TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Toliau nuo centro, bet sostinėje

2016 09 30 6:00
Gražvydo Juknos manymu, Vilniuje esanti gerų specialistų pasiūla stiprina jų motyvaciją tobulėti.  LŽ archyvo nuotrauka

Įmonėms, kurios Vilniuje ne tik žengė pirmuosius žingsnius, bet ir skaičiuoja čia veiklos dešimtmečius ar šimtmetį, miesto pranašumai natūraliai nusveria trūkumus: logistikos iššūkiai nublanksta prieš prekės ženklo tradiciją, o konkurencija darbo jėgos rinkoje virsta darbuotojų stimulu tobulėti.

Viena tokių įmonių pasižymi spalvinga šimtamete praeitimi – tai seniausia ir didžiausia šalyje duonos kepykla „Vilniaus duona“. Ji savo veiklą pradėjo dar XIX amžiuje – 1882 metais. Tuo metu Vilniaus mieste buvo įkurta pirmoji didelė kariuomenės reikmėms skirta garinė kepykla. Joje buvo kepami standartiniai 21 svaro kepalai, skirti ne tik kariuomenei aprūpinti, bet ir pardavinėti miesto gyventojams. Įdomu ir tai, kad po dešimtmečio Vilniaus karinė kepykla buvo oficialiai įpareigota tiekti produkciją mažesnėmis kainomis skurdžiausiems miestiečiams ir Vilniaus priemiesčio gyventojams.

„Vilniaus“ duona, kurios receptūra, kaip tvirtina šiandieninė įmonė, nepakeista iki šiol, pradėta kepti XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. O dabartinis įmonės pavadinimas „Vilniaus duona“ po ne vienos kepyklos pertvarkos atsirado 1990 metais, kai tuometinis Vilniaus duonos pramonės gamybinis susivienijimas, kuriam priklausė visos miesto kepyklos, šiuo vardu buvo perregistruotas į valstybinę įmonę.

Nors XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje „Vilniaus duonos“ gaminiai paplito kituose regionuose ir tapo visos Lietuvos duona, įmonė tebėra įleidusi šaknis į šalies sostinę. Apie šią tradiciją ir kepyklos gyvavimo Vilniaus mieste ypatumus dienraščiui pasakojo Gražvydas Jukna, bendrovės „Vilniaus duona“ komercijos direktorius.

– Dažna gamybos įmonė dėl logistikos, infrastruktūros ir kitų priežasčių savo veiklą perkelia į rajonus, logistikos požiūriu patogesnius ar mažesnius, pigesnius miestus. Ar „Vilniaus duona“ svarstė galimybę išsikelti iš Vilniaus, kuriame užaugo?

– Anksčiau turėjome net keturias kepyklas Vilniaus mieste: Saltoniškių, Tuskulėnų, S. Konarskio, A. Vivulskio gatvėse. Tačiau po 2004–2008 metų restruktūrizacijos Vilniuje liko tik viena kepykla, be to, nuošaliau nuo miesto – V. A. Graičiūno gatvėje, Paneriuose. Taip atlaisvinome miestą nuo gamybinio triukšmo ir duonos kvapo. Ankstesnėse kepyklų vietose aplink buvo daug pastatų – biurų ir gyvenamųjų namų, todėl vykdyti duonos kepimo procesus buvo sudėtinga. Be to, visos šios senosios kepyklos, kurių nebeliko, buvo įsikūrusios senose patalpose, pritaikytose senoms technologijoms. Modernizuoti šias kepyklas, pritaikant naująsias technologijas, nebuvo šansų, taigi reikėjo ką nors keisti. Priėmėme sprendimą atsisakyti keturių kepyklų ir statyti visiškai naują toliau nuo miesto centro. Kepykla buvo kuriama dviem etapais: pirmoji gamybos linija paleista 2008 metais, o papildomos linijos – šių metų gegužę. Tuo metu ir įvyko oficialus kepyklos atidarymas.

Žvelgiant istoriškai, kiekvienas duonininkas apibrėždavo savo teritoriją, t. y. kiekvienas miestelis turėjo savo duonos pavadinimą. Laikui bėgant, šios tradicijos nebeliko. „Vilniaus duona“ jau yra visos Lietuvos duona – gaminiais aprūpiname visą šalį, vežame duoną į kiekvieną prekybos tašką, su kuriuo tik susitariame. Tačiau „Vilniaus duona“ turi būti Vilniuje – kitaip negali būti, kitaip būtų keista.

Tiesa, turime ir antrą kepyklą – ji įsikūrusi Panevėžyje. Geografiškai beveik viduryje Lietuvos esanti kepykla išsprendžia kai kuriuos logistinius klausimus.

