TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

V.Trukšinas: "Snoras" iš statistikos pradangintas"

2012 05 04 6:00

Nacionalizavus ir vėliau paskelbus bankrutuojančiu banką "Snoras", jo valdytų ir rinkoje tebecirkuliuojančių pinigų neliko statistikoje. "Snoro" skolininkų pinigai Lietuvoje tarsi tapo nelegalūs, o valstybės finansų tendencijos patrauklesnės, bet netikros.

Taip tvirtina nepriklausomas finansų analitikas, buvęs Statistikos departamento vadovo pavaduotojas Vladimiras Trukšinas. Jo kasdienis pomėgis - analizuoti oficialiąją statistiką, pateikti savo įžvalgas bei komentarus visuomenei ir "neleisti užsnūsti valstybinėms finansų institucijoms".

Jau beveik pusmetį jis beviltiškai bando išsiaiškinti, kodėl paskelbus banko "Snoras" bankrotą beveik visos šio banko balanse buvusios lėšos dingo iš Lietuvos pinigų statistikos. Kodėl mums tai turėtų būti svarbu? Bandome išsiaiškinti su valstybės valdžios institucijų ramybę drumsčiančiu analitiku V.Trukšinu.

Iš pilno - į kiaurą

- Siekiate išsiaiškinti, kur dingo statistinė informacija apie bankrutuojančio banko "Snoras" pinigus. Bet juk aišku - apdrausti "Snoro" pinigai pateko į indėlininkų sąskaitas arba "kojines", didžiuma kitų, kaip tvirtinama, yra pradingę. Vadinasi, jų nėra. Tad lyg ir neliktų, ką apskaityti?

- Nevisiškai taip. Nė vienas bankas indėlių pinigų banke užrakinęs nelaiko, o juos paverčia kreditais - paskolina, kad uždirbtų pats ir galėtų vykdyti savo prievolę indėlininkams - mokėti palūkanas. Paskolos - pagrindinis banko pajamų šaltinis. "Snoro" indėliai, sudarę iki 100 tūkst. eurų, kaip numatyta Indėlių draudimo įstatyme, buvo kompensuoti, tačiau tai, kas viršijo šią sumą, nusavinta ir yra likę bankrutuojančio banko "Snoras" administratoriaus žinioje ne kaip pinigai, o kaip bankrutuojančio banko įsipareigojimai. Taigi šių pinigų statusas kitoks.

Nepaisant to, skolininkų įsipareigojimai "Snorui" liko ir liks iki tol, kol bus mokamos paskolų įmokos. Šis procesas gali trukti ir daugiau kaip 20 metų - nelygu kokiam laikotarpiui yra pasirašytos paskolų sutartys.

Tarp paskolų yra ir "blogų", galbūt aferistinių, neveiksnių. Kiek jų yra, niekas pasakyti negali, kol neatlikti tyrimai, bet kažkokia jų dalis grįš, o tarp jų ir ta indėlių dalis, kuri jau kompensuota indėlininkams. Tų grįžtančių paskolų savininkas bus jau kitas - arba Indėlių draudimo fondas, arba finansų ministrė Ingrida Šimonytė, kuri fondo įsipareigojimams įvykdyti pasiskolino mūsų anūkų vardu, nes Indėlių draudimo fonde pinigų reikiamu metu kažkodėl beveik nebuvo. "Snoro" išduotų paskolų niekas niekam nepadovanojo, nors bankas buvo nacionalizuotas ir vėliau tapo bankrutuojančiu banku.

Svarbiausias klausimas yra ne pinigai, o bankrutuojančio banko klasifikacija pagal jo veiklos rūšį. Šios klasifikacijos pakeitimo procesas turėjo susidėti iš dviejų veiksmų: pirma, iš finansų institucijų sąrašo bankas "Snoras" išbraukiamas nuo lapkričio pabaigos, antra - ... O apie antrą žingsnį "užmiršta", nes nėra kur šio banko įrašyti. Tačiau juk bankrutuojanti įmonė liko, yra nacionalizuota. Į kokią lentynėlę ji padėta, jei jos visi finansiniai rodikliai iš statistikos išbraukti? Įmones pagal veiklos rūšis surikiuoja Statistikos departamentas. "Snoro" klausimu jis tyli ausis suglaudęs, nes su viskuo, kas valdžios padaryta, matyt, sutiko.

Motyvas įrašyti "Snorą" į apskaitomų įmonių sąrašą - akivaizdus. Mat įmones statistikai klasifikuoja pagal svarbiausią veiklos rūšies požymį - produkcijos sudėtį, arba statistikų terminu - dominantę. Jei bandelių pardavimas sudaro 10-15 proc. įmonės pajamų, o kitą dalį, pavyzdžiui, sudaro leidybinės veiklos pajamos, tai jos niekas nepriskirs bandelių kepykloms. Bankrutuojantis bankas "Snoras" bandelių nekepa, o tik "išmušinėja" skolas, kad įvykdytų įsipareigojimus Indėlių draudimo fondui ir kitiems kreditoriams. Vadinasi, net ir bankrutuojantis bankas verčiasi bankine veikla, nors ji ir apribota.

Kreditų portfelis - ne "snoriukai"

- Bet juk "Snoro" funkcijas ir įsipareigojimus tarsi yra perėmę kiti bankai, galų gale likusiu turtu rūpinasi paskirtasis administratorius?

