ministeriją parengti nuoseklią neįgalių žmonių įdarbinimo politikos strategiją, kuria būtų siekiama visų darbingo amžiaus neįgaliųjų užimtumo ir įdarbinimo, o ne tik ir ne tiek socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų rėmimo ir darbo vietų išlaikymo. Tačiau, ministerijos teigimu, to nereikia, nes lengviausią negalią turinčių neįgaliųjų problemas neva išspręs naujas Darbo kodeksas, kuriame numatytos lankstesnės darbo sutartys.

D. J.: Nė į vieną, net patį menkiausią, mūsų pasiūlymą neatsižvelgta. Mes matome labai didžiulį socialinių įmonių interesą ir lobizmą – joms tai pelno siekimas ir atviras verslas. Todėl neįgaliųjų atstovai derybose yra silpnoji šalis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"