TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Vargas su triušiais

2016 08 25 6:00
Žmonės mano, kad galima bet kur triušį įmesti, bet ką jam paduoti ėsti, ir jis augs kaip ant mielių bei duos lengvą pelną. „Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka

Didžiausią Baltijos šalyse triušių fermą turintis verslininkas Vaidas Purmalis šaiposi iš valdžios tikinimų, neva triušininkystė – perspektyvus verslas. Žemės ūkio ministerijos šį mėnesį plačiai skleidžiama žinia apie triušininkystę, kaip esą didelį potencialą turinčią ūkio šaką, verslininkui kelia slogius prisiminimus.

„Tegul nenusišneka ir neklaidina žmonių“, – iš valdininkų kalbų apie tariamą triušininkystės potencialą ir perspektyvas juokiasi V. Purmalis, didžiausio Baltijos šalyse triušyno Tūbausių kaime (Kretingos r.) įkūrėjas ir savininkas. Valdžios lozungais patikėjęs žemaitis prieš dešimtmetį su šeima iš Ispanijos grįžo po penkerių emigracijos metų. Į Lietuvą vyras atsivežė planus įsteigti didelį triušių ūkį – panašų į tą, kuriame dirbo Ispanijoje. Dabar jis gailisi, kad patikėjo neatsakingomis lietuvių valdininkų kalbomis.

Per maža rinka

Didžiausia problema triušių augintojams, pasak V. Purmalio, yra triušienos realizavimas – jos paklausa Lietuvoje nedidelė, retas perka šią mėsą.

Verslininkas prisipažino, kad iš pradžių planavo tik triušių auginimo verslą – jis bandė tartis su kitomis skerdyklomis, tačiau 2006 metais įsirengė nuosavą skerdyklą, o dabar yra įsitikinęs, kad be skerdyklos jo triušių auginimo verslas būtų žlugęs. Neseniai V. Purmalis įrengė ir nuosavą perdirbimo bei fasavimo cechą.

„Dabar ir auginu pats, ir skerdžiu pats, ir fasuoju pats, ir realizuoju pats. Įsivaizduojate, koks krūvis? – tik vakare, po 20 valandos, radęs laiko pokalbiui su žurnalistu prisipažino verslininkas. – O tokios didelės apyvartos, kad galėtum bent šiek tiek atsipalaiduoti, nėra.“

Fermoje šiuo metu auginama apie 10 tūkst. triušių. Juos ūkininkas daugiausia realizuoja Lietuvos didžiuosiuose prekybos centruose. V. Purmalio išauginta triušiena jau dešimtmetį prekiauja „Iki“, o neseniai ji pradėta tiekti „Rimi“. Nedidelė dalis produkcijos keliauja ir į Latviją.

„Daug kainavo ir cechas, ir įrenginiai. Įdėta daug investicijų, nes pirkėjai pageidauja pusfabrikačių, kad šeimininkė iš karto galėtų dėti į katilą“, – pasakojo verslininkas.

Į parduotuves V. Purmalis tiekia tik šviežią triušieną, mat tik ji Lietuvoje paklausi ir konkurencinga. „Išgyventi galiu tik tiekdamas šviežią triušieną į prekybos tinklus. Bet ir jos parduodama nedaug, nes triušiena yra per brangi. Viską lemia kaina. Kiauliena pas mus pigesnė, – kalbėjo V. Purmalis. – Lietuva nėra ta šalis, kurioje galima parduoti daug triušienos. Italai, ispanai, prancūzai jos valgo kelis kartus daugiau.“

Verslininkas prisipažino, kad jam jau pabodo klausytis Žemės ūkio ministerijos šnekų apie triušininkystės perspektyvą, pats jaučiasi apgautas. „Grįžau į Lietuvą. Prisiskaičiau pranešimų apie paramą, visą verslą orientavau į triušininkystę, o iš valstybės nė centų nesu gavęs“, – sakė jis.

V. Purmalis aiškino, kad pašarai Lietuvoje kokybiški, bet brangūs. Antai Ispanijoje jie pigesni. Be to, Lietuvos klimatas netinkamas pramoniniu būdu auginti triušius. „Pas mus labai permainingi orai. Mūsų seneliai triušius veisdavo pavasarį ir vasarą, o paskersdavo Kalėdoms. Per Velykas triušienos ant stalo nebūdavo. Dabar į prekybos tinklus mėsą reikia tiekti visus metus, žiemą ir pavasarį poreikis net išauga, o vasarą sumažėja. Laviruoti labai sunku, ypač tiekiant šviežią mėsą. Su šaldyta lengviau, bet jos Lietuvoje mažai kam reikia – toje rinkoje nėra jokių perspektyvų, nes iš Ispanijos atvežta triušiena pigesnė už mūsų vištas“, – kalbėjo V. Purmalis.

Pasak jo, žiemą auginti triušius sunkiau. Tačiau Ispanijoje lietuvis išmoko gyvūnėlius apsėklinti dirbtiniu būdu, todėl gali sulaukti 8–9 vadų vietoj 4. Šiuo metu 10 tūkst. triušių laikantis V. Purmalis tikino, kad galėtų išauginti ir parduoti jų dvigubai daugiau, tačiau šios produkcijos poreikis per mažas. „Triušį būtina laiku paskersti, nes peraugusio gyvūno mėsa neskani, be to, senesniems triušiams reikia daug pašarų, o svorio jau nepriauga. Aišku, turi būti gera veislė, ne kokia nors „kaimietiška“, o ir visaverčiai pašarai. Idealiausia skersti 2,5–3 mėnesių triušius, o dabar esu priverstas auginti iki 3,5 mėnesio. Pajamas gauni tas pačias, o išlaidos išauga dėl papildomų pašarų. Dėl to per mėnesį sunaudoju 35 tonas pašarų, o jeigu būtų normali realizacija, užtektų 30 tonų“, – verslo aritmetiką dėstė pašnekovas.

Neįvertina galimybių

Prof. dr. Artūro Stimbirio, Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininko, manymu, triušininkystei potencialo Lietuvoje nėra pirmiausia dėl gyventojų konservatyvumo. „Kiaulieną lietuvis gali valgyti kiekvieną dieną, o triušiena jam neįprasta. Kitas dalykas, kad ši mėsa lietuviui per brangi: kilogramą kiaulienos galima nusipirkti už 2,5 euro, o triušis kainuos 6–7 eurus. Panaši situacija Lietuvoje buvo ir su stručiais. Šis verslas žlugo nepaisant to, kad produktas tikrai labai geras, bet mums per brangus. Tai įrodo ir Vakarų Europos patirtis, Ispanijoje, Italijoje ar Čekijoje triušienos suvartojama 5–6 kartus daugiau negu Lietuvoje“, – aiškino profesorius.

Pasak A. Stimbirio, lietuviams trūksta patirties. Kai kurie, griebęsi šio verslo strimgalviais, nudegė. „Žmonės mano, kad galima bet kur triušį įmesti, bet ką jam paduoti ėsti, ir jis augs kaip ant mielių bei duos lengvą pelną. Prisimenu, keli vyrukai iš Vilniaus tokią miglą pūtė, kad iš vieno triušio gali gauti keturis prieauglius, kad keturios vados atneša po aštuonis triušius. Taip aritmetiškai tie vyrukai skaičiavo ir būsimą pelną. Ir nieko jiems neišėjo. Žmonės Lietuvoje daug kur nudega, nes nori iš karto gauti čia ir daug: susiperka daug triušių, investuoja didžiulius pinigus. Patyrimo nėra. Nesupranta, kad gyvulininkystė yra darbas su gyvais gyvūnais. Gyvulį reikia prižiūrėti, tinkamai šerti, saugoti nuo ligų“, – pasakojo mokslininkas.

Taip pat valstybės parama šiai gyvulininkystės šakai, profesoriaus nuomone, galėtų būti didesnė. Be tokios paramos triušių auginimas Lietuvoje tėra papildomas versliukas ar laisvalaikio užsiėmimas.

Smulkūs ūkininkai šviežią triušieną daugiausia realizuoja ūkininkų turgeliuose, kuriuose per ilgesnį laiką atsiranda ištikimų klientų ratas.

Iš triušių kailiukų pelnas taip pat tik zuikio ašaros. „Kailių niekam nereikia, vienas žmogus bandė supirkinėti ne pačią odą, o plaukus, darė iš jų veltinius ir vežė į Portugaliją. Dabar žmogus skundžiasi, kad portugalai nenori mokėti. Kita galimybė – vežti reksų veislės triušių kailius į aukcionus, kuriuose prekiaujama sabalų, lapių ir kitų žvėrelių kailiais. Ten kainos nemažos, bet, manyčiau, mūsų kailių kiekiai per menki, kad galėtume šiuose aukcionuose ką nors uždirbti“, – kalbėjo A. Stimbirys.

Nerimas dėl europinės gerovės

Verslininkas V. Purmalis savo išaugintų triušių kailiukus išdžiovina ir pusvelčiui realizuoja Belgijoje. Už vieną kailiuką lietuvis verslininkas gauna 10 centų. „Toks rusiškas verslas, kad nereikėtų išmesti“, – apgailestavo jis.

V. Purmalis džiaugiasi bent tuo, kad triušių augintojams kol kas netaikomi tokie europiniai gyvūnų gerovės reikalavimai, kokius turėjo įgyvendinti vištų augintojai. „Lietuvos žinios“ rašė, kad mūsų ūkininkai, įgyvendindami ES gerovės reikalavimus, paukštidėse vienai vištai dedeklei tenkantį plotą turėjo padidinti nuo 550 iki 750 kv. centimetrų. Pagerintuose narvuose reikėjo įrengti užuolaidėle uždengtus lizdus kiaušiniams dėti, vietas pakratams – vištai kapstytis ir laktą – tupėti, taip pat nagų dilinimo priemones.

Skubėję įgyvendinti reikalavimus mūsų ūkininkai į vieną paukštyną vidutiniškai investavo apie 1,5 mln. litų (434 tūkst. eurų) ir dėl to pralaimėjo konkurencinę kovą su lenkais, kurie paukštynų pertvarkyti neskubėjo ir galėjo kurį laiką tiekti rinkai pigesnius kiaušinius vien dėl to, kad viename narve augino 10, o lietuviai – 7 vištas.

„Ačiū Dievui, mūsų triušių dar nepasiekė šita gerovė. Jei tai prasidėtų, tektų fermą užkalti lentomis. Tiesa, Lietuvoje irgi prieš kurį laiką buvo vykdoma programa, pagal kurią kai kurie ūkininkai už ES lėšas įsirengė „paauksuotus“ triušių narvus. Vienas toks narvas už valdiškus pinigus kainavo tiek, už kiek aš 100 jų įsirengiau. Tačiau kompensacijas galėjo gauti tik įsirengę tokius naujus narvus. Esu alergiškas biurokratams, pirkau senus narvus iš bankrutavusių paukštynų, juos perdirbau. Manau, kad europinė parama tik iškreipia rinką“, – kalbėjo jis.

SKAIČIAI

2016 metais Lietuvoje registruota 2 460 triušių augintojų, jie laikė 73 786 triušius.

Šie kailiniai žvėreliai Lietuvoje pradėti registruoti 2012 metais, tačiau tai daryti nėra privaloma. Triušiai itin sparčiai besidauginantys gyvūnai, kurie yra greitai realizuojami, todėl jų skaičius nuolatos kinta.

Priklausomai nuo veislės, viena patelė per metus gali atsivesti 3–6 triušiukų vadas. Vienoje vadoje gali būti nuo 1 iki 11 triušiukų. Todėl įvertinti tikslų triušių kiekį Lietuvoje galima tik labai apytikriai.

Vos per metus triušių skaičius gali smarkiai pakisti. Gyventojai irgi neskuba registruoti savo bandų.

Šaltinis: Žemės ūkio ministerija

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"