TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Tekstilės proveržį stabdo investicijų stoka

2015 07 15 6:00
Linas Lasiauskas: "Aprangos ir tekstilės pramonė didelės pridedamosios vertės nesukuria, todėl neuždirba lėšų investicijoms į modernias technologijas." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvos ekonomika būtų neįsivaizduojama be tekstilės pramonės. Skaičiuojama, kad daugiau nei 2000 šios pramonės įmonių šalyje dirba per 30 tūkst. žmonių. Apie tai, kuo ši pramonė kvėpuoja šiandien, su "Lietuvos žiniomis" kalbėjosi Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) generalinis direktorius Linas Lasiauskas.

– Lietuvos tekstilės pramonė anksčiau rungėsi su pigių drabužių antplūdžiu iš Pietryčių Azijos ir prekybos dėvėtais drabužiais gausa. Kokie didžiausi iššūkiai yra dabar?

– Atsiranda naujų iššūkių, pirmiausia tai - gamybos modernizavimas. Tradicinė pramonė nesukuria tiek pridėtinės vertės, kiek aukštųjų technologijų pramonė, bet ji yra branduolys, kurį aplimpa ir paslaugų, ir aukštųjų technologijų įmonės.

Lietuva turi geras tekstilės pramonės perspektyvas. Įmonės kuria ir tobulina savo prekių ženklus žvelgdamos į ateitį, bet pasigendama aiškios valstybės politikos ir paramos. Antai dabar madingas kūrybinės industrijos terminas. Suomijoje 7 proc. BVP sukuria dizainas. Bet Lietuvoje ši sritis suprantama siaurai – suvedama į smulkųjį dizainą, nekomercinį. O juk tekstilės pramonė orientuota į masinę gamybą. Tad dizaino naujovės Lietuvoje nelaikomos inovatyviomis, kai skirstoma parama inovatyviems sprendimams įgyvendinti, jos negaunama. Norėdama gauti tokią paramą, įmonė turėtų kurti kone kosminius produktus iš nebūtų medžiagų.

Kai pelno norma nesiekia nė 5 proc., esi suvaržytas priimti svarbius sprendimus. Didžiausia mūsų pramonės problema – investicijų į modernias technologijas trūkumas.

– O kaip Europos Sąjungos (ES) struktūrinė parama?

– Ši galimybė ne mums. Parama gali būti teikiama tik smulkioms ir vidutinėms įmonėms, o jomis yra laikomos tos, kurios atitinka kelis kriterijus: apyvarta negali viršyti 15 mln. eurų (50 mln. litų), yra kapitalo ribojimų, bet svarbiausia – remiamoje įmonėje negali dirbti daugiau kaip 250 darbuotojų. Pastarojo kriterijaus netenkina LATIA narės, tekstilės pramonės flagmanai, kuriems labiausiai reikia investicijų. Vakaruose tokios įmonės laikomos ne vidutinėmis, o labai mažomis įmonėmis. Daugumoje mūsiškėms giminingų įmonių ten įdarbinta vos po 10–15 vadybininkų - gamyba vykdoma trečiosiose šalyse.

ES paramos lėšų gauti negalime, patys, vykdydami daugiausia užsienio klientų užsakymus, pakankamai investicijoms neuždirbame. Vyriausybinių programų, kuriomis būtų remiamos modernios technologijos šioje šakoje, irgi nėra. Bet, manau, tekstilės pramonę reikia skatinti ir remti - juk esame socialinis variklis, ypač regionuose. Beveik kiekviename Lietuvos miestelyje dirba tekstilės ir aprangos sektoriaus įmonės.

– Gal vertėtų mažinti užsienio užsakymų vykdymą ir siekti daugiau uždirbti iš savo prekės ženklų?

– Prieš dešimtmetį įmonės daugiausia vykdė užsienio užsakymus pagal svetur sukurtus maketus iš užsakovo parūpintos medžiagos. Dabar jos pačios užsakovams siūlo sprendimus ir, gavusios patvirtinimus, pasiuva, tačiau tokia produkcija parduodama su svetimais, tegu ir labai garsiais prekių ženklais.

Vis daugiau gaminama bei parduodama ir originalios lietuviškos produkcijos, ji sėkmingai konkuruoja rinkose su garsiais prekių ženklais. Per metus Lietuvoje siuvimo įmonės sukuria po 50–70 naujų prekių ženklų. Bent pusė jų įsitvirtina ir toliau tobulinama. Tekstilės pramonės siekis – gaminti kuo daugiau originalios produkcijos, nes kai jai pavyksta rasti vietos rinkose, yra dešimteriopai pelningiau. Bet be įprastinių užsienio užsakymų neišsiversime, nes jie garantuoja darbą ir apyvartą.

Antai 2005–2006 metais apie 90 proc. Lietuvoje pagaminamos produkcijos buvo eksportuojama. Šių metų gegužę eksportuota 28 proc. tekstilės produkcijos ir 22 proc. - aprangos. Didesnės įmonės siekia, kad savos produkcijos pardavimas sudarytų bent 30 proc., daugiau lėšų būtų galima skirti produktams tobulinti ir rinkodarai.

– Tai gal į tai visos jėgos ir telkiamos?

– Problemų yra ir daugiau - pavyzdžiui, darbuotojų trūkumas. Tekstilės ir aprangos pramonė didelės pridėtinės vertės nesukuria, neuždirba lėšų investicijoms ir nepajėgia mokėti didesnių algų netgi specialistams, tad jaunimas nenoriai renkasi tekstilininko specialybę. Kyla pavojus, kad per penketą ar dešimtį metų prarasime savo inžinierius, kitus kvalifikuotus darbuotojus.

Kauno technologijos universitetas per metus išleidžia po 3–5 tekstilės inžinierius, o kasmet reikėtų bent po 25. Per mažai rengiama masinės siuvimo produkcijos operatorių. Tokios profesinės mokyklos buvo visiškai išnykusios. Dabar jau turime profesinio rengimo centrą Klaipėdoje. Vis dėlto kasmet Lietuvos tekstilės įmonės galėtų priimti po 6 tūkst. žmonių, o jų Klaipėdoje parengiama vos apie šimtą. Reikėtų dar bent 2–3 panašių mokymo centrų Vilniuje, Kaune ar kituose apskričių centruose.

Kai trūksta darbuotojų ir specialistų, tenka verstis kūliais išnaudojant bent užsakymus didelėms užsienio rinkoms.

- Ar tekstilės ir aprangos įmonėse daug įdarbinama užsieniečių?

- Lietuvos įstatymai nesudaro galimybės bent trumpam priimti reikalingus darbuotojus iš trečiųjų šalių: ilgai užtrunka gauti migracijos tarnybų leidimus jiems dirbti, apsigyventi, reikia įrodyti, kad reikiamo specialisto nėra Lietuvoje ir pan. Tad netgi surastą specialistą, gyvenantį, pavyzdžiui, Baltarusijoje už 20 kilometrų, įdarbinti užtrunka iki pusmečio. Mūsų darbutojai emigruoja, o į jų vietą priimti nieko negalime. Suvaržymų skubiai priimti į darbą užsienietį turėtų būti kuo mažiau. Stoja Ukrainos pramonė, ten be darbo lieka kvalifikuoti žmonės, kurie mielai atvyktų dirbti čia. Palengvinę jų įdarbinimą bent laikinai, padėtume ir jiems, ir sau.

Aprangos įmonės vasarą gauna užsakymų siūti žieminius drabužius, žiemą – vasarinius, bet atsitinka, kad skubiai gaunama stambių užsakymų pasikeitus orams, juos reikia skubiai vykdyti. Tenka skubiai persiorientuoti. Bet mesti įprastų užsakymų irgi neišeina. Lietuva pagal darbo santykių lankstumą pasaulyje jau yra tik 120-a, vadinasi, darbo rinkos liberalizavimo klausimai yra pribrendę.

Žinoma, geriausiose pasaulio įmonėse vienas žmogus dirba prie 10–20 staklių, kurios pakeičia rankomis dirbančius žmones. Tai aukštosios technologijos, kurios išsprendžia darbuotojų trūkumą, bet kainuoja milijonus eurų investicijų, o tokių lėšų, kaip sakiau, Lietuvos tekstilininkai neuždirba, kaip ir paramos negali tikėtis. Taigi, iš tokio uždaro rato neišsiveržiant, mūsų konkurencingumas mažėja.

– Kas yra pagrindiniai Lietuvos tekstilės pramonės konkurentai globalioje rinkoje dabar?

– Pasaulyje didžiausia tekstilės gamintoja ir eksportuotoja dabar jau tikrai ne Kinija, o ES. Kinijos vaidmuo mažėja, tačiau sparčiai auga Vietnamo, Bangladešo, Pakistano ir gretimų joms valstybių vaidmuo.

Šios pramonės madas ir tendencijas kuria neabejotinai Europa. Mes turime senas tradicijas, esame ne tik šokėjėlių, bet ir audėjėlių kraštas, dirbti mokame, bet vien verpimo ratelio jau maža.

Lietuvoje tekstilės pramonės indėlis į šalies ekonomiką tradiciškai yra 2–3 kartus didesnis nei Latvijoje ir Estijoje, o ES šalyse pagal šį rodiklį esame dvylikti iš 28 šalių. To nepaisyti būtų neatsakinga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"