TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Tekstilės pramonė pakėlė galvą

2011 10 06 0:00
Anksčiau krašto įmonės dirbo užsienio užsakovams pagal jų modelius, tad kainą diktavo užsakovai, o šiuo metu dauguma įmonių dirba kurdamos savo produktą.
LŽ archyvo nuotrauka

Puikią savo gaminių kokybę ir inovacijas Lietuvos tekstilės gamintojai laiko šios pramonės pranašumu, padedančiu nelygioje konkurencinėje kovoje su produkcija iš Rytų Azijos. Bet pirkėjams brangu apsirengti tiek lietuviškais, tiek ir kiniškais drabužiais.

Prieš kelis mėnesius "Swedbank" analitikų atliktas tyrimas parodė, kad visose trijose Baltijos valstybėse drabužių ir avalynės kainos jau viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį - Lietuvoje 7 proc., Latvijoje - 8, o Estijoje - 2 procentais.

Dažnas lietuvis pirkėjas vis dar stebisi, kodėl Lietuvoje tiek importinių, tiek vietoje pagamintų drabužių kainos didesnės nei aukštesnio gyvenimo lygio kraštuose.

Importuojamų drabužių pardavėjai teisintųsi, kad užsakydami įvežamas prekes jie užima nepalankesnę derybinę poziciją, palyginti su kitais užsakovais, kurie turi didesnes rinkas. Be to, parduodant mažesnį kiekį prekių antkainiai dar padidinami - taip išauga kiekvieno vieneto kaina. Negana to, šiemet pasaulio rinkose išaugo tekstilės žaliavų kaina, ir tai užsienio tiekėjus vertė branginti produkciją.

Tačiau atrodo, kad Lietuvos tekstilės gaminių įmonės iš šios balos išlipo sausos. Pasiekusios rekordines aukštumas žaliavų kainos stabilizavosi.

Tad tiek vietos rinkoje pagaminti, tiek įvežti drabužiai artimiausiu metu neturėtų brangti - jų kainos sustings aukštybėse.

Nori kokybiškų, ne kiniškų

Lietuvos tekstilės gamintojai tikina, kad geresnės kokybės drabužių savikaina yra didesnė nei pagamintų Rytų Azijoje dėl brangesnės darbo jėgos ir žaliavų, kurias užsakydami mažesniais kiekiais Lietuvos gamintojai moka didesnę kainą.

Tačiau galutinė lietuviško ir importuoto drabužio kaina pirkėjui gali ir visai nesiskirti. Mat Lietuvos gamintojams atkrinta transportavimo išlaidos, o importuotas ir gera kokybe negalintis pasididžiuoti drabužis brangiau kainuos vien todėl, kad atkeliavo ilgą kelią iš Kinijos ar Vietnamo.

Pasak lietuviškus drabužius gaminančios ir parduodančios bendrovės "Elva" direktoriaus Sigito Pašvensko, apžiūrinėdami prekę žmonės beveik visada atkreipia dėmesį į tai, kur ji pagaminta.

"Pastebėjome, kad klientai lietuvišką gaminį jau vertina kaip kokybišką, o žodis "kiniškas" dažnam siejasi su prastu ir nevertingu. Prieš kelerius metus konkuruoti vien kokybe buvo sudėtingiau, tačiau dabar matome, kad pirkėjai renkasi būtent tokią prekę, jeigu ji ir būtų keliasdešimt litų brangesnė, - liaudies išmoktą išmintį, kad šykštus moka du kartus, LŽ patvirtino pašnekovas. - Šiais metais pavyko nekelti drabužių kainų, nors žaliavos ir brango, o dabar, kai jų kainos stabilizavosi, galutinė produkcija taip pat neturėtų brangti."

Atsakas - naujovės

Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas LŽ aiškino, kad krašto tekstilės įmonės, kurių didžioji dalis produkcijos parduodama užsienio rinkose, gerai užsigrūdinusios ir geba konkuruoti kokybe.

"Lietuvos tekstilės įmonių pastaruoju metu diegiamos naujovės yra situacijos rinkoje indeksas. Didesnę pridėtinę vertę kuriantys produktai, tokie kaip ekologinė tekstilė, UV spindulius atspindintys gaminiai, besiūliai gaminiai, yra atsakas į kylančias ne tik žaliavų, bet ir energetikos kainas, darbo sąnaudas, infliaciją. Ne paslaptis, kad anksčiau daugelis krašto įmonių dirbo užsienio užsakovams pagal jų modelius, tada kainą diktavo užsakovai. Šiuo metu tendencija keičiasi, nes dauguma įmonių dirba kurdamos savo produktą. Tokios įmonės kaip "Kauno Baltija", "Modestina", "Omniteksas", "Audimas", "Lelija" ilgainiui sukuria savo vardą rinkoje, plačiąja prasme - savo prekių ženklą", - džiaugėsi L.Lasiauskas.

Pasak jo, medvilnės kainos šiuo metu yra stabilios, tačiau rinkoje įvyko grandininė reakcija. Kadangi pabrango medvilnė, įmonės ieškojo kitų žaliavų, dėl to, pavyzdžiui, padidėjo viskozės paklausa, taigi kilo ir viskozės kaina. Taip susidarė visas ciklas - pakilo netgi vilnos kaina, kuri lyg nieko bendra neturėtų su medvilne.

"Kai kurios tradicinės siuvimo įmonės bandė diversifikuoti riziką - anksčiau naudojusios austus audinius, ėmė ieškoti trikotažinių audinių panaudojimo galimybės", - įmonių sugebėjimus prisitaikyti dėstė pašnekovas.

