TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Tai ne finansų krizė

2009 01 26 0:00
Krizės įveikimo plano, Vyriausybės programos rengimo procesas, idėjų, prioritetų aptarimas pademonstravo, kad "naujas" traukinys pajudėjo su "senu gyvenimo bagažu".
LŽ archyvo nuotrauka

Energetikos specialistams turbūt nekiltų abejonių dėl to, kas atsitiktų, jei šios sistemos darbuotojas savo veikloje sumanytų nepaisyti fizikos dėsnių, pavyzdžiui, Omo dėsnio. Pirmas darbuotojo prisilietimas prie "apnuoginto" elektros laido turbūt būtų ir paskutinis.

O kaip Lietuvoje taikomos vadybos mokslo tiesos? Reikia pripažinti, kad čia didesnės galimybės manipuliuoti kai kuriomis vadybos nuostatomis arba net sudaryti aplinkiniams įspūdį, jog esi pasirengęs tinkamai vadovauti pagal savo išrastas tiesas.

Čia ne iš karto įžvelgiamas neprofesionalus vadovo darbas, lengviau pasislėpti už reklaminiais triukais formuojamo įvaizdžio.

Nesėkmė turi įtakos šimtų likimams.

Įmonės vadovas, kuris sąmoningai ar nesąmoningai ignoruoja vadybos principus, tampa kaltas dėl to, kad pamažu įmonės veikla darosi neefektyvi, kad laikui bėgant ji nepajėgia konkuruoti rinkoje. Jei neatsiranda vidinių paskatų keisti tokios įmonės darbo organizavimo arba, pavyzdžiui, akcininkai nesiryžta iš esmės pertvarkyti šio verslo valdymo, ilgainiui verslas žlunga. Nelygu įmonės dydis, dėl netinkamo vadybos principų taikymo, jų nepaisymo versle patirta nesėkmė gali turėti įtakos šimtų ar net tūkstančių žmonių likimams. Todėl labai svarbu, kad laiku būtų pastebėti pirmieji tokio verslo negalavimo požymiai ir laiku galima būtų eliminuoti krizės apimtą įmonę.

Neturint teisės suklysti

O koks vadybos mokslo santykis su įvairiais visuomeniniais judėjimais, politinėmis organizacijomis ar valstybinėmis struktūromis, kurios dalyvauja valstybės valdyme? Ar vadybos mokslo pagrindai reikšmingi Vyriausybės, Seimo, prezidentūros, savivaldybių ar kitų valdžios institucijų darbui? Kiek racionaliai, pragmatiškai dirba valstybės institucijos, kurių sprendimai lemia šalies ekonomiką, socialinių problemų lygį, kurių darbo rezultatai, sėkmės ar nesėkmės viena ar kita forma paliečia šimtus tūkstančių šalies piliečių? Kas nutiks Lietuvai, kuri beveik neturi naudingųjų iškasenų, kurios energetikos sistema yra lengvai pažeidžiama, vartotojų rinka maža ir kuri nėra labai įdomi kitų šalių ekonomikos rykliams? Natūralu, kad, kitaip nei kuri kita reikšmingą ekonominį potencialą turinti valstybė, ji turbūt neturėtų teisės padaryti net menkiausios klaidos, nes kalbant sportine terminologija - "jos atsarginių suolelis labai, labai trumpas".

Deja, reikėtų konstatuoti, kad joje kažkas yra ne taip...

Prasilenkiama su mokslo tiesomis

Vadybos specialistams, ilgą laiką stebintiems šalyje vykstančius procesus, belieka fiksuoti, kad neretai kasdienėje veikloje yra akivaizdžiai prasilenkiama su vadybos mokslo tiesomis.

Įprastinės vadybos sąvokos - "tikslas", "įgaliojimai", "atsakomybė", "veiklos programa" ir kt. - praktiniame gyvenime vis dažniau praranda savo tiesioginę prasmę, problemų aptarimuose tiesiog tampa kalbėtojų žongliravimo objektu.

Atskiri pasvarstymai - kas dėl vienų ar kitų rezultatų "privalo prisiimti atsakomybę", kas "turi reikiamus įgaliojimus", kas "turi teisę priimti sprendimus", kas ir kaip gali vadovauti vienai ar kitai šalies institucijai - paprastai lieka be tinkamo atsako, profesionalių specialistų pastebėjimai paskęsta demagogiškų išvedžiojimų liūne.

Neretai prie Vyriausybių, ministerijų, kitų organizacijų kuriamos įvairios "saulėtekių", "saulėlydžių" ar panašios komisijos, kurios dėl netinkamų šių struktūrų steigimo principų jau nuo pat pirmos jų veiklos dienos yra pasmerktos neproduktyviai dirbti.

