TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Sparčiausiai trupa smulkiojo verslo pamatas

2012 07 03 7:48

Bankrotai ir šiemet sparčiai šienauja smulkųjį verslą ir vis daugiau erdvės palieka stambiajam kapitalui. Sugniuždytos nepakeliamų mokesčių, greičiausiai nyksta smulkios ir jaunos mažmeninės prekybos bei maitinimo bendrovės - istorinės visų verslų pradininkės.

Per 5 šių metų mėnesius Lietuvoje buvo registruotas 554 įmonių bankrotas - ketvirtadaliu daugiau negu per atitinkamą praėjusių metų laikotarpį. Tai rodo rizikos valdymo bendrovės "Creditinfo" atlikto tyrimo duomenys.

Sparčiausiai šiemet didėja mažmeninės prekybos ir maitinimo bendrovių bankrotų skaičius. Iki gegužės pabaigos bankrutavo 80 mažmeninės prekybos ir 46 maitinimo įmonės. Per metus mažmenininkų bankrotų pagausėjo 33 proc., o maitinimo įmonių - daugiau nei dvigubai.

Didžioji dalis bankrutavusių mažmenininkų nespecializuotose parduotuvėse prekiavo maistu, gėrimais ir tabaku.

Krinta jauniausi

Dauguma mažmeninės prekybos bankrotų tenka palyginti jaunoms, 3-5 metų, įmonėms. "Dauguma bankrutuojančių mažmeninės prekybos bendrovių įsteigtos 2007-2010 metais. Įėjimas į prekybos rinką paprastai nesudėtingas, tam nereikia stambaus kapitalo, - svarsto "Creditinfo" kredito rizikos vadovė Alina Buemann. - Tikėtina, kad 2007 metais įmonės buvo steigiamos dėl tuomet dar kilusios ekonomikos. Daugumai verslo šakų sekėsi, tad ir mintis turėti savo verslą skambėjo puikiai. Tačiau 2009-2010 metais įmonės jau buvo steigiamos gelbėjantis nuo nedarbo arba atsiradus nišinei paklausai, pavyzdžiui, dėvėtiems drabužiams ar kitiems daiktams."

Ji pažymi, kad brangstančios žaliavos didina verslininkų sąnaudas, kurias šie perkelia ant žemutinės grandies, t. y. mažmenininkų ir pirkėjų. Tai daro neigiamą įtaką ne tik prekybininkų pelningumo rodikliams, bet ir vidaus vartojimui, kurį slopina infliacija.

"2011-aisiais daugumos verslo šakų pelningumas per metus padidėjo arba bent išliko 2010 metų lygio. O prekybininkų - priešingai: 2011-aisiais ankstesnis pelnas virto nuostoliu arba nuostolis dar labiau padidėjo. Šių metų pirmojo ketvirčio duomenys taip pat rodo beveik 1 procentiniu punktu sumažėjusį prekybininkų pelningumą. Prekybininkai ir taip dirba su viena iš žemiausių pelno maržų, o neigiamas pokytis daro didesnę įtaką neseniai įsikūrusioms įmonėms", - analizės duomenis komentavo kredito rizikos specialistė.

LŽ jau anksčiau yra išsiaiškinusi, kad lemtinga maitinimo įmonių nelaimė buvo per didelės viltys, sudėtos į pernykštį Europos krepšinio čempionatą, kai, atrodė, pinigėliai turėjo kaip rudeniniai lapai kristi. Kaip žinoma, nepaisant puikaus čempionato organizavimo, verslui teko kristi į duobę, o išlikusieji skaudulius gydosi iki šiol.

Tikra, bet mažakalbė

Praėjusią savaitę Lietuvos statistikos departamento paskelbta informacija apie mažmeninės įmonių apyvartos pokyčius neturėtų kelti didesnio nerimo. Palyginti su praėjusiais metais ir ypač su šių metų balandį beveik visų prekybos bendrovių apyvarta.

Gegužę daugiau nei dešimtadaliu paaugo specializuotų, naudotų daiktų parduotuvių apyvarta, mažiausiai - maisto prekių, bet vis tiek paaugo.

Tad kodėl tiek bankrotų?

Smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos garbės pirmininko Eduardo Šablinsko įsitikinimu, ką nors giliau suvokti ir analizuoti gavus šią statistikų informaciją neįmanoma - "pateikiamus rodiklius galima interpretuoti, kaip kam patogiau".

