TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

V. Jankauskas: „Kitokio Stokholmo arbitražo sprendimo buvo sunku tikėtis“

2016 06 27 6:22
Prof. Vidmantas Jankauskas Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Profesorius Vidmantas Jankauskas teigia, jog praėjusią savaitę paskelbtas Stokholmo arbitražo sprendimas nepatenkinti Lietuvos prašymo prisiteisti iš „Gazprom“ 1,4 mlrd. eurų permoką, kuri esą susidarė už 2004–2012 metais „Gazprom“ Lietuvai per brangiai tiektas dujas, buvo labiausiai tikėtinas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Energetikos, infrastruktūros ir aplinkosaugos departamento direktoriaus nuomone, laimėti bylą, kurioje Lietuva skundėsi dėl dujų koncerno „Gazprom“ taikytos neteisingos dujų kainos, buvo labai menka galimybė.

„Kitos šalys su Rusijos politikais derėjosi, o mūsų valdžia pasirinko „apkasų“ taktiką. Ji ignoravo derybas ir kalbėjo daugmaž taip: mes šventai vykdome Briuselio užduotis, pirmieji įgyvendinsime ES energetikos paketą, todėl tartis su „Gazprom“ dėl nuolaidos nėra reikalo. O kitos valstybės derėjosi ir nuolaidą išsiderėjo. Būtent dėl to mums dujų kaina 2012–2013 metais buvo aukštesnė negu kaimynams“, – interviu „Lietuvos žinioms“ sakė Vidmantas Jankauskas.

Neįžvelgia „Gazpromo“ keršto

– Profesoriau, ar jus nustebino Stokholmo arbitražo teismo sprendimas?

– Tikrai ne. Iš pat pradžių sakiau, kad nėra pagrindo laimėti šią bylą.

– Ar manote, kad Lietuva 2004–2012 metais nepermokėjo „Gazpromui“ 1,4 mlrd. eurų? Pirko dujas rinkos kaina?

– Pirmiausia reikėtų paklausti, ar Lietuva pirko dujas kitokia kaina negu kitos šalys 2011–2013 metais, kai, kaip teigiama, mokėjome už dujas brangiausiai Europoje. Prisiminkime, kad iki 2007 metų dujų kaina buvo mažesnė negu 200 dolerių už tūkst. kubinių metrų. Tuo metu niekas net negalvojo, kad ji bloga.

Rodos, 2007 metais į Lietuvą atvykęs „Gazprom“ atstovas „Lietuvos dujų“ valdyboje Valerijus Golubevas sakė, kad iki 2008 metų Rusijos koncernas Baltijos šalims dujas parduoda pagal tokią pačią formulę kaip ir Vakarų šalims, tačiau taiko nuolaidą, kuri baigsis 2008 metais. 2008–2009 metais Baltijos šalys pradėjo mokėti kaip ir Vakarai (kaina išaugo kone dvigubai – aut.), o paskui prasidėjo ekonomikos krizė. 2009 metais ne viena šalis pradėjo spausti tiekėjus keisti kainos formulę ir mažinti dujų kainą.

Žemyninės Europos šalys perka gamtines dujas iš keturių pagrindinių tiekėjų – Rusijos „Gazprom“, Olandijos „Gas terra“, Norvegijos „Statoil“ ir Alžyro „Sonatrach“. Visi keturi pagrindiniai dujų tiekėjai pajuto smarkų Europos vartotojų spaudimą peržiūrėti dujų tiekimo sutartis, siejančias dujų kainą su naftos kainomis, ir buvo priversti peržiūrėti ilgalaikes kainų formules. Tai padarė net didžiausias tiekėjas „Gazprom“.

Pagal naują formulę didžiausiems dujų vartotojams tiekiamų dujų kainų formulėje 15 proc. kainos sudarė momentinė dujų kaina. Norvegai sumažino dujų pirkimo reikalavimus leisdami 25 proc. reikiamų dujų nusipirkti laisvojoje rinkoje. Dėl palankesnių dujų kainų su pagrindiniais tiekėjais susitarė daugelis Vakarų Europos šalių – Vokietija, Prancūzija, Austrija ir kitos. Taip pat ir „Gazprom“ pradėjo taikyti nuolaidas – Lenkijai, Latvijai, Estijai. Tiek joms, tiek Lietuvai buvo taikoma ta pati kainos formulė, tik be nuolaidos, todėl nuo 2011 metų Lietuva mokėjo už dujas brangiau negu kaimynės. Šiuo laikotarpiu nemačiau, kad Lietuvai būtų buvusi taikoma išskirtinai kitokia kaina. Tiesiog mes negavome nuolaidos.