Dažnai skambiai pavadinti planai, ūkio plėtros programos panašios ne į tam tikrą veiklos organizavimo instrumentą, kuriuo turėtų būti apibrėžti konkretūs, išmatuojami siekiai (tikslai), kuriuo turėtų būti numatyti terminai bei paskirti už vieno ar kito darbo atlikimą asmeniškai atsakingi asmenys, o labiau į literatūrinį kūrinį, susidedantį iš samprotavimų, lozungų rinkinio.

Neretai parengiant partijų programinius dokumentus arba naujas, neva su Europos integracijos procesais susijusias veiklos programas kuriami įvairūs naujadarai, tik sujaukiantys valstybės siekių, prioritetų formavimo bei jų įgyvendinimo sistemą.

Kur bananai neauga

Kas laukia valstybės, jos piliečių, jei valstybė valdoma neefektyviai, jei atskiri vadovai ingnoruoja vadybos principus, ekonomines tiesas? Pirmiausia prisimenamas dažnai girdimas apibūdinimas - "bananų valstybė". Paprastai tai sakoma ne todėl, kad ten augtų bananai, o dėl to, kad valdžios institutai tik deklaruoja visuomenei aktualias tiesas, tačiau valstybės valdymas nėra grindžiamas vadybos principais: nėra apibrėžtų, aiškių, pagrįstų veiklos tikslų, nėra konkrečių terminų, atsakingų asmenų, todėl praktinėje veikloje neįmanoma atitinkamų procesų vykdymo kontrolė, neįmanoma pasiekti konkrečių rezultatų, nes programiniuose dokumentuose jie tiesiog neįvardyti.

Ir turbūt išvis neverta kalbėti apie šalies ekonomikos plėtojimo perspektyvą, jos piliečiams aktualius siekius, jei kai kurių valdymo institutų vadovų asmeniniai interesai iškyla aukščiau už visuomenės interesus.

Šioje šalyje kažkas ne taip dar ir todėl, kad esant tokiai situacijai beveik negirdėti pragmatiško vadybos specialistų, akademinės visuomenės atstovų balso.

Šalis be savo kelio

Akivaizdu, kad ir aktyviai dalyvaudama įvairiose sąjungose, tarptautinėse organizacijose kiekviena šalis turi turėti savo veidą, savo plėtros kelią.

Neramu dėl to, kad jau tapo įprasta dairytis į šonus laukiant, kad kas nors mus pamokys, pavedžios už rankos, arba naudojantis epizodiniais kitų valstybių veiklos pavyzdžiais tiesiog siekiama aklai kopijuoti kitų šalių, turinčių šimtametes tradicijas, valdymo struktūras ar atskirų organizacijų veiklos metodus.

Be abejo, Europoje vykstančius procesus reikia stebėti, tačiau aklai ko nors kopijuoti neįmanoma ir net nėra per daug ko. Pavyzdžiui, turbūt vieša paslaptis, kad "didieji" Europos vyrai pasiklydo tarp "trijų vadybos stulpų", kai buvo rengiama garsioji Lisabonos strategija, turėjusi padėti pagrindus Europos ekonomikos klestėjimui.

Deja, situacija iš esmės nepasikeitė - nėra vieno ar kelių aiškių, ekonomiškai susietų ES ekonominio potencialo plėtojimo prioritetų, ir toliau tęsiama šia tema nelabai vaisinga polemika, kurioje yra nemažai gražių samprotavimų, lozungų apie ekonominę plėtrą, apie ES konkurencingumo stiprinimą.

Su senu bagažu

Kol tikimasi finansinių išteklių iš ES institucijų, tas mūsų dairymasis gal ir šiek tiek pateisinamas. Tačiau kada nors pinigų "lietus" baigsis ir gali būti, kad taip ir neišsiugdysime savų profesionalių vadybos specialistų (vadovų), kurie turėtų aiškią šalies plėtros viziją, kurie kaip lyderiai gebėtų efektyviai organizuoti komandinį darbą, kurių idėjos telktų kitus, skatintų kūrybiškai dirbti ir kurie norėtų ir gebėtų priimti novatoriškus sprendimus.

Natūralu, kad dabartiniu mūsų šalyje vykstančių politinių pasikeitimų laikotarpiu gali kilti klausimas - gal vadybos mokslas dabar jau ras deramą jam vietą parengiant bei įgyvendinant sprendimus, kurie sietini su naujais šaliai iškilusiais iššūkiais. Deja, krizės įveikimo plano, Vyriausybės programos rengimo procesas, o tuo labiau viešas idėjų, galimų Vyriausybės prioritetų aptarimas ar politinės batalijos šiais klausimais pademonstravo, kad "naujas" traukinys pajudėjo su "senu gyvenimo bagažu".

