TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Svarbu stiprinti gerą lietuviškų produktų vardą

2013 03 22 5:48
Ministras V.Jukna: "Manau, sėkmės priežastis - ilgalaikės tradicijos. Mūsų produktai tiek Rytų, tiek Vakarų rinkose vertinami už natūralumą, daugelis jų pagaminti ekologiškoje aplinkoje." /Romo Jurgaičio nuotrauka

"Visuomet yra kuo pasidžiaugti, tačiau toliau stiprinant šalies žemės ūkio bei maisto pramonės konkurencingumą yra sričių, į kurias reikėtų sutelkti ir daugiau dėmesio, ir investicijų", - LŽ sakė žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna.

Lietuviška žemės ūkio produkcija šiandien sėkmingai konkuruoja tarptautinėse rinkose. Lietuviškų maisto produktų galima įsigyti tiek Rytų, tiek ir Vakarų valstybių prekybos centruose. Tokias pozicijas šalies ūkiai ir maisto pramonės gamintojai išsikovojo per gana trumpą laiką. Žemės ūkis ne tik išgyveno sunkmetį, bet ir ne kartą buvo pavadintas nacionaliniu ekonomikos lokomotyvu.

- Kokios, jūsų nuomone, yra lietuviško ūkininkavimo sėkmės paslaptys?

- Manau, sėkmės priežastis - ilgalaikės tradicijos ir produktų natūralumas, daugelis jų pagaminti ekologiškoje aplinkoje. Lietuvoje yra mažai pramonės, todėl manoma, kad mažiau užterštoje aplinkoje maisto produktai yra natūralesni. Būtent dėl to mūsų pieno, duonos, mėsos gaminiai yra patrauklūs ir Rytų, ir Vakarų valstybių pirkėjams. Ypač palankiai apie lietuviškus žemės ūkio produktus atsiliepia Rytų šalių pirkėjai.

Viena svarbiausių užduočių - išlaikyti lietuviškų gaminių gerą vardą ir nesugadinti jo. Jeigu į rinką pateiksime nekokybiškų produktų, galime labai greitai prarasti savo pozicijas ir pirkėjų pasitikėjimą.

Vėliau atgauti gerą vardą bus sunku. Svarbiausi mūsų ateities tikslai - išlaikyti gerą produktų kokybę parduodant juos tiek vietos, tiek ir užsienio rinkose. Konkuruoti kainomis mums būtų sudėtinga, tačiau galime sėkmingai konkuruoti išlaikydami produktų kokybę ir natūralumą.

- Tapti modernesniems ir konkurencingesniems mūsų ūkiams padėtų didesnės Europos Sąjungos (ES) išmokos. Kas yra pasiekta šioje srityje?

- Naujausios žinios: to, kas buvo suderėta ES vadovų susitikime, Europos Parlamentas (EP) nepatvirtino. Vertinant susidariusią situaciją, nereikėtų vadovautis pesimistinėmis nuotaikomis. Manau, derybų metu pasiektas pozicijas turėtume išlaikyti. Gali būti ir taip, kad Lietuvos pozicijos gali dar labiau sustiprėti. Viliamės, kad pereinamasis periodas, artinant išmokų dydį prie ES šalių senbuvių vidurkio, turėtų dar labiau sutrumpėti. Žinoma, išmokos labai glaudžiai siejasi su konkurencija. Jos ir skirtos tam, kad ūkininkams arba žemės ūkio produkcijos gamintojams būtų sudarytos sąlygos didinti savo gaminamos produkcijos konkurencingumą, nes tai iš dalies padeda kompensuoti gamybos sąnaudas.

- Didelį impulsą ūkių modernizacijai suteikė 2007-2013 metų Kaimo plėtros programa. Kiek dėmesio ir lėšų bus skiriama ūkiams modernizuoti ir jų konkurencingumui stiprinti naujojoje finansinėje perspektyvoje?

- Modernizacijai ir konkurencingumui stiprinti tikrai bus skiriama daugiau dėmesio. Tačiau noriu pabrėžti, kad reikia daugiau susitelkti į pačią pirminę maisto produktų gamybos grandį. Turėtų puikiai veikti visos grandys.

Šiuo metu Lietuvoje veikia modernios mėsos, grūdų bei kitos žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės. Tačiau turime, pavyzdžiui, pieno perdirbimo įmonių, kurios dirba ne visu pajėgumu, o neretai dalis žaliavos atsivežama iš užsienio. Todėl turėtume daugiau dėmesio skirti pirminei grandžiai, kad daugiau žaliavos būtų pagaminama mūsų šalies ūkiuose. Tuo pat metu išspręstume daugelį kitų klausimų - ilgesnių gamybos grandinių, darbo vietų sukūrimo. Tai padėtų sutvarkyti ir įvairius socialinius dalykus.