Puikybės ir arogancijos mišinys

– Nesutinkate su Energetikos ministerijos teiginiais, kad „Gazprom“ Lietuvai tiekiamų dujų kaina buvo politinė keršijant už tai, kad įgyvendinome Trečiąjį energetikos paketą?

– Gal ir buvo šiek tiek politizuota, bet prisiminkime priežastis, kodėl būtent Lietuvai „Gazprom“ nuolaidos nepritaikė. Visos kitos šalys su Rusijos politikais derėjosi, o mūsų valdžia, nors tuo metu su didžiąja kaimyne buvo palyginti geri santykiai, visiškai nesikalbėjo, pasirinko „apkasų“ taktiką. Kai į Lietuvą atvažiavo svarbūs „Gazprom“ atstovai, tuometis energetikos ministras Arvydas Sekmokas net nesiteikė su jais susitikti. Švelniai tariant, pasislėpė.

Mūsų atstovai visiškai ignoravo derybas ir kalbėjo daugmaž taip: mes šventai vykdome Briuselio užduotis, pirmieji įgyvendinsime ES energetikos paketą, todėl tartis su „Gazprom“ dėl nuolaidos nėra reikalo. O kitos valstybės derėjosi ir nuolaidą išsiderėjo. Būtent dėl to mums kaina 2012–2013 metais buvo aukštesnė negu kaimynams.

– Ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, pagal sutartį, kurią Lietuva pasirašė su „Gazprom“ dėl „Lietuvos dujų“ net neįmanoma konkrečiai įrodyti, kokia yra „teisinga“ kaina, ir tai esą labai aiškiai pasakė Arbitražo teismas. Jo nuomone, „Lietuvos dujų“ pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta, kas yra geriausia kaina, už kurią Lietuva galėtų gauti dujas. Ar sutinkate, kad „teisingų kainų“ nebuvo galima įrodyti dėl netobulos sutarties?

– Iš dalies. Jeigu būtų buvusi įrašyta labai aiški formulė, argumentuoti būtų buvę lengviau. Gal iš tikrųjų tuo metu mūsų teisininkai dar neturėjo reikiamos patirties. Kita vertus, po laiko visada lengva būti gudriems. Bet noriu pabrėžti, kad jokio specialaus kainos užkėlimo Lietuvai nebuvo, sutartyje įrašyta formulė nesikeitė.

– Įrodyti, kad kaina buvo neteisinga, buvo sunkoka?

– Taip, taip. Iš pat pradžių sakiau, kad to padaryti nepavyks, nes nesimatė, kad Lietuvai specialiai dujos buvo parduodamos brangiau po to, ji paskelbė, kad įgyvendins Trečiąjį energetikos paketą. „Gazprom“ kainos nepadidino, bet nesumažino kaip kai kurioms kitoms šalims.

– Lietuva bylinėjimosi išlaidoms ir advokatams per ketverius metus išleido 9 mln. eurų. Ar Lietuva galėjo pasiekti daugiau pasirinkusi kitą bylinėjimosi strategiją ar kitus teisininkus?

– Nemanau. Bet žinote tą anekdotą, jog teisininkai visada suinteresuoti, kad byla tęstųsi kuo ilgiau, nesvarbu, koks bus rezultatas. Pats kelis kartus buvau kviečiamas liudyti. Ten, be mūsų teisininkų kontorų, dalyvavo užsienio teisininkai, kuriems mokama šimtai eurų per valandą. Visiškai suprantama, kad sumokėti dideli pinigai. Teisininkai buvo geri, nieko jiems negaliu prikišti, bet, kartoju, bylai laimėti buvo labai silpnas pagrindas.

– Gal buvo klaida kelti šį ieškinį?

– Tai buvo politinis sprendimas (atsidūsta).

Dujos atpigo, kaina liko ta pati

Energetikos ministras Rokas Masiulis net ir Lietuvai nepalankiu arbitražo sprendimu nepraleido progos pasigirti kaip laimėjimu – esą „Gazprom“ buvo priverstas sumažinti dujų kainą, todėl šių metų liepą dujos gyventojams bus net 43 proc. pigesnės nei 2012 metų viduryje. Ar nerėžia ausies tokios kalbos?

– Aš ministrą jau kelis kartus raginau (ir jis labai nustebo) atsiversti Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos interneto puslapį ir palyginti dujų kainas. Jeigu pažiūrėtumėte, labai nustebtumėte, kad baisiąją 2013 metų žiemą, kai už dujas mokėjome brangiausiai Europoje, šilumą tiekiančios įmonės dujas pirko ir šią žiemą perka ta pačia kaina. Kaip jums tai patinka? Dujos nuo 2013 metų atpigo tris kartus, bet infrastruktūros mokesčiai tiek pabrango, kad kaina iš esmės nepasikeitė.

Kitas dalykas, kad drastiškai sumažėjo dujų vartojimas. Ir šia proga reikėtų priminti, kad Lietuva niekada neturėjo rimtos energetikos strategijos. Tiksliau, gal ir turėjo, bet jos nesilaikė. Viena vertus, paskelbėme labai gražų tikslą, jog statysime biokuro jėgaines, kad mažėtų brangių dujų vartojimas. Visi tai palaikome, nes vietinis kuras pigesnis negu dujos. Puiku ir tai, kad šioms jėgainėms statyti net europinių lėšų gauname.

Bet kur einame? Dujų vartojimas katastrofiškai mažėja, o mes į dujų infrastruktūrą investuojame šimtus milijonų eurų. Lieka mažiau dujų vartotojų, kurie už tą infrastruktūrą turi mokėti. 2012 metais, kuriuos palyginimui pasitelkia ministras, dujų kainos struktūroje 30 proc. sudarė infrastruktūros mokesčiai ir 70 proc. dujų kaina, o dabar atvirkščiai – mokesčiai siekia 70 proc., o dujų kaina 30 procentų. Štai kur šuo pakastas.

SGD terminalo korta

Ko vertas ministro gyrimasis, esą arbitražo išvados patvirtina, kad ėjome teisingu keliu ir kad dar nesibaigus bylos nagrinėjimui jau buvome pasiekę pergalę – pasistatę suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą? Ministro nuomone (ją jis kartoja kaip mantrą) , „Gazprom“ buvo priverstas sumažinti dujų kainą, nes Lietuva pasistatė SGD terminalą.

– Priežastinis ryšys yra kitas. Pažiūrėkime, kada kas įvyko. „Gazprom“ dujų kainą Lietuvai sumažino, tiksliau, pritaikė nuolaidą 2014 metų pavasarį. SGD terminalas pradėtas eksploatuoti 2014 metų gruodžio mėnesį. Tarkime, kad „Gazprom“ iš anksto išsigando. Bet prisiminkime kitus faktus.

2014 metų sausį Lietuva atsiėmė kitą ieškinį Stokholmo arbitraže prieš „Gazprom“ mainais už geresnę dujų kainą. Bet svarbiausia, kad Lietuva tų metų vasarą gerai sumokėjo „Gazprom“ už koncerno turėtas „Lietuvos dujų“ akcijas. (Iki Trečiojo paketo įgyvendinimo Rusijos „Gazprom“ valdė 37,06 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų – aut.) Prieš tai vasario mėnesį premjeras Algirdas Butkevičius dėl to susitarė Sočyje susitikęs su „Gazprom“ vadovu Aleksejumi Mileriu. Taigi, nauja valdžia (priešingai nei ankstesnė) kalbėjosi ir derėjosi su Rusija, atsiėmė ieškinį arbitraže ir „Gazprom“ liko patenkintas Vyriausybės pasiūlymu sumokėti 417,1 mln. litų (120,7 mln. eurų) už „Gazprom“ turėtas „Lietuvos dujų“ ir „Amber Grid“ akcijas. Manau, kad toks išsiskyrimas geruoju paskatino „Gazprom“ grąžinti nuolaidą už Lietuvos 2013–2014 metais permokėtas dujas. Tai, o ne SGD terminalo veikla sumažino dujų kainas Lietuvos vartotojams.

Gal nesu visiškai teisus, bet manau, kad mano paminėti argumentai – svarbūs. Juolab kad nuolaidą „Gazprom“ suteikė, kai iki SGD terminalo paleidimo buvo likę metai.

Tarė paskutinį žodį

Stokholmo arbitražas praėjusią savaitę tarė paskutinį žodį ketverius metus nagrinėtoje byloje, kurioje Lietuva skundėsi dėl dujų koncerno „Gazprom“ taikytos neteisingos dujų kainos.

Birželio 22 d. paskelbtame sprendime Arbitražas teigia, kad „Gazprom“, tiekdamas dujas Lietuvai ir valdydamas „Lietuvos dujų“ akcijas, turėjo interesų konfliktą. Tik dėl „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo sutarties abstrakčių sąlygų sudėtinga įrodyti konkretų sutarties pažeidimą, todėl rusų koncerno kaltės teismas neįžvelgė. Tačiau ir „Gazprom“ nepavyko pagrįsti visų savo gynybos argumentų.

Sprendimas reiškia, kad Lietuva neatgaus prašytos 1,4 mlrd. eurų permokos, kuri susidarė už 2004–2012 metais „Gazprom“ Lietuvai per brangiai tiektas dujas.

„Arbitražas vainikavo ilgą ir sunkią kovą su Rusijos milžinu. Išvados patvirtino, kad ėjome teisingu keliu: „Gazprom“ turėjo interesų konfliktą, kurio nebeliko, kai įgyvendinome ES Trečiąjį energetikos paketą“, – pranešime cituojamas energetikos ministras Rokas Masiulis.

Ieškinį Stokholmo arbitražui dėl koncerno „Gazprom“ taikytos neteisingos gamtinių dujų kainos Lietuva pateikė 2012 metais. 2004 metais įsigydamas dalį bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijų Rusijos koncernas „Gazprom“ privatizavimo sutartimi įsipareigojo tiekti Lietuvai dujas už teisingą kainą, atsižvelgiant į energetinių išteklių rinką Lietuvoje bei alternatyvaus kuro kainų dinamiką.

Nuo to laiko dujų kainos formulė buvo ne kartą keičiama, neatsižvelgiant į „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo sutartyje numatytus įsipareigojimus bei sąlygas. Dėl to dujų kaina vartotojams dramatiškai išaugo. Be to, 2010 metų pabaigoje „Gazprom“ pareiškė, kad dujų kaina bus sumažinta Estijai ir Latvijai, bet ne Lietuvai, nes pastaroji įgyvendina ES Trečiąjį energetikos paketą.

„Permokai už dujas apskaičiuoti buvo pasitelkti sudėtingi ekonominiai modeliai, kurie vertino teisingą dujų kainų lygį Lietuvoje bei alternatyvių energijos išteklių kainų dinamiką. Dėl sudėtingo įrodinėjimo proceso bei duomenų gausos arbitražas nesiryžo įvardyti Lietuvai padarytos žalos. Arbitražas atkreipė dėmesį, kad terminas „teisinga kaina“ yra pernelyg abstraktus, kad būtų galima įvertinti galimą žalą“, – teigė energetikos ministro patarėjas Mantas Dubauskas. – Be to, arbitrai nusprendė, kad reikalavimas tiekti dujas mažiausia kaina neturi prasmės. Esą „Lietuvos dujų“ akcininkų sutarties punktas, numatantis tiekti dujas mažiausia kaina, tebuvo šalių noras, o ne teisinis įsipareigojimas.“

Bylinėjimasis su Rusijos dujų koncernu „Gazprom“ Stokholmo arbitraže dėl maždaug 1,4 mlrd. eurų permokos už dujas Lietuvai per ketverius metus kainavo apie 9 mln. eurų. Arbitražo išlaidos abiem pusėms padalintos po lygiai. M. Dubausko nuomone, tai patvirtina, kad Lietuvos priekaištai turėjo pagrindą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"