TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

V. Valentukevičius: „Tikrintojai turėjo atskirą kabinetą“

2015 08 29 6:00
2003-2004 metais gamtines dujas į Lietuvą importavo trys bendrovės: „Dujotekana“ ir „Lietuvos dujos“ bei „Achema“, kuri dujas suvartodavo pati. LŽ archyvo nuotrauka

Buvęs „Lietuvos dujų“ generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius teigia, kad prieš dešimtmetį, kai stambiausia šalies dujų įmonė buvo privatizuojama, ją nuolat kratė valstybės pareigūnai – muitininkai, mokesčių inspektoriai, valstybės kontrolieriai ir energetikos rinkos prižiūrėtojai. Jiems įmonėje netgi buvo įrengta nuolatinė darbo vieta.

„Ažiotažas buvo toks, jog retai pasitaikydavo, kad kas nors mūsų netikrintų. Tiesą pasakius, tuo džiaugėmės, nes viskas buvo aišku“, – sakė jis.

V. Valentukevičius šią savaitę liudijo Vilniaus apygardos teisme, kur nagrinėjama Prancūzijos koncernui „Dalkia“ priklausančių bendrovių „Vilniaus energijos“ ir „Litesko“ vadovų baudžiamoji byla dėl piktnaudžiavimo, sukčiavimo ir didelės vertės turto iššvaistymo.

Buvusio „Lietuvos dujų“ vadovo kalba pradžiugino kaltinamuosius ir jų gynėjus, kurių nuomone, liudytojas tik patvirtino, kad 2003 –2004 metais vyko įprasti dujų prekybos sandoriai.

Prokuroro kviesto liudytojo, kuriam kaltintojas teisme neuždavė nė vieno klausimo, parodymai, turėję pagrįsti kaltinamąją išvadą, advokatų nuomone, iš tikrųjų sudaužė ją į šipulius.

Vykdė įprastą veiklą

V. Valentukevičius pasakojo, kad 2003–2004 metais „Lietuvos dujos“ aptarnavo 550 klientų, kurių vienas buvo“Vilniaus energija“. Jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad „Lietuvos dujos“ minėtu laikotarpiu vykdė gamtinių dujų perdavimą, skirstymą ir tiekimą Lietuvos vartotojams, nes bendrovei tuo metu nuosavybės teise priklausė beveik visa šalies gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo infrastruktūra.

Viktoras Valentukevičius /Romo Jurgaičio nuotrauka

Todėl, anot jo, bet kuris gamtinių dujų vartotojas, įsigijęs gamtinių dujų iš tiekėjo, turėjo sudaryti dujų transportavimo sutartį su „Lietuvos dujomis“. Gamtinės dujos nuo Kotlovkos apskaitos stoties Baltarusijos pasienyje transportuotos perdavimo tinklais iki dujų skirstymo sistemos, kur sumažinamas slėgis dujotiekyje ir paskirstomas dujų kiekis galutiniam vartotojui.

V. Valentukevičius paliudijo, kad „Lietuvos dujos“ buvo vienintelė bendrovė, kuri turėjo perdavimo licenciją ir galėjo fiziškai transportuoti gamtines dujas iki konkretaus dujų vartotojo. Mat nuo 1992 metų vidurio Vyriausybė buvo nustačiusi, kad visi norintieji transportuoti dujas aukšto slėgio perdavimo tinklais turi kreiptis dėl paslaugos į „Lietuvos dujas“. Jeigu kuris nors vartotojas, pavyzdžiu, „Achemos“ trąšų gamykla, įsigydavo „Gazprom“ dujų, „Lietuvos dujos“ privalėjo konkretų kiekį dujų nuo pasienio pristatyti.

„Vilniaus energija“ 2003–2004 metais turėjo elektrinę, kurios infrastruktūra prijungta prie „Lietuvos dujų“ gamtinių dujų perdavimo sistemos. Todėl transportuojant gamtines dujas į šią elektrinę gamtinių dujų paskirstymo paslaugos buvo nereikalingos.

V. Valentukevičius teisme patvirtino tą patį, ką „Lietuvos dujos“ raštu atsakė į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos paklausimą, – kad laikotarpiu nuo 2004 metų sausio 1 dienos iki birželio 1 dienos neteikė gamtinių dujų transportavimo paslaugų bendrovei „Dalkia Lietuva“.