– Ar veikdami Vilniaus miesto teritorijoje matote čia pranašumų darbuotojų atžvilgiu?

– Kad ir kokios technologijos būtų diegiamos, niekas negali iškepti duonos be žmonių rankų. Žmogaus prisilietimas yra privalomas. Šiuo metu abiejose kepyklose turime daugiau kaip 400 darbuotojų. Vilnius patogus tuo, kad čia yra kvalifikuotos darbo jėgos. Suprantame, kad susirasti žmonių – kepėjų, specifinių specialybių darbuotojų – būtų labai sudėtinga net ir tuo atveju, jei kepykla būtų ne mieste.

Prieš leisdami naujam žmogui kepti duoną turime jį išmokyti ir išauklėti – juk yra ir higienos, ir kokybės reikalavimai, žmogus turi įsisavinti receptus, technologijas. Būti vietoje, kur ne tik geros sąlygos rasti žmonių šiems darbams atlikti, bet ir būtų patogu juos mokyti, yra labai svarbu. Tuo įsitikinome persikėlę į V. A. Graičiūno gatvę. Net dėl tokio santykinai nedidelio atstumo nuo miesto centro jaučiame šiokį tokį žmonių trūkumą. Atvykti į nuošalesnę vietą, žinoma, nėra taip paprasta, kaip atvažiuoti į Žirmūnus. Pavyzdžiui, nuo autobusų stotelės iki kepyklos tenka paeiti 300 metrų. Taigi žmonės nelabai nori važiuoti tolėliau nuo miesto centro – ką jau kalbėti apie važiavimą į užmiestį.

– Kadangi turite kepyklas Vilniuje ir Panevėžyje, galbūt galite palyginti, kuo skiriasi darbo jėga šiuose miestuose?

– Vilniuje yra tikrai daug gabių darbuotojų – tiek reikalingų gamybai, tiek pardavimo, rinkodaros, informacinių technologijų, finansų srityse. Šių žmonių pasirinkimas sostinėje, be jokios abejonės, yra gerokai didesnis nei kuriame kitame mieste. Žinoma, Vilnius, palyginti su visa likusia Lietuva, yra brangus miestas. Vadinasi, ir atlyginimus reikia mokėti konkurencingus, o tai reiškia brangesnę darbo jėgą. Be to, esant didesnei konkurencijai žmonėms lengviau keisti darbą, Matome, kad mūsų darbuotojai Panevėžyje pastovesni – jų rotacija mažesnė. Tačiau reikia suprasti, kad Vilniuje kitoks ritmas. Be to, čia yra ir pranašumų: kai gerų specialistų pasiūla yra didesnė, tuomet atsiranda didžiulis stimulas tobulėti ir judėti į priekį.

– Ar vartotojai Vilniuje kuo nors skiriasi nuo vartotojų kituose miestuose?

– Žinoma, vartotojai Vilniaus krašte labiau mėgsta „Vilniaus duoną“ ir labiau ją vertina negu, tarkime, Kaune. Tačiau natūralu, kad, pavyzdžiui, „Klaipėdos duona“ bus labiau vertinama Klaipėdoje nei Vilniuje. Prekės ženklo asociacijos vis dėlto turi reikšmę.

Apskritai kiekvienam prekės ženklui yra didžiulis pranašumas, jei jis gali turėti tradiciją. Mums, kaip duonininkams, ilgametė tradicija reiškia, kad žinome, kokia duona turi būti – kokią ją valgė mūsų tėvai, seneliai, todėl jos laikomės. Žinoma, taip pat matome, kaip keičiasi pasaulis. Todėl tradicijas puoselėjame, bet pritaikome jas prie to, kas mūsų laukia ateityje.

– Vilnius, kaip ir bet kuris kitas miestas, keičiasi. Kokie jo pokyčiai jums atrodo pozityviausi?

– Nekantriai laukiame aplinkkelio – jo atsiradimą vertinu kaip didžiulį pranašumą. Jis padės spręsti logistikos klausimus, kurie turi labai didelę įtaką bendrai produkto kainai, nes laikas šioje veikloje yra itin reikšmingas. Duona prekybos vietose atsiranda rytais, kepti ją pradedame tik gavę užsakymą, taigi 24 valandų ciklas yra sustyguotas minutės tikslumu. Jei duoną iškepus atsiranda trikdžių kelyje, mums tai skaudžiai atsiliepia, todėl pabaigtas aplinkkelis leis mums šiek tiek lengviau kvėpuoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"