TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Valstybė nepasirengusi suvaldyti krizių

2015 12 03 6:00
Arvydas Survila: "Valstybės institucijų paaiškinimas, kad evakuacijos planus galima rasti internete, skamba neįtikinamai. Įsivaizduoju, kaip mano 85-erių mama atsikėlusi rytą pirmiausia puola prie kompiuterio pasitikrinti, kur jai reikėtų evakuotis." Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Europoje tvyrant neramioms nuotaikoms dėl neseniai vykusių teroristinių išpuolių bei nuogąstaujant dėl galimų atakų ateityje, pasirengimo nepaprastosioms situacijoms klausimas įgavo ypatingą reikšmę. Krizių valdymo ekspertas dr. Arvydas Survila tvirtina, kad valstybė nėra pakankamai parengusi savo piliečių reaguoti į nepaprastąsias situacijas, todėl gali kilti ir antrinių nelaimių.

Mykolo Romerio universiteto Vadybos ir politikos fakulteto Vadybos instituto docentas, vienas iš magistrantūros studijų programos „Nepaprastųjų situacijų valdymas“ kūrėjų, neseniai išleidęs knygą tokiu pat pavadinimu, dr. Arvydas Survila įsitikinęs, kad situacija iš esmės pasikeistų pasirengimo nepaprastosioms situacijoms dalykus įtraukus į švietimo sistemos mokymo programas. Be to, valstybės institucijų primesti Ekstremaliųjų situacijų valdymo planai esą būtų daug efektyvesni, jei į jų kūrimą būtų įtraukta bendruomenė ir verslas.

– Susidaro įspūdis, kad gyventojus nepaprastosioms situacijoms ruošia tik verslas, ir tik tas, kuris ne tik formaliai parengia vidinius Ekstremaliųjų situacijų valdymo planus, bet taip pat apmoko savo darbuotojus reaguoti nelaimės atveju. Tuo metu valstybė jokios aiškios informacijos netransliuoja – net informacija apie kolektyvinės apsaugos statinius ar vietoves, į kurias nepaprastųjų situacijų atvejais turėtų evakuotis miestų gyventojai, nugramzdinta savivaldybių internetiniuose puslapiuose. Kaip vertintumėte tokią šalies politiką?

– Norėčiau pabrėžti, kad mes gyvename apsupti grėsmių, ir tai normalu. Daug šnekame apie grėsmes, bet „grėsmė“ yra tik sąvoka, o pavojus kyla tik tuomet, kai ta grėsmė pasireiškia. Todėl pirmiausia mums svarbu suvokti riziką, susijusią su duotąja grėsme. Kada laikysime, kad yra saugu? Pavyzdžiui, medikai yra sutarę: kai tam tikrai ligai pasireiškus daugiau nei 1 mirties atvejis tenka 10 tūkst. gyventojų, reikia imtis priemonių. Susitarti dėl to labai svarbu, nes absoliutaus saugumo niekada nebuvo ir nebus. Jeigu nesutariame, kada yra saugu, mes galime nuolat investuoti į saugumo priemones, kad kuri nors grėsmė nepasireikštų, ir išteklių bus vis maža.

Tačiau jūs gerai pastebėjote, kad visuomenė nelabai žino, ką daryti. Valstybės institucijų paaiškinimas, kad evakuacijos planus galima rasti internete, skamba neįtikinamai. Įsivaizduoju, kaip mano 85-erių metų mama atsikėlusi rytą pirmiausia puola prie kompiuterio pasitikrinti, kur jai reikėtų evakuotis. Maža to, viena įvykdyta kibernetinė ataka – ir planų internete nebėra.

Valstybės kontrolė patikrino ir įsitikino, kad tik trys savivaldybės neturi Ekstremaliųjų situacijų valdymo planų. Gerai, kad daugelyje jų planai sudaryti, galime tuo pasidžiaugti, tačiau kyla klausimas, kaip šie planai bus vykdomi. Jei žmogus nežino, kaip jam reaguoti į siunčiamą signalą, kur evakuotis ir pan., jis pradės elgtis neadekvačiai ir taip gali kilti antrinė nelaimė. Ne kiekvienam mes galime skirti automatą ar pastatyti atskirą slėptuvę, bet galime imtis pigesnių priemonių – profesionaliai informuoti.

Kas kaltas dėl tokios situacijos? Nenoriu nieko kaltinti, tačiau galiu pažymėti, kad saugumą užtikrina daugybė institucijų, atsakingų už savo sritį: taršą, klimato kaitą, viešą saugumą, kibernetines atakas ir t. t.

– Kuo daugiau šeimininkų – tuo mažiau tvarkos. Kas tuomet turėtų informuoti visuomenę, kaip jai elgtis pasireiškus grėsmei?

– Informuoti turėtų savo sritį išmanantys žmonės. Pažiūrėkite, kiek žinių sukaupę buvę kariškiai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento darbuotojai, aplinkosaugos srityje dirbę žmonės. Kodėl jų nesuvienyti perduoti savo žinias? Nuolat sakome, kad esame labai neturtinga šalis. Taip nėra – galbūt tiesiog nesugebame panaudoti žmonių, kuriuos turime. Turbūt atsirastų specialistų, kurie už nedidelius pinigus, o galbūt net neatlygintinai paskaitytų paskaitas bendruomenei. Yra įvairiausių kitų informavimo formų: lankstinukai, laikraščiai, specialieji žurnalai, radijas, laidos. Net bažnyčios galėtų prisidėti prie informavimo.

Taigi, yra trys pagrindiniai uždaviniai valstybei parengti visuomenę: informuoti, suformuoti mūsų elgesį ir perspėti mus taip, kad suvoktume perspėjimą.

Formuoti žmonių elgesį reikėtų net keliais skirtingais periodais: iki įvykstant nepaprastajai situacijai, pasiruošimo jai metu, kai lieka kelios valandos iki įvykio, ir po įvykio. Tuomet reikia paaiškinti, kaip reaguoti, grįžti į normalią būseną. Žmonėms apmokyti reikalingos pratybos.

Beje, mokyti, manau, būtų galima jau darželyje. Juk nėra taip sudėtinga, pavyzdžiui, imituoti gaisrą ir mokyti vaikus susikibus už rankyčių ramiai išeiti į lauką. Šitaip būtų ugdoma kultūra normaliai ir rimtai reaguoti į incidentus.

Dar turėtų būti sutvarkyta perspėjimo sistema. Valstybės kontrolė nustatė, kad 50 proc. savivaldybių neturi perspėjimo sistemų. Perspėjimą – tam tikrus signalus – siunčia viešojo valdymo institucijos, o mes turėtume jį atpažinti, suvokti ir į jį reaguoti. Taigi visuomenei turi būti paaiškinta, kaip ji gaus perspėjimą: per radiją, televiziją, mobiliuoju telefonu, sirena ar iš lūpų į lūpas, ir kaip į atitinkamą perspėjimą turės reaguoti.

– Koks yra verslo vaidmuo, formuojant gyventojų elgesį nepaprastųjų situacijų atveju?

– Savivaldybės, kuriančios Ekstremaliųjų situacijų valdymo planus, turėtų į šį procesą plačiau įtraukti bendruomenių atstovus bei verslininkus, nes jie turėtų būti tuo suinteresuoti. Verslui svarbu užtikrinti savo žmonių ir turto saugumą, tęsti veiklą. O jei nebendradarbiaujama, neužmezgami partnerystės ryšiai ir nurodymai tik primetami, ar galima tikėtis verslo entuziazmo? Dalyvaudamas rengiant planus verslas sumažintų sąnaudas, labiau pasitikėdamas sudarytų sutartis, užtikrinančias vandens, maisto tiekimą nelaimės atveju. Tačiau kol kas tai tėra mistiniai planai, kurių niekas nerepetavo, t. y. nepatikrinti praktikoje.

– Minėjote, kad žmonės turi būti mokomi rengiant pratybas. Kaip jos turi atitikti realybę? O gal pakanka teorinių pratybų?

– Esu matęs tikras pratybas, ir ne Lietuvoje. Būdamas Krizių valdymo centro prie KAM direktoriumi glaudžiai bendradarbiavau su JAV ambasada ir Pensilvanijos valstijos nacionalinės gvardijos kariškiais. Pensilvanijoje dalyvavau pratybose, į kurias buvo įtrauktos ir specialiosios pajėgos, ir bendruomenė. Močiutės ir jų anūkai mielai vaidino nukentėjusius nuo, pavyzdžiui, gaisro, teroro akto, ir taip pasirengdavo nelaimėms. Aišku, pratyboms valstybė skyrė lėšų.

Galbūt JAV yra per ekstremalus pavyzdys, nes ten grėsmės suvokiamos realiau nei pas mus. Ten žmonės psichologiškai paruošti reaguoti, vienas kitam padėti, o tai svarbu miestuose, ypač didmiesčiuose, kur socialiniai ryšiai silpni. Žmogus, nepaprastosiomis situacijomis pasijutęs vienas, atskirtas nuo bendruomenės, gali supanikuoti.