- Taip, dalis indėlių per kitus bankus grąžinti indėlininkams, tačiau išduotas paskolas administruoja pats "Snoras". Jis šias funkcijas, šią teisę gali parduoti kitiems bankams. Jei paskolų palūkanos yra aukštos, jų administravimą kiti bankai nupirktų noriai. Tačiau apie tokius "Snoro" administratoriaus pasiūlymus negirdėti. Jis skelbia, kad kažkas lyg ir domisi "snoriukais", bet niekada nekalba, kad tie kioskeliai kainuos gal kelis šimtus milijonų litų, o juk didžioji indėlių dalis yra paversta paskolomis.

Kiek metų truks bankroto procedūra, nežinia, o paskolos grįžta. Administratorius kas savaitę reikalauja, rodos, po 60 mln. litų, o visi ir Lietuvos banko, ir Finansų ministerijos vadovai gūžčioja pečiais: "Tai ne mūsų, o "Snoro" pinigai." Kreditoriai imasi už galvų, nes tai iš tikrųjų jų pinigai.

- Komercinių bankų priežiūra, pinigų apskaita yra tiesioginis Lietuvos banko rūpestis, Lietuvos Respublikos pinigų politika yra tvarkoma pagal valiutų valdybos modelį. Tad kokia nauda iš tos pinigų statistikos verslui, galų gale valstybei?

- Jeigu "Snoras" yra išbrauktas iš finansų institucijų sąrašo, tai išbraukti ir visi, numanau, apie 6 mlrd. litų "Snoro" išduotų paskolų. Ši suma yra išbraukta iš Lietuvos ekonomikos prasiskolinimo. Manau, išbraukti ir pinigai iš to laikotarpio, kai "Snoras" dar gyvavo. O dabar - jei "Snoro" nėra, tai neva neliko ir jo paskolintų pinigų kiekio. Tačiau juk tie pinigai ekonomikoje liko. Jie ateis į kitus bankus ir bus gerokai didesni, palyginti su sumažinta baze. Tai statistikoje gerai žinomas triukas - taip galiu teigti atsakingai, kaip ilgą laiką dirbęs svarbiausioje Lietuvos statistikos žinyboje, tegu ir sovietiniais laikais. Juk palyginamosios bazės dėl tam tikrų priežasčių kai kada "perskaičiuojamos", kad būtų "gražiau" lyginti.

Manau, kad toks aktas įvykdytas ir šį kartą. Dabar, kai visa statistika yra elektroniniuose įrašuose, skaičiai pakeičiami kitais, ir nematai, kas buvo prieš tai. Ir jų niekada nepamatysi. Šį procesą, būdamas senas statistikos vilkas, užčiuopiu - ką spėjau nusikopijuoti, ką - pasilikti kaip popierinį variantą.

Dabar "Snoras" minimas kaip prakeiksmas, bet iš tikrųjų vyksta statistikos "nusnorinimas". Pagal bendruosius statistikos dėsnius viskas, kas buvo iki lapkričio 16 dienos, kai "Snoras" buvo vienu sykiu nacionalizuotas, turėjo būti užfiksuota, nes "Snoras", geras jis ar blogas, tegu ir pusė jo gal iš tikrųjų išvogta, buvo. Todėl ir valstybės pinigų statistikoje jis turi būti atspindėtas, kaip ir kiekvienos normalios bendrovės balanse, juolab kad statistikoje pinigų kiekiai yra atspindimi nominalia verte.

Maža to, Lietuvos bankas sudaro ir finansines sąskaitas, ne tik pinigų statistiką, o tai gerokai rimčiau. "Snoro" pinigai ir visos paskolos - tai ne bandelių kepimas. Šis bankas, kaip minėjau, išbrauktas, bet niekur neįrašytas. Mano galva, jis turėjo patekti į kitų finansinių įmonių sąrašą su bankrutuojančio banko statusu.

Kaip pinigai atpigo

- Šiame pesimistiniame fone džiugiai skamba pranešimai, kad iki rekordinių žemumų yra nukritęs Lietuvos tarpbankinių paskolų palūkanų rodiklis VILIBOR - pinigai atpigo.

- Tai šiek tiek kita tema, nors susijusi ir su "Snoru". Ką reiškė "Snoro" indėlių kompensavimas? Juk prie tų pinigų ekonomikoje, kurie joje liko išdalyti paskolomis, iš kiauro valstybės biudžeto per 4 mlrd. litų mostelėta kompensacijų indėlininkams. Pinigų į apyvartą pateko, tačiau jie šiaip sau nebuvo praryti: bendrasis vidaus produktas paaugo tik truputį, o pinigų kiekis apyvartoje padidėjo akivaizdžiai.

Tokią padėtį įvertinčiau vienprasmiškai: tai bjaurus užslėptas visų finansų vadovų tikslas, apie kurį mažai kas nori galvoti. Infliacija - tai pirmiausia pinigų nuvertėjimas. Gyvendami su nuvertėjusiais pinigais, tampame nekonkurencingi visose aplinkinėse rinkose. Pas mus viskas brangu, todėl važiuojame apsipirkti į Lenkiją. Važiuojame ne dėl lito ir zloto kurso, o todėl, kad pas mus viskas brangu, o brangu todėl, kad tapo pigūs pinigai. Taigi kalbu jau apie didžiulio masto finansinį nusikaltimą, apie kurį turėtų galvoti atitinkamos tarnybos.

Jau girdžiu, kaip šiuos mano žodžius vertina atsakingos struktūros: "Ką čia tas seneliokas sapalioja!" Matyt, taip ir yra, jei nė iš vienos institucijos, į kurią kreipiausi reikalaudamas paaiškinti, kur dingo "Snoro" pinigų statistika, iki šiol atsakymo nesulaukiau ir, matyt, nesulauksiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"