Su socialiniais partneriais - žemdirbių savivaldos organizacijomis - kalbėdami apie naują finansinę perspektyvą, dėliojame naujus prioritetus, tačiau kol kas nėra didesnio aiškumo iš pačios Europos Sąjungos. Pagrindinės nuostatos dėl 2014-2020 finansinės perspektyvos paaiškės tik šių metų pabaigoje. Šiuo metu vyksta diskusijos. Manau, daugiausia dėmesio bus skiriama toms sritims, kurios kuria pridėtinę vertę.

- Šiuo metu veikia Žemės ūkio paskolų ir garantijų fondas, per kurį ūkininkai gali pasinaudoti patraukliais finansiniais instrumentais projektuodami naujas investicijas perspektyviai veiklai plėtoti. Ar bus kuriamos papildomos, o gal išlaikytos tos pačios ūkių kreditavimo galimybės?

- Jūsų paminėti finansavimo instrumentai bus plėtojami. Taip pat manome, kad reikia sugrįžti prie gyvulių draudimo. Iki šiol dėl įvairių teisinių spragų ši paslauga buvo nukentėjusi. Tačiau Žemės ūkio paskolų ir garantijų fondo veikla bus tęsiama ir netgi plečiama siūlant naujų paslaugų ūkininkams.

- Kaip ir kokiomis priemonėmis bus skatinamas ekologinis ūkininkavimas?

- Vyriausybės požiūriu, ekologinis ūkininkavimas turi būti plėtojamas, ypač mišriuose ūkiuose, kuriuose augalininkystė dera su gyvulininkyste. Šiuo metu sudaryta darbo grupė, kuri kartu su socialiniais partneriais, mokslininkais turi peržiūrėti ekologinio ūkininkavimo normatyvų bazę, taisykles bei pateikti siūlymus, kaip toliau plėtoti ekologinį ūkininkavimą ir tinkamai jį pristatyti visuomenei.

Ekologiškų produktų gamybą reikia skatinti. Tokie produktai pirmiausia turėtų būti patiekti vaikams per ugdymo įstaigas, vykdant įvairias valstybines sveikos mitybos programas. Tokiu būdu kompleksiškai įgyvendinsime kelias programas. Jeigu vaikai valgys sveikus produktus, tikėtina, kad mažiau sirgs, užaugs sveikesni, o geresnė visuomenės sveikata nulems ir geresnę darbo kokybę, valstybei mažiau reikės investicijų sprendžiant sveikatos ar socialines problemas.

Kitas svarbus dalykas - skatinti mūsų ūkininkus gaminti. Šiuo metu galbūt dėl ydingų Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų maisto produktų tiekimo konkursus laimi ne Lietuvos gamintojai, o bendrovės, kurios pasiūlo mažiausią vaisių ar daržovių kainą. Jų kilmės šalis neretai būna ne mūsų valstybė. Todėl pasitaiko atvejų, kai valstybinių programų lėšomis remiame ne savo šalies ūkininkus ar gamintojus. Būtina tas taisykles patobulinti, kad konkursus galėtų laimėti mūsų šalies ūkiai bei maisto produktų gamintojai.

- Ar iš tiesų kooperacija gali padaryti krašto žemės ūkį modernesnį ir konkurencingesnį?

- Esu įsitikinęs, kad kooperaciją šalies žemės ūkyje būtina remti, skatinti. Susitikimuose su ūkininkais, jų savivaldos organizacijų atstovais visuomet pabrėžiu, kad ūkininkams jaustis stipresniems rinkose padėtų kooperacija. Jau šiandien Lietuvoje veikia daug puikių kooperacijos pavyzdžių. Suvienijami ne tik ūkių žmogiškieji ištekliai, bet ir techninės galimybės. Pavyzdžiui, vienam nedideliam ūkiui įsigyti traktorių ar kombainą būtų neracionalu. Tačiau jeigu į kooperatyvą susiburtų penki ar 10 ūkininkų, techniką įsigyti būtų lengviau ir ji galėtų būti maksimaliai panaudojama.

Kooperacija padėtų labiau išplėtoti ir pirminę žemės ūkio produktų gamybą. Susivieniję į kooperatyvą ūkininkai galėtų atidaryti nedidelius perdirbimo cechus, kuriuose galėtų būti gaminama produkcija, pavyzdžiui, sūriai, sviestas, mėsos gaminiai, skirti galutiniams vartotojams. Tuomet atsirastų galimybių ir patiems ūkiams turėti daugiau papildomų pajamų.

- Praėję metai šalies ūkiams buvo ir pelningi, ir sėkmingi, ypač tiems, kurie augina grūdines kultūras. Ne vienas ūkininkas dabar mąsto apie tai, kad daug pelningiau atsisakyti gyvulininkystės ir pasirinkti augalininkystę. Ar pastebite pasitraukimo iš gyvulininkystės tendencijas?