Mes gyvename mažoje valstybėje, tad turbūt galime susitarti ir geranoriškai mokytis vienas kitam padėti esant tokioms situacijoms. Tačiau ar bandėme tai daryti? Žmonės – mokesčių mokėtojai, už kurių pinigus vykdomos pratybos, – dažnai neįtraukiami nei į pratybų pasiruošimo procesą, nei kaip dalyviai. Todėl Lietuvoje visos pratybos vykdomos, atrodytų, norint parodyti jas žurnalistams ir „aukščiau sėdintiems“. O juk pratybų esmė yra apsaugoti žmones, jų sveikatą, viešą ir privatų turtą. Vadinasi, jos turi įtraukti visus.

Pigiausia organizuoti stalo pratybas. Joms paruošiamas įvykio scenarijus ir kartu su bendruomene, verslu planuojama, kas kokius veiksmus turėtų atlikti. Taip galima rasti spragų teisės aktuose, sustiprinti viešojo valdymo institucijų, verslo ir bendruomenės bendradarbiavimą, taip pat išsiaiškinti, kokios įrangos dar reikia nusipirkti ir pan.

– Pratybose apmokyti beveik 3 mln. šalies gyventojų – didelis uždavinys. Gal verslo indėlis ir galėtų būti savo mažų bendruomenių elgesio formavimas, tokiu būdu kuriant ir platesnį bendruomeniškumo jausmą?

– Iš esmės visuomenės saugumas yra viena pagrindinių Vyriausybės funkcijų. Verslas, aplink save kuriantis bendruomenę, gebančią elgtis nepaprastosiomis situacijomis, būtų socialiai atsakingas. Tačiau socialiai atsakingi verslo vadovai nenukrinta iš dangaus – jų požiūrį formuoja ir žinios, vadinasi, švietimo sistema. Taigi švietimas ir verslas turi labai aiškų sąlyčio tašką. Verslas efektyvesnis, kai jam vadovauja vadovai, suvokiantys galimą riziką. Informuotumas ir žinojimas, kaip elgtis, sumažintų įmonės sąnaudas.

Todėl žinias apie nepaprastųjų situacijų valdymą būtų naudinga įtraukti į švietimo sistemos mokymo programas kaip atskirą dalyką. Tai nėra naujiena – pasaulyje yra labai daug sukauptų žinių, gausybė iliustruotų knygučių tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tiesiog reikia imti ir veikti: pasitelkti didžiulį švietimo sektorių, paruošti atitinkamas programas. Ypač daug tai nekainuos, palyginti su tuo, kiek reikės skirti lėšų padariniams likviduoti.

– Mykolo Romerio universitete jau kelintus metus vykdoma magistrinių studijų programa „Nepaprastųjų situacijų valdymas“, kurios tikslas − parengti kvalifikuotų nepaprastųjų situacijų vadybininkų. Koks susidomėjimas šia programa ir kur baigę mokslus šie specialistai dirba?

– Studentų turime, bet būtų smagu, jei stojančiųjų į šią programą būtų ir daugiau. Dauguma studentų jau turi darbą susijusioje srityje: krašto apsaugos, vidaus reikalų sistemoje, savivaldybėse, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Šie žmonės savo iniciatyva gilina žinias ir tobulinasi, galbūt matydami ir karjeros galimybių.

Tačiau kalbant apie tai išlieka klausimas, ar nepaprastųjų situacijų valdymas yra valstybės prioritetinė sritis, ar ne. Savivaldybėse šiai sričiai skiriama nepakankamai dėmesio – nors yra už ją atsakingas žmogus, tačiau nėra atskiro skyriaus. Galbūt tai lėšų, o gal požiūrio reikalas. Tačiau puse etato šiais klausimais dirbančio žmogaus suinteresuotumas yra atitinkamai menkas.

Kita vertus, gal mūsų studentai pateks į dideles verslo struktūras, dirbs dideliuose prekybos centruose ir pan. ir tokiu būdu verslo įmonės turės šios srities specialistą. Neaiškumas dėl profesijos būtinumo suvaržo norinčiuosius pasirinkti šią programą. Juolab kad jos tradicijos tik formuojamos, o pavadinimas daug kam skamba labai egzotiškai.

Tiesa, po pastarųjų įvykių apie nepaprastųjų situacijų valdymą prašnekta daugiau. Tačiau kol šalyje ramu, visiems atrodo, kad nieko ir nenutiks. Vis dėlto nepaprastosioms situacijoms reikia ruoštis ir tam skirti dėmesį kasdien, o ne tuomet, kai jos įvyksta. Deja, Lietuvoje dažnai daugiausia dėmesio skiriama nepaprastajai situacijai įvykus, o laikui prabėgus dėmesys nuslūgsta ir nauja dėmesio banga sukyla kitai nepaprastajai situacijai įvykus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"