TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Vasara aludariams - ir darbymetis, ir atsakomybė

2013 06 08 6:00
Lietuviškas alus verdamas naudojant moderniausias technologijas bei kokybiškas medžiagas. Aludarių gildijos nuotraukos

Šiltasis metų sezonas – tikras darbymetis alaus gamintojams, nes tada tradiciškai šio gėrimo suvartojama kur kas daugiau. Todėl neretai vasarą aludariai sulaukia klausimų, kaip daryklos sugeba patenkinti padidėjusią paklausą ir kartu išlaikyti produkto kokybę.

Dėl to, kad daugelis neišmano modernių alaus gamybos procesų, visuomenėje kyla ir kalbų apie vasarą neva greitinamą šio gėrimo gamybą. Žmonės spėlioja, gal aludariai gudrauja naudodami gamybos procesą spartinančias medžiagas, gal neverda misos tiek, kiek reikia, gal nesubrandina alaus, gal šiaip yra kokių paslapčių? Norėdamos išsiaiškinti, o kaip yra iš tikrųjų, „Lietuvos žinios“ kreipėsi į Lietuvos aludarių gildijos vadovą Saulių Galadauską.

„Alaus gamybos procesas visada trunka tiek pat, ir metų laikas tam jokios įtakos neturi. Žinoma, nededami ir jokie alaus gamybos "pagreitintojai“, - patikino Aludarių gildijos vadovas, su šypsena vertindamas kalbas apie tai, kad vasarą alaus gamintojai neva gudrauja.

Kokybė dėl didelės gamybos apimties nenukenčia

- Taigi kaip iš tikrųjų alus gaminamas vasarą?

- Alaus gaminimo procesą sudaro du etapai, vienas jų - fermentavimas mielėmis. Jis taikomas populiariausiam Lietuvoje lagerio rūšies alui (skaidrus ir lengvas žemutinės fermentacijos alus subrandinamas šaltyje - aut.) ir trunka apie 7 dienas. Kitas etapas - brandinimas talpyklose. Jis trunka apie 14 dienų. Visas šios rūšies alus, nesvarbu, koks būtų sezonas, yra verdamas, fermentuojamas ir brandinamas laikantis nustatytų terminų. Procesas vyksta natūraliai, jo nei pagreitinti, nei sulėtinti negalima.

Jei kyla klausimų dėl mielių ar apynių kokybės, reikėtų paminėti, kad Lietuvos alaus gamintojai jų atsiveža iš Vokietijos ir Danijos mielių bankų. Geram alui pagaminti būtinai reikia kokybiškų kilmingųjų mielių. Geriausiomis pasaulyje laikomos "Carlsberg" patentuotos mielės. Apyniai daugiausia naudojami čekiški arba vokiški, nes jų vegetacijai Lietuvoje trūksta šilumos.

Alaus gamybos greitinti nereikia ir dėl kitos paprastos priežasties - Lietuvos alaus daryklos gali išvirti gerokai daugiau alaus, negu jo nuperka mūsų šalies vartotojai karščiausią vasarą. Šio gėrimo išverdame ne tik Lietuvai, bet ir eksportui į užsienio valstybes. Ten mūsų alus puikiai vertinamas. Taigi jei karštą dieną parduotuvėje matote tuščias lentynas, dažniausiai dėl to būna kaltos prekybininkų, logistikos tarnybų klaidos. Arba tai ženklas, kad gamintojams buvo pateikti per maži užsakymai. Tokių dalykų neišspręstų jokie gamybos pakeitimai.

Mitas apie alų iš miltelių

- Sakote, kad alaus gamybos procesas vyksta natūraliai, bet kaip yra dėl žaliavos, iš kurios gaminamas lietuviškas alus? Juk neretai tenka girdėti apie kažin kokius mistinius „alaus miltelius“.

- Lietuvoje galiojantis Alaus gamybos reglamentas griežtai nurodo, kad visos žaliavos, kurias galima naudoti alui gaminti, turi būti natūralios kilmės. O neretai vartotojų kartojamuose mituose minimi milteliai, neva naudojami alaus gamyboje, yra bene didžiausias apie alų pramanas, kuris sklando viešojoje erdvėje.

Alui nereikia jokių kitų sudėtinių dalių. Šį gėrimą sudaro tik natūralