TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Statybų sektorius susimąstė permainų kryžkelėje

2013 07 16 6:00
D.Gedvilas: "Jau dabar daugiau kaip pusė statybos eksporto pajamų gaunama ne iš Rytų rinkų." Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Lietuvos statybų sektorius Lietuvos ūkyje yra antras po prekybos pagal įmonių skaičių ir vienas svarbiausių bendrojo vidaus produkto (BVP) kūrėjų, tačiau skaudžiai nugarmėjęs 2009-ųjų ekonomikos ir finansų krizės pradžioje jis niekaip neatsigauna iki šiol. Kokių galimybių atsitiesti mato statybininkai? Kokie pagaliai ratuose stabdo šį procesą?Apie tai su LŽ kalbėjosi naujasis Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas.

Tokie prioritetai

– Matyt, išrinktas asociacijos prezidentu išsikėlėte ir strateginių tikslų?

– Svarbiausia - padidinti statybų apimtį Lietuvoje, Lietuvos statybininkams padėti įsitvirtinti ES rinkoje. Tai pirmiausia kiekvienos bendrovės gebėjimų ir pastangų sritis, tačiau padėti joms turėtų būti ir asociacijos, ir juolab valstybės siekis. Norime gerinti statybininko profesijos įvaizdį. Neatmetu, kad šiuo požiūriu aktyviau bendradarbiausime ir su Valstybine darbo inspekcija. Visi šio verslo žingsniai – vadyba, projektavimas, netgi dalyvavimas viešųjų pirkimų konkursuose keliasi į elektroninę erdvę. Norime padėti tobulėti. Ir, be abejo, kiekvienos asociacijos svarbiausia veikla yra sietina su lobizmu. Esame pateikę ir turime parengę daugybę siūlymų, kaip skatinti ne tik statybos, bet ir kitų verslų apimtį bei atitinkamai pildyti valstybės iždą.

Mūsų netenkina ir statybos įkainių skaičiavimo metodika. Mat planuojant valstybės investicijas paprastai naudojama tikrų statybos sąnaudų skaičiavo programa SISTELA. Ji pavėluotai atspindi pakilusias sąnaudas dėl žaliavų, energijos išteklių brangimo, darbo užmokesčio kilimo, o, pavyzdžiui, laikinai sustabdžius projektą, teisiškai visai neaptartos statybų konservavimo sąnaudos.

– Jūsų asociacija savo svarba ir įtaka nusileidžia nebent tik Lietuvos pramonininkų konfederacijai. Kaip šiomis aplinkybėmis įžvelgiate dabartinę statybų sektoriaus padėtį ir perspektyvas?

– Mano pirmtakas Adakras Šeštakauskas, buvęs asociacijos prezidiumas sugebėjo sektoriui uždirbti didžiulį svarbų vaidmenį, todėl šiandien mūsų šakinė asociacija yra bene įtakingiausia, su jos žodžiu skaitomasi. Tikiuosi, kad užgyventą autoritetą pasiseks išsaugoti. Dabar Lietuvos statybų bendrovės yra permainų kryžkelėje. Praėjusiais metais beveik pusės milijardo litų apyvarta skaičiuota užsienyje. Pernai statybininkai generavo 6,5 mlrd. litų pajamų, taigi šios paslaugos eksportui teko beveik 8 proc. visų pajamų. Tai rekordinė dalis Lietuvos statybų istorijoje. Manau, ir ateityje neturėsime kitos išeities, kaip tik prisitaikyti prie globalių permainų ir savo rinka laikyti visą ES, nes išgyventi vien vidaus rinkoje rimtam verslui bus labai sunku.

Statybų apimčiai didelę įtaką darė ir tebedaro emigracija. Dėl to guodžiasi duonos kepėjai, pieno produktų gamintojai, nes sumažėjo valgytojų, panašiai yra ir su statybų paslaugų poreikiu. Akivaizdu, kad žmonės savo finansus yra suplanavę ne taip, kaip statybininkai norėtų; visi savo realybę sieja su didelėmis gyvenimo išlaidomis. Todėl ir sakau: Lietuvos statybininkų laukia dideli išbandymai, susiję su persiorientavimu į gerokai platesnę rinką.

Statybų, kone kiekvienos valstybės ūkio pamatinio sektoriaus, rentabilumas šių metų pirmąjį ketvirtį buvo minus 8 procentai. Manyčiau, šis sektorius, kuris galėtų valstybei padėti spręsti daug socialinių, nedarbo problemų, turėtų sulaukti gerokai daugiau valstybės dėmesio nei dabar. Antai 2008 metais statybininkai sukūrė 11 proc. Lietuvos BVP, o šių metų pirmojo ketvirčio statistika rodo, kad statybų apimtis susitraukė dar 4,5 proc., palyginti su praėjusiais metais. Asociacija Vyriausybei, Seimui siūlo ir investicijų skatinimo projektus, ir paslaugų eksporto skatinimo įstatymo projektus, ir nekilnojamojo turto mokesčio įstatymų pakeitimus, tačiau įstatymų konservatyvumas pasmerkia darbo rinką emigracijai, o statybininkus – ledynmečiui.

Į naują erdvę

– Tradiciškai Lietuvos statybininkų paslaugos yra vertinamos NVS valstybėse. Ar jaučiatės laukiami ES ekonominėje erdvėje?

– Šiandien Lietuvos įstatymai yra derinami su ES teise, direktyvomis. Savo paslaugas jau parduodame Skandinavijos valstybėse, kaimynėse Latvijoje, Lenkijoje, tad ir mūsų eksporto kryptys keičiasi. Jau dabar daugiau kaip pusė statybos eksporto pajamų gaunama ne iš Rytų rinkų.

Ar esame laukiami – kitas klausimas. Vyksta arši kova dėl rinkos. Norint įsitvirtinti reikia įrodyti ne tik paslaugų kainos, bet ir kokybės pranašumus, rodyti drausmės, darbo kultūros pavyzdį. Vakariečiai savaip suvokia darbo kultūrą, socialinę atsakomybę.

– Tenkinti kokybės reikalavimus, matyt, nėra lengva ir dėl to, kad daug aukštos klasės specialistų yra emigravę. Kaip tikimasi išspręsti šiuos dalykus?

– Lietuva galėtų surinkti daugiau pajamų į biudžetą ir mažinti nedarbą gerokai greičiau, jei būtų taikomi mokestiniai prioritetai. Dabar dauguma emigravusiųjų įsidarbina statybininkais ir neretai dirba nelegaliai. Bet jeigu statybos įmonėms būtų taikomos mokestinės skatinimo priemonės, galbūt žmonės neišvažiuotų kaip darbo jėga, o mūsų įmonės sugebėtų rasti sau rinkų Vakaruose, parvežtų į Lietuvą pinigėlius, čia mokėtų mokesčius ir galėtų žmonėms mokėti už darbą tiek, kad tiems nekiltų noras ieškotis darbo kitur.

– Matyt, apie jokias mokesčių lengvatas neverta nė užsiminti, kai valstybę slegia beveik pusšimtis milijardo litų skolų.

– Apie tradicines mokesčių lengvatas nė negalvojame. Tačiau statybininkai yra inicijavę įstatymų pataisų, kurios skatintų verslą. Pavyzdžiui, raginame neapmokestinti investuojamo pelno. Tai padėtų spręsti ne tik investicinių projektų finansavimo, nedarbo problemas, bet ir labiau pildytų valstybės biudžetą. Dabar Finansų ministerija skaičiuoja, kiek biudžetas gauna pelno mokesčio iš ūkio subjektų. Tos pajamos anaiptol neatstoja naudos, kuri būtų gaunama pakeitus Pelno mokesčio įstatymą. Mes tokią pataisą inicijavome, ją parėmė Lietuvos pramonininkų konfederacija, deklaratyviai parėmė Ūkio ministerija, premjeras, bet kažkodėl logiškas pasiūlymas netampa įstatymu.

Valstybės mokesčių surinkimo sistema yra per daug orientuota į pelno mokesčio apskaičiavimą. Mokesčių administratoriai galybę laiko sugaišta tikrindami, kokios išlaidos priskirtinos pelną mažinančioms sąnaudoms, o kokios - ne. Jeigu būtų leidžiama visas išlaidas įrašyti į sąnaudas, tai tie, kurie parduoda prekes ar paslaugas, negalėtų nuslėpti pajamų, nes perkantieji būtinai norėtų deklaruoti išlaidas. Valstybė tokiu atveju PVM surinktų daugiau, negu šiandien per patikrinimų procedūras paima mokesčio iš pelno. Vyriausybė ir premjeras skelbia, kad iš šešėlio reikia ištraukti milijardą ar pusę milijardo nuslepiamų pajamų. Supaprastinus pelno mokestį, kaip mes siūlome, visi siekdami susigrąžinti PVM atskaitą įpareigotų tuos, kurie nelegaliai teikia paslaugas, viską traukti į dienos šviesą. Tai būtų pažanga, kelias į konkurencingumą ES rinkoje.

Investuotojai susilaiko

– Statybininkams itin svarbus valstybės investicinis klimatas. Kodėl Lietuvoje taip mažai didelių projektų, o kai kurių ir pradėjus neskubama užbaigti?

– Deja, nepasakysiu nieko naujo, nepriminęs skubotai pildomo mokesčių sąrašo. Imkime nekilnojamojo turto mokestį. Dabar investuotojas, milijonus išleidęs pastato statybai, jau nuo kitų metų privalo mokėti 1 proc. dydžio nekilnojamojo turto mokestį. Kodėl prie šio tarifo neprieiti laipsniškai, pavyzdžiui, per 10 metų, pirmaisiais metais pradėjus nuo 0,1 proc. tarifo, kitais – 0,2 proc. ir taip toliau, kol būtų pasiektas projektinis 1 procentas? Juk pastato savininkui paprastai bent dešimtmetį reikia skirti lėšų ir paskoloms grąžinti, palūkanoms mokėti. Dabar, į pastatą investavus 10 mln. litų, iškart atsiranda prievolė mokėti 100 tūkst. litų nekilnojamojo turto mokestį. Žinodami apie tokią perspektyvą, investuotojai neretai susilaiko nuo didesnių planų.

– Kiek vilčių teikia renovacijos planai? Juk politikai neretai juos laiko statybų sektoriaus gelbėjimu.

– Tai tiek įsisenėjęs klausimas, kad jau mažai tuo ir tikime. Gal pagaliau bus renovacijos pradžia. Bet yra ir niuansų. Pavyzdžiui, šiandien jau kalbama, kad gali pritrūkti darbo jėgos, todėl gali būti nebrangiai samdomi kinai, turkai ir kiti užsieniečiai. Nedovanotina, jeigu į darbus, kuriuos galime atlikti patys, bus kviečiami žmonės iš kitų šalių. Savivaldybėms turėtų rūpėti, kaip aprūpinti darbu pirmiausia savo regiono žmones. Jos neturėtų dairytis kur pigiau.

Su tuo susijusi kita bėda – Viešųjų pirkimų įstatymas su mažiausios kainos sindromu. Asociacijos įsitikinimu, jau seniai laikas pakeisti šį įstatymą taip, kad rangovui neapsimokėtų siūlyti mažiausios kainos, nes nekokybiškos statybinės medžiagos, netinkamos pigios technologijos savaime užprogramuoja broką, dėl kurio paskui kenčia pats užsakovas. Mažiausios kainos klausimą būtina spręsti kuo skubiau, kol renovacija neįsibėgėjo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"