- Taip, tokių tendencijų yra. Iš tikrųjų yra ūkininkų, kurie pamąsto, jog auginti vien grūdines kultūras yra paprasčiau ir lengviau. Tačiau mane džiugina ir kitokios nuostatos ūkiuose, kurių taip pat daugėja, - kad būtų kur kas naudingiau šalia augalininkystės plėtoti ir gyvulininkystę. Tada pelningumas būtų dar didesnis. Mane asmeniškai džiugina, jog ūkininkai tai supranta, skaičiuoja ir žino, kad, nesvarbu, ar gamtos sąlygos palankios ar nepalankios, ūkiuose turi būti plėtojamos abi šios kryptys.

Turėtume sukurti prielaidas, kad ūkiams apsimokėtų tai daryti. Kad toks derinys, kai plėtojama augalininkystė ir gyvulininkystė, jiems turėtų sugeneruoti daugiau pelno negu vien tik augalininkystė. Pastarųjų kelerių metų patirtis parodė, kad tikrai naudingesnė buvo augalininkystės sritis, čia pavyko gauti didesnį pelną. Be to, jai reikia skirti mažiau darbo. Tačiau mišrūs ūkiai turėtų būti dar pelningesni.

- Kaip, jūsų nuomone, sulaikyti emigraciją, o miestiečius suvilioti atgal į kaimą? Ūkiai jau susiduria su problema, kai trūksta kvalifikuotos darbo jėgos.

- Jūs neįvardijote dar vienos problemos. Grąžinti specialistus į kaimą būtų gerai, tačiau pirmiausia juos reikia išugdyti. Jeigu kalbame apie aukštos kvalifikacijos žemės ūkio specialistus, ypač apie gyvulininkystės technologus, tai dėl 2009 metais pakeistos studijų finansavimo tvarkos susidariusi padėtis iš tiesų yra kritiška. Šiandien situacija tokia, kad Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos keliuose kursuose nėra nė vieno studento. Jų nėra ne todėl, kad niekas nenorėjo studijuoti, bet dėl ydingos studijų krepšelių finansavimo sistemos. Studijų programos brangios, už savo lėšas studijuoti niekas nenori. Ir tik nuo šių metų atsirado galimybė pajudėti į priekį ir padaryti taip, kad daugiau krepšelių būtų skirta įvairioms studijų kryptims. Ateityje būtina skirti tikslinį finansavimą nepopuliarioms, tačiau labai reikalingoms studijų programoms - gyvulininkystės specialybėms, agronomijos ir kitų žemės ūkio sričių specialistams rengti. Svarbiausias tikslas būtų užtikrinti minimalų valstybei reikalingą specialistų skaičių. Reikia suprasti, jog šiuolaikinis žemės ūkis yra modernus, jame naudojamos sudėtingos technologijos. Ūkininkai, šiuolaikiniai darbdaviai, taip pat turi žinoti, kiek ir kokių darbo vietų jie gali sukurti. Todėl modernaus žemės ūkio specialistams būtinas universitetinis išsilavinimas. Agrariniame sektoriuje dirba didelis būrys konsultantų, kurie taip pat turi kvalifikuotai atlikti savo darbą. Kai kuriose srityse dirbančių vyresnio amžiaus žemės ūkio specialistų jau dabar nėra kuo pakeisti.

Mąstome, kaip privilioti jaunų specialistų dirbti kaime. Galima būtų jiems skirti tikslines stipendijas. Galbūt tokio sprendimo užtektų Žemės ūkio ministerijos lygmeniu, kaip yra užsienio šalyse. Ši ministerija galėtų sudaryti sąlygas, kad kaime būtų užtikrintas bent minimalus žemės ūkio specialistų skaičius. Jaunas specialistas, kuris gaus tikslinę stipendiją, turėtų įsipareigoti grįžti dirbti į kaimą.

- Kokios yra numatomos priemonės, kurios skatintų kaimo verslų ir amatininkų, smulkių perdirbimo įmonių veiklą?

- Dabartiniu Lietuvos kaimo plėtros programos periodu, taip pat ir naujuoju, kuris prasidės nuo 2014 metų, numatyta remti verslus kaime. Smulkiojo verslo įmonės, kurios steigiamos ir veikia kaimiškose vietovėse, kuria papildomas darbo vietas. Turbūt nesunku pastebėti, kad per pastaruosius kelerius metus kaimo vietovėse užsidarė nemažai ugdymo, sveikatos priežiūros ar socialinių paslaugų įstaigų. Visa tai vyksta todėl, kad kaime mažėja gyventojų. Žmonės išvyksta į didmiesčius, į užsienį, nes nebėra darbo vietų. Todėl ir naujojoje Kaimo plėtros programos perspektyvoje bus numatytos priemonės, kurios turėtų dar labiau skatinti smulkųjį verslą kaime.

REKLAMA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"