TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Vaistažolės - ir verslas, ir gyvenimo būdas

2013 05 24 7:48
L.Vasiliauskienei vaistažolių auginimas tapo ir pomėgiu, ir verslu. Kazio Kazakevičiaus nuotraukos

Klevinės kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkę Liudmilą Vasiliauskienę tradicine ūkininke nepavadinsi - ji augalus puoselėja vos 80 arų plote. Tačiau tokio žemės ploto šeimai pragyventi pakanka, nes auginamos netradicinės kultūros - vaistažolės.

L.Vasiliauskienė neslepia, kad pačiame ūkyje išaugina tik apie 20 proc. reikalingų augalų. Visa kita surenka miškuose. Kai kurios vaistažolių augimvietės nuo namų nutolusios ir per 50 kilometrų, ir toliau. "Patys auginame tik tai, kas neauga natūralioje gamtoje: mėtas, melisas, rausvažiedes ežiuoles. Kai ko pasisodiname po truputį - kad matytume, kada laikas važiuoti į Dzūkiją rinkti vaistažolių", - pasakojo ūkininkė. Moteris patikino, kad Dzūkijos miškai labai dosnūs. Juose auga daug itin reikalingų vaistažolių: valerijonai, raudonėliai, šlamučiai, kiti augalai.

Ūkininkė renka ne tik paviršines augalų dalis, bet ir šaknis - kiaulpienių, varnalėšų, ajerų, putoklių... Daugiau kaip 30 pavadinimų. Vaistažolių augintoja neslepia, kad paruošti augalų šaknis kur kas sudėtingiau negu lapelius ar žiedus. Šaknys yra populiaresnė produkcija, nors ir džiovintų lapelių bei žiedelių paklausa ūkininkė tikrai nesiskundžia. L.Vasiliauskienė prisipažino, kad pastaraisiais metais nuolat didėjančią paklausą patenkina tik apie 50 procentų.

"Vaistažoles renku ir auginu atsižvelgdama į užsakymus. Kiekvieną pavasarį žinau, kiek ir kokių augalų reikės pririnkti. Ir sėju vaistažoles tik tiksliai žinodama, kiek jų reikės", - aiškino žolininkė.

Sudžiovintas vaistažoles ji tiekia gydymo centrams, sanatorijoms, specializuotoms vaistinėms. Kartais kokių nors žolelių prireikia ir garsiai žolininkei Jadvygai Balvočiūtei. L.Vasiliauskienė taip pat sulaukia klientų su gydytojų rekomendacijomis. "Didžiausią dalį surinktų vaistažolių parduodame kaip žaliavą. Tik iš nedidelio jų kiekio gaminame įvairius mišinius ir parduodame mažoms specializuotoms arbatos parduotuvėms", - sakė žolininkė. Iš jos ūkio išgabenama produkcija patenka į Lietuvos perdirbėjų ar vartotojų rankas. Vaistažolių norėtų pirkti ir Vokietijos, Lenkijos bendrovės, tačiau moteris kol kas atsisako bendradarbiauti su jomis - neturi galimybių užauginti ir pririnkti tiek vaistinių augalų, kiek šios norėtų.

Viskas - rankomis

L.Vasiliauskienė iš viso yra sertifikavusi maždaug 300 pavadinimų augalų. Tiek jų prirenka Dzūkijos miškuose arba užaugina savo ūkyje. Tačiau šiuo metu ūkio sandėliai beveik tušti. Didžioji dalis praėjusių metų derliaus jau atiduota užsakovams. Likusios vaistažolės bus paimtos iki liepos mėnesio, kai reikės sandėliuoti naują derlių.

Maišai vaistažolių sukrauti ant stelažų truputį šildomame sandėlyje. Patys maišai, L.Vasiliauskienės teigimu, turi būti nepralaidūs šviesai, bet pralaidūs orui, kad sandėliuojamos žolelės galėtų "kvėpuoti". Dėl oro trūkumo ir šviesos gali labai nukentėti produkcijos kokybė. Todėl svarbu ją tinkamai laikyti ir džiovinti.

Tam L.Vasiliauskienės ūkyje įrengta speciali džiovykla. Joje - jau šių metų derlius. Mat aruodai pilnėja nuo pat ankstyvo pavasario. Dar baigiantis žiemai žolininkė rinko amalus, o pražydus šalpusniams - jų žiedus. Augalų tenka pririnkti ne vieną toną. Mat džiūdami jie išgarina vandenį ir iš tonos lieka tik apie 140-160 kilogramų vaistažolių. "Visas mūsų darbas - tiek rinkimas, tiek fasavimas - atliekamas rankomis", - patikino L.Vasiliauskienė.

Vaistažolių augintoja visus darbus nudirba drauge su vyru, dar padeda vaikai. Samdomų darbuotojų niekada neturėjo. Išimtiniais atvejais, kai susidaro daugiau darbų, į talką atskuba brolio vaikai, kiti artimieji.

Kol kas vaistažolių sandėlyje - pernai rinkti augalai, bet netrukus šalia jų guls ir šiemetis derlius

Pradėjo nuo nulio

L.Vasiliauskienė ėmėsi savo verslo prieš 12 metų. Šioje srityje ji nebuvo naujokė, nors yra baigusi medicinos mokyklą ir įgijusi slaugytojos specialybę. Be to, baigė lietuvių filologijos studijas ir net mokytojavo. Tačiau moteris visą laiką ieškojo savęs, kol galiausiai prisiminė močiutės ir mamos pomėgį. Tada L.Vasiliauskienė atrado savo pašaukimą ir apsiramino. "Mano mama ir ypač močiutė buvo tikros žolininkės. Jos pačios rinkdavo įvairias žoleles, gydydavo jomis susirgusius namiškius. Bet tai buvo daugiau pomėgis. Aš iš jo padariau verslą", - teigė L.Vasiliauskienė.

Šeimai nutarus, kad vaistažolės taps pragyvenimo šaltiniu, iš pradžių teko investuoti į sėklas ir sodinamąją medžiagą, paskui - įrengti patalpas, pirmiausia - kur vytinti surinktas vaistažoles. Tada atėjo eilė džiovyklai.

Kad ūkis patenkintų vis didėjančią vaistažolių paklausą, pasak L.Vasiliauskienės, reikėtų vėl investuoti ir įrengti naujų patalpų. Ji šio proceso neforsuoja, o stengiasi kasmet įveisti vis kitokių augalų. Todėl šiemet nutarė pabandyti auginti 14 rūšių naujų augalų. "Plečiant ūkį pirmiausia tektų investuoti į sėklas ir dauginamąją medžiagą. Kilogramas ekologiškų sertifikuotų sėklų kainuoja 1-1,5 tūkst. litų, o vienas daigas - nuo 5 iki 25 litų. Taigi plėtra turi būti labai pamatuota ir apskaičiuota", - tvirtino vaistažolių augintoja.

Nesijaučia lygiaverčiai

L.Vasiliauskienės vaistažolių ūkis - bene vienintelis iš 10 prieš dešimtmetį gyvavusių Marijampolės savivaldybėje. Tuomet vaistažolių augintojai net ketino kurti savo kooperatyvą. Tačiau metams bėgant jų gretos sparčiai tirpo. Mat iš šio verslo negali tikėtis greito ir lengvo pelno. Dabar jau niekas nesiryžta pradėti auginti vaistažolių, nors jų paklausa didelė.

Žolininkės nuomone, tokių mažų ūkelių, kuriems nereikia šimtų hektarų dirbamos žemės, atsirastų ir daugiau, jei tik Lietuvoje būtų sudaromos palankesnės sąlygos juos steigti. L.Vasiliauskienė įsitikinusi, kad šalies ūkiai turėtų būti diferencijuojami pagal dydį, o jiems keliami reikalavimai - skirtingi. Deja, kol kas tie reikalavimai yra vienodi tiek šeimos ūkiams, tiek tiems, kuriuose triūsia samdomi darbuotojai. "Tokie ūkiai - ne lygiaverčiai. Jų galimybės taip pat nelygiavertės, nes yra skirtinga apyvartinių lėšų apimtis, rinkos paieškos. Jei mažiems šeimos ūkiams būtų sudaromos palankesnės sąlygos, jų atsirastų daugiau, o kartu mažėtų valstybės paramos prašytojų", - svarstė vaistažolių augintoja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"