Pasak jo, blogiausia, kai padėtis neprognozuojama. Kai žaliavų kainos nusistovėjusios, įmonės esą gali dirbti ramiau ir sudarinėti naujas sutartis. L.Lasiauskas svarsto, kad pagrindinės žaliavos ar energetikos kainų pokyčiai Lietuvos tekstilės įmonėms yra tarsi grūdinantis reguliarus šaltas dušas. Juodžiausius 2005 metus išgyvenusios įmonės dabar jau moka prisitaikyti prie rinkos. Tuo metu Europos Sąjungos (ES) naujokė Lietuvos tekstilės pramonė buvo paleista plaukioti atviroje konkurencijos jūroje, kurioje teko konkuruoti su eksporto apribojimų nusikračiusia Kinijos produkcija. Investicijų ir finansų analizės centro duomenimis, 2005 metais Kinijos medvilnės importas sudarė 43 proc., 2006 metais - 35 proc. viso pasaulinio medvilnės importo, nors 1999 metais sudarė tik apie 1 procentą. 1999 metais Kinija suvartojo apie 23 proc. visos pasaulinės medvilnės, o 2006 metais - daugiau kaip 41 procentą. Tuo metu ES medvilnės vartojimas, taigi ir verpalų bei audinių gamybos apimtis, sumažėjo perpus.

"Tai ir buvo esminis lūžis, įmonės restruktūrizavosi ir jeigu tuo metu joms pavyko išgyventi, tai išmokė jas labai greitai reaguoti į tokius iššūkius kaip žaliavų kainų šuolis", - dėstė L.Lasiauskas.

Pašnekovo teigimu, tekstilės sektorius, kaip ir transporto, yra indikatorius, kuria kryptimi žengs šalies ekonomika.

"Šiuo metu Lietuvos tekstilės pramonė yra eksportuotoja. 80 proc. šakos produkcijos eksportuojama į ES valstybes, o pastaruoju metu pagrindine eksporto rinka tapo Rusija, į kurią išvežama vis daugiau gatavų gaminių. Toliau - tradicinės rinkos: Skandinavijos šalys, Vokietija, Didžioji Britanija. Mūsų sektoriuje padidėję eksporto srautai leidžia teigiamai mąstyti ir apie ateitį. Tačiau pernelyg optimistiškai nenusiteikiame, matydami, kad tradicines rinkas apima tam tikras sąstingis", - kalbėjo jis.

Skaičiai

Lietuvoje tekstilės gaminių eksporto rinkai pagaminama daugiau, nei parduodama vietinėje, ir daugiau, nei jų įsivežama.

Lietuvos statistikos departamento šių metų pirmojo pusmečio duomenimis, tekstilės medžiagų ir tekstilės dirbinių į Lietuvą importuota už 1771,4 mln. litų, eksportuota - už 2085,5 mln. litų. Iš jų drabužiai, įskaitant jų priedus ir dėvėtą aprangą, sudarė atitinkamai 758,2 mln. litų ir 1420,4 mln. litų.

Maža rinka - didelė kaina

"Dnb NORD" vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka LŽ sakė, kad importuojamų ekonominės klasės, kitaip tariant, neprabangių drabužių, siuvamų dažniausiai Kinijoje, Vietname ar Indijoje, kaina priklauso nuo siuntos dydžio. Lietuvoje veikiantys prekybos tinklai užsakymų dydžiu toli gražu negali prilygti milžinams, kurie išplitę po visą Vakarų Europą, todėl ir tos pačios ar prastesnės kokybės drabužio kaina Lietuvos pirkėjui yra didesnė. "Lietuvai neužtenka derybinės galios atliekant pradinį užsakymą, tad ir pirkėjas moka daugiau už vieną vienetą", - aiškino pašnekovė. Plėstis mūsų krašte prekybos tinklams neapsimoka dėl tos pačios priežasties - menko rinkos dydžio. Pavyzdžiui, ekonominės klasės drabužiais prekiaujančiam tinklui "H&M" išlaikyti parduotuvę Lenkijoje kainuoja mažiau nei Lietuvoje, nes ten suvažiuoja daugiau pirkėjų, tarp jų - ir pirkėjų iš Lietuvos.

"Į Lietuvą atėjo keli didesni nebrangių, gana kokybiškų drabužių tinklai, tokie kaip "Marks&Spencer", tačiau jų plėtra nėra įspūdinga. Internetinės parduotuvės yra gerokai prieinamesnis variantas tokioms rinkoms kaip Lietuva", - mano J.Rojaka.

Prestižinių prekės ženklų gamintojų ir pardavėjų politika yra išlaikyti tas pačias kainas skirtinguose regionuose. Tačiau jeigu drabužiai atvežami ne pagal franšizės, o pagal kitas sutartis, kainą padidina kitos priežastys, pavyzdžiui, transportavimo išlaidos. "Jeigu brangesni apdarai vežami iš Italijos ar Vokietijos, tuomet į kainą įeina marža, kuri priklauso nuo rinkos dydžio. Baltijos rinka yra maža, tad prestižinių ženklų pardavėjai gali papildomai uždėti 50-200 proc. nuo pradinės kainos", - teigė ji.

Be to, pasak pašnekovės, iš Kinijos atvežti pigesnes ir kokybiškesnes prekes Lietuvos verslininkams trukdo atsiskaitymo valiuta. "Kinijos gerą ir palyginti nebrangią produkciją įmanoma pirkti tik už Kinijos ženminbi juanius. Tačiau daugybė Lietuvos verslininkų, dirbančių su šia šalimi, atsiskaito JAV doleriais arba eurais. Jeigu būtų galimybė dirbti su šiuo metu nekonvertuojamais juaniais, tai sąrašas gamintojų, tiekiančių drabužius Lietuvos rinkai, būtų gerokai didesnis, atitinkamai ir kainos būtų mažesnės", - aiškino pašnekovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"