Pasak jo, teisės aktai labai aiškiai nurodo, kad dujų transportavimo sutartis sudaroma su vartotoju, o ne su dujų prekiautojais, kurie vartotojams dujas parduoda – kitaip net negalėtų būti. Liudytojas prisipažino, jog jam susidaręs įspūdis, kad ikiteisminį tyrimą vykdę pareigūnai šios tiesos nesuprato, nes vis klausė, kodėl „Lietuvos dujos“ neteikė transportavimo paslaugos „Dalkia Lietuva“. Tyrėjai, pasak V. Valentukevičiaus, nesuvokė ir to, kodėl nesutampa transportuojamų ir skirstomų dujų kiekis. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu aiškino (ir tai pakartojo teisme), kad ne visi vartotojai yra prisijungę prie skirstomojo tinklo, pavyzdžiui, „Vilniaus energijos“ viena jėgainių dujas gauna tiesiai iš perdavimo tinklų, todėl skirstymo paslauga jai nereikalinga.

„Santykiai tarp mūsų bendrovės ir konkretaus kliento organizuoti pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Ir su kažkokiu rinkos dalyviu, kuris pardavinėja dujas (kaip ir mes tuo metu) jokių santykių neturime. Mes iš principo esame konkurentai. Su kitais tiekėjais neturėjome jokių santykių, taip pat ir su „Dalkia Lietuva“, kuri niekada nebuvo mūsų klientė. Taip yra dėl to, kad transportavimo ir paskirstymo paslaugos sutartis sudaroma su konkrečiu vartotoju pagal jo vartojimo vietą, kurioje yra apskaitos prietaisas, apskaitantis suvartojimą. Sutartis negali būti sudaroma su kažkokiu rinkos dalyviu, kuris šiandien nupirko, rytoj pardavė“, – aiškino buvęs „Lietuvos dujų“ vadovas.

Konkurse nedalyvavo

Gamtines dujas, kurios buvo parduodamos Lietuvos vartotojams, bendrovė pirko iš Rusijos Federacijos akcinės bendrovės „Gazprom“. „Lietuvos dujos“ tuo metu vidutiniškai nupirkdavo ir parduodavo apie 40 proc. Lietuvoje suvartojamo dujų kiekio.

Anot V. Valentukevičiaus, 2002 metų gruodžio 31 dieną gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo sutarties pagrindu „Lietuvos dujos“ dujų transportavimo paslaugas teikė „Vilniaus energijai“, taip pat parduodavo gamtines dujas, tačiau tai darydavo ne visada.

V. Valentukevičius teigė, kad „Lietuvos dujos“ nedalyvavo „Vilniaus energijos“ 2003 metų lapkričio mėnesį organizuotame viešame konkurse gamtinėms dujoms 2004 metais tiekti, nors bendrovė buvo kviečiama pateikti pasiūlymą. „Tuo metu „Lietuvos dujos“ nežinojo, kokį kiekį gamtinių dujų ir už kokią kainą jos gaus nupirkti iš „Gazprom“. Taip pat nežinojo, kokį kiekį ir kokia kaina galės patiekti Lietuvos vartotojams, nes susitarimas su „Gazprom“ 2004 metams buvo pasirašytas tik 2003 metų gruodžio 29 dieną“, – teigė jis.

Anot liudytojo, jeigu iki šios datos „Lietuvos dujos“ būtų dalyvavusios kuriame nors konkurse, būtų labai rizikavusios. „Tai būtų buvę labai neatsakinga, negalėjome taip elgtis. Kaip galėjome teikti siūlymą neužsitikrinę dujų įsigijimo, tai būtų buvusi per daug didelė rizika“, – tvirtino jis.

Buvusio „Lietuvos dujų“ vadovo nuomone, surengti viešųjų pirkimų konkursą per tris dienas (nuo gruodžio 29 iki 31 dienos) nesugebėtų jokia Lietuvos įmonė. „Neįsivaizduoju, kad ūkinis subjektas pajėgtų per tris dienas įvykdyti viešą konkursą, nepažeisdamas privalomų teisinių procedūrų. Tiesa, esu matęs, kad Energetikos ministerija tai pajėgia. Bet mano praktikoje toks atvejis nepasitaikė. „Lietuvos dujoms“ tai būtų neįmanoma“, – tvirtino V. Valentukevičius.