Iš tiesų kuo nors nelabai galėjo padėti ir Statistikos departamentas, LŽ pasiteiravus informacijos apie mažmeninės prekybos pokyčius, atmetus keturis didžiausius prekybos tinklus. "Tam apskaičiuoti reikia labai daug darbo. Tačiau galiu pasakyti, kad keturių didžiausių prekybos tinklų maisto prekių apyvarta sudaro 70 proc. visos mažmeninės prekybos maisto prekėmis apyvartos", - LŽ teigė departamento Vidaus prekybos statistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Laimutė Rimkienė. Taigi kas statistikų pateikiama suvestinėje, atspindi daugiausia didžiųjų prekybos tinklų rodiklius. Kaip rodo "Creditinfo" tyrimas, mažųjų parduotuvių rodikliai norėtų būti geresni, bet tai - tik prielaida.

Kas moka daugiau

"Visoms mažytėms parduotuvėms, ypač naujoms, trūksta apyvartos lėšų. Dar negavus pajamų, ką tik įsisteigus, iš jų jau reikalaujama mokėti mokesčius "Sodrai" ir visus kitus verslo mokesčius. Tai didžiulė bėda, juos nuo pirmų dienų įspaudžianti į kampą. Tai didžiulė bėda, ypač kai tokios bėdos užgriūva individualiąją įmonę. Jos savininkas atsako ne akcijomis, o visu savo turtu", - smulkiuosius užjaučia E.Šablinskas.

Aiškinti smulkiųjų prekybininkų verslo nesėkmes gniuždančiais mokesčiais neoriginalu, bet, kaip LŽ teigė verslo konsultacijų bendrovės "Fidexperta" direktorė, mokesčių konsultantė Rūta Bilkštytė, kitokių paaiškinimų nėra daug, juolab kai vienodi mokesčiai taikomi ir mažam, ir dideliam.

Finansų ministerija dar šių metų pradžioje yra išaiškinusi, kad stambieji prekybininkai mokesčių sumoka santykinai daugiau. "Finansų ministerija atliko analizę ir gauti duomenys parodė, kad 4 didieji prekybos centrai 2011 metais vienam apyvartos litui sumokėjo vidutiniškai 5,05 cento mokesčių. Mažmeninės prekybos įmonės, prekiaujančios tokiomis pat prekėmis kaip ir keturi didieji prekybos centrai, ir kurių 12-os mėnesių apyvarta buvo nuo 100 iki 200 tūkst. litų, vienam apyvartos litui 2011-aisiais vidutiniškai sumokėjo 5,01 cento mokesčių - tai buvo rašoma ministerijos sausio 20 dienos pranešime ir paaiškinta: - Tokią išvadą Finansų ministerija padarė išanalizavusi iš VMI gautus duomenis apie didžiųjų  prekybos centrų ir apie 847-ių, t. y. duomenų bazėje esančių mažmeninės prekybos įmonių (kurių 12-os mėnesių apyvarta buvo nuo 100 iki 200 tūkst. litų) apyvartą ir sumokėtus mokesčius."

Teisybė giliau

Tačiau mokesčių konsultantė R.Bilkštytė turi argumentų, kurie rodo kitką. Pasak jos, ministerijos aiškinimas yra aritmetiškas, pateiktas neįsigilinus į verslo specifiką, kai didelę įtaką daro skirtingo masto ekonomika.

"Prekybos įmonė, kurios apyvarta yra 1 mln. litų, sumokės mažiau mokesčių, negu 10 įmonių, kurių apyvarta yra po 100 tūkst. litų. Mat didieji prekybos tinklai turi lėšų investuoti į veiklos modernizavimą, todėl jiems reikia mažiau darbuotojų (Lietuvoje žmogaus darbo sąnaudos yra didelės). Didelių prekybos centrų apyvarta yra nepalyginamai didesnė nei mažų parduotuvėlių, todėl darbuotojo darbas yra palyginti našesnis", - vardija R.Bilkštytė.

Bet tai, anot jos, tik vienas aspektas. Žvelgiant toliau, iškyla nekilnojamojo turto problema. Didieji prekybos centrai yra įsikūrę daugiausia miegamuosiuose rajonuose, kur nekilnojamasis turtas palyginti pigus, o mažos parduotuvėlės - miestų senamiesčiuose, arčiau centro. Jei priemiesčiuose arba užmiestyje - mažiau apgyvendintose vietovėse, kurios dideliems prekybos tinklams neįdomios dėl potencialiai mažos apyvartos. Be to, prekybos centrų plotai dideli, bet kartu ir patrauklūs smulkiajam verslui, todėl parduotuvėlėms, kurios savo asortimentu mažai konkuruoja su prekybos centru, ganėtinai brangiai išnuomojamos patalpos, ir tai dar sumažina didžiųjų išlaidas.

"Dėl mažos prekybos apimties mažosios parduotuvės neturi galimybių įsigyti prekių brangiau, todėl neretai yra priverstos prekėmis apsirūpinti tų pačių didžiųjų prekybos tinklų didmeninės prekybos bazėse su antkainiu, taigi neturi galimybių su prekybos centrais konkuruoti kainomis", - toliau vardija konsultantė.

Maža to, anot jos, didieji prekybos tinklai naudojasi pelno dalies, skirtos investicijoms, lengvata, kuria dažniausiai negali pasinaudoti smulkios parduotuvės. Mat pagal Investicijų įstatymą 5, o ne 15 proc. pelno mokesčio galima mokėti nuo investuojamo pelno, kai bendrovės apyvarta yra nuo 500 tūkst. iki 1 mln. litų, o tokia apyvarta gali pasigirti reta smulki prekybos įmonė.

"Vadinasi, ši pelno mokesčio lengvata yra naudinga tik dideliems prekybos tinklams, o mažoms parduotuvėms tėra deklaracija. Įstatymų rengėjų idėja buvo gera, bet rezultatas - kaip visada, - sako R.Bilkštytė ir daro išvadą: - Nėra teisinga mokesčius nustatyti pagal vieną kurpalį, kai ir tos pačios rūšies verslo sąlygos ryškiai skiriasi."

Vienintelis pranašumas

"Mažos parduotuvės paprastai yra arčiau pirkėjo namų, ir tai vienintelis jų pranašumas", - teigia mokesčių konsultantė. Tačiau mažas pajamas gaunantys gyventojai, ypač pensininkai ir tik iš išmokų gyvenančios mamos, to nepaiso ir klampoja ilgesnį kelią į prekybos centrą, nes ten - keliais centais pigiau.

Todėl, jos nuomone, gerokai sumažinus pridėtinės vertės mokestį (PVM) kasdienio vartojimo prekėms, mažosioms parduotuvėms atsirastų daugiau galimybių su prekybos centrais konkuruoti kainomis, ir mažas pajamas gaunantys pirkėjai galėtų tapti mažųjų parduotuvių niša.

"Tokias lengvatiniu PVM apmokestinamas prekes pavadinčiau pensininko krepšeliu, - sako R.Bilkštytė. - Lietuvoje yra 800 tūkst. pensininkų, todėl nebūtų sunku nustatyti, ką jie kasdien perka. Matyt, tai pirmiausia būtų vietiniai neapdoroti produktai: pienas, varškė, duona, bulvės ir pan."

Tai, kad mažųjų parduotuvių niša gali būti specializuotos prekės, matyti ir iš Statistikos departamento pateiktų rodiklių.

Išmonė per prievartą

"Lietuvoje visada miestelio pagrindas buvo bažnyčia, karčema ir turgelis. Tai trys centrai, ant kurių laikėsi miestai", - Lietuvos idilę piešia E.Šablinskas ir, matyt, mažai apsirinka, nes prekybos centrai bei prabangūs restoranai - šių laikų realija, Lietuvoje vis labiau nustumianti į šalį smulkiojo verslo iniciatyvą, juolab procesą skatinant ne visada suprantamais, o neretai ir diskriminuojančiais teisės aktais.

Dabartinė smulkiųjų prekybininkų, ypač prekiaujančių maistu, alkoholiu ir tabaku, išmonė neretai veikiau primena agoniją, kai skęstantysis ir už šiaudo griebiasi. Žmogus, apsisprendęs turėti savo verslą, iš tiesų yra narsus, kūrybingas ir išradingas, bet jau mažai paiso, ką įdomiau pasiūlyti pirkėjui, o savo talentą nukreipia paieškoms teisėtų ir ne visiškai teisėtų būdų išvengti bent dalies mokesčių (tai vadinama šešėliu) arba rasti landų smulkųjį verslą diskriminuojančiuose įstatymuose, nes svarbiausia smulkiajam šiandien - užsidirbti bent maistui.

Seimui priėmus Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, draudžiančias alkoholiniais gėrimais prekiauti po 22 val., bet leidžiančias juos vartoti uždarose patalpose iki 24 val., judresnėse miestų vietose pradėjo rastis keistų darinių: sujungus du kioskelius, viename iš jų įstatomos durys. Dabar galima užeiti į vidų ir atsikimšti butelį alaus iki pat vidurnakčio. Mat kioskelis jau "baru" tapęs.

Vargu ar įstatymų leidėjai ir savivaldybės ilgai pakęs tokią verslo išmonę, tačiau dabar tai - teisėta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"