Sunku vadybos požiūriu suprasti, kad minimų dokumentų ideologams buvo sudėtinga apsispręsti ir be jokios "kiemo" diplomatijos paprastai išdėstyti, jog Vyriausybės programa skirta šalies ekonominiam potencialui stiprinti, kad šiam uždaviniui spręsti turi būti parengtos neatidėliotinos priemonės, sudarančios kiek galima palankesnes sąlygas ūkio subjektų (verslo) plėtrai, kad 2009-2010 metų biudžeto subalansavimas yra tik Vyriausybės programos įgyvendinimą užtikrinanti, reikšminga bei sudėtingai sprendžiama artimojo laikotarpio sąlyga, o pačios "krizės įveikimo priemonės" yra tik organiškai sudėtinė, neatsiejama visos Vyriausybės programos dalis ir t. t.

Tiesa, artimiausiu laiku sunku tikėtis radikaliai kitokio požiūrio į vadybą ir kitose pasaulio šalyse. Juk negalima iš numatomų įgyvendinti priemonių tikėtis ilgalaikių teigiamų ekonomikos rezultatų, jei net krizės priežastis nėra tiksliai įvardyta. Kol kas ekonomikos nuosmukis pasaulyje viešai aiškinamas kaip finansų krizė, tarsi patys pinigai (finansai) savaime būtų kažkur prapuolę ar kitokiu būdu neigiamai paveikę visuomenę.

Akivaizdu, kad šiandien konkrečių šalių piliečiai ragauja tų šalių valdžios anksčiau priimtų neracionalių, neprofesionalių vadybinių sprendimų vaisius, o dėl globalizacijos veiksnių šie "nuodai" daugiau ar mažiau paveikė beveik visus, todėl tai, kas įvyko, reikėtų įvardyti kaip valdymo krizę.

Teigti, kad mes Lietuvoje negalėjome tam pasipriešinti, nieko negalėjome šiems netoliaregiškiems sprendimams priešpriešinti, reiškia teigti, kad mes neturime nė vienos ekonomikos, vadybos problemas nagrinėjančios organizacijos, neturime Seimo, neturime jokios mūsų šalies ekonomiką valdančios institucijos - pasaulyje, Europoje esame tik marionetės.

Kas galėtų būti nuveikta Lietuvoje artimiausiu metu

Pirma. Paprastai, ruošdamasi atsakingam žygiui, visa komanda stabteli ir susiderina laiką. Galbūt bendru akademinės visuomenės, valdžios, verslo atstovų sutarimu ir bendromis pastangomis reikėtų pabandyti susiderinti požiūrius, naujai įvertinti vadybos būklę Lietuvoje. Tam galėtų pasitarnauti konferencija ar konferencijų ciklas sąlyginiu pavadinimu - "Vadyba: valdžia, verslas, visuomenė".

Antra. Kaip ne kiekvienam Dievo duota, pavyzdžiui, būti gydytoju, taip ne kiekvienas gali būti vadybininkas, vadovas. Galima ir toliau tęsti specialistų rengimo procesą, kai vadybininkų diplomai įteikiami kaip tam tikras dokumentas, liudijantis apie klausytas paskaitas. Tačiau, naudojantis deklaruojama švietimo reforma, reikia ryžtis, kad būtų iš naujo apsvarstytos vadybos specialistų, kaip potencialių vadovų, bei kitų specialybių studentų mokymo programos, o vadybos disciplina tarp kitų mokslų užimtų deramą vietą.

Trečia. Jau yra įprasta, kad įvairių įstaigų, organizacijų vadovai prieš priimdami galutinius sprendimus įsiklauso, pavyzdžiui, į finansų, teisės ar kitos srities specialistų nuomonę. Neišvengiama, kad kasdienėje veikloje įvairių šalies institutų vadovams kyla klausimai iš vadybos srities - kaip, kokiais metodais reikėtų organizuoti sudėtingų organizacinių struktūrų vadybą, kaip reikėtų parengti programinius dokumentus bei kaip organizuoti priimtų sprendimų įgyvendinimą, kad būtų užtikrintas efektyvus darbas, pasiekti keliami tikslai. Prie Vyriausybės, kitų reikšmingų šalies institucijų reikėtų įsteigti vadybos patarėjo (-ų) institutą. Siekiant, kad tai iš tiesų duotų apčiuopiamą naudą, kartkartėmis valdžios vyrams reikėtų nepasididžiuoti ir tiesiog patiems sėsti prie vadybos knygų.

Pabaigoje dar vienas pastebėjimas: netinkama kurios nors organizacinės struktūros vadyba reiškia, kad tokiu "vadovavimu" tiesiog yra švaistomos tikslams pasiekti, iškeltiems uždaviniams įgyvendinti skirtinos lėšos, kad tokiu "vadovavimu" nusikalstamai neracionaliai naudojami ir taip jau minimalūs materialiniai, finansiniai bei darbo ištekliai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"