Kaltintojas byloje teigia, kad „Vilniaus energija“ iš įmonės „Dujotekana“ galėjo įsigyti dujų pigiau, nei realiai įsigijo pagal sutartį, sudarytą po viešai skelbto konkurso, ir esą dėl to nukentėjo Vilniaus miesto komerciniai šilumos vartotojai.

V. Valentukevičius patvirtino, kad 2003–2004 metais gamtines dujas į Lietuvą importavo trys bendrovės: „Dujotekana“ ir „Lietuvos dujos“ bei „Achema“, kuri dujas suvartodavo pati.

Pasak liudytojo, „Lietuvos dujos“, kai pritrūkdavo dujų, jas taip pat pirkdavo iš „Dujotekanos“, tačiau jų kaina niekada neviršydavo tos, už kurią dujas parduodavo pačios „Lietuvos dujos“.

Tikrino, kas netingėjo

V. Valentukevičius teigė, kad prieš dešimtmetį „Lietuvos dujų“ tikrintojų buvo tiek, kad jiems centrinėje „Lietuvos dujų“ būstinėje buvo įrengtos atskiros patalpos. „Ažiotažas buvo toks, jog retai pasitaikydavo, kad kas nors mūsų netikrintų. Tiesą pasakius, tuo džiaugėmės, nes viskas buvo aišku“, – sakė jis.

Muitinės departamentas, pasak jo, tikrino, ar sutampa importuojamų ir suvartojamų dujų kiekis, Kainų komisija – maržą, sąnaudas, išlaidas, kainą. Pagal savo kompetenciją įmonę krėtė Valstybės kontrolė ir Mokesčių inspekcija. „Jeigu visus išvardyčiau, tai...“ – nebaigė minties liudytojas.

Jis priminė, kad minimu laikotarpiu vyko „Lietuvos dujų“ privatizavimas. 2003 metais „Lietuvos dujų“ kontrolinį akcijų paketą dar valdė Vyriausybė, o po 2004 metų sausio 23 dienos, kai pasirašyta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, jai liko apie 19 proc. akcijų, likusias įsigijo Rusijos kompanija „Gazprom“ ir Vokietijos koncernas „E.ON Ruhrgas International AG“.

Į teisėjos Vitalijos Norkūnaitės klausimą, ar buvo nustatyta „Lietuvos dujų“ sandorių sudarymo ar kitų pažeidimų, V. Valentukevičius atsakė: „To negalėjo būti. Visos sutartys su vartotojais buvo tipinės, „Lietuvos dujos“ į jas įrašydavo tik skaičius, kurie iš anksto buvo patvirtinti Kainų komisijos. Maržą ir kainą, įskaitant buitiniams vartotojams, nustatydavo Kainų komisija. Ji preciziškai prižiūrėjo, tikrino visas pasirašytas sutartis ir vertino, ar nediskriminuojame atskirų rinkos dalyvių. Dėl pažeidimų nesiskundė ir mūsų klientai.“

Džiaugėsi liudijimu

Buvusio „Vilniaus energijos“ valdybos pirmininko ir bendrovės „Dalkia“ vieno iš vadovų Jeano Sacreaste'o advokatas Andrius Baranskis po teismo posėdžio žurnalistams sakė, kad liudytojo parodymai pradžiugino gynybą.

„Labai džiaugiamės, kad buvęs „Lietuvos dujų“ vadovas išsamiai ir profesionaliai paaiškino buvusią padėtį. Apklausus liudytoją tapo visiškai aišku, kad „Dalkia Lietuva“, kuri kaltinama neteisingai ir neteisėtai tiekusi dujas, viską darė pagal tuo metu įprastą praktiką ir galiojusius teisės reikalavimus“, – sakė advokatas.

Prokuroras Ugnius Vyčinas savo ruožtu tvirtino, kad kaltinimą pagrindžia specialistų išvados, liudytojų apklausos ir visa bylos medžiaga, susidedanti iš daugiau kaip 140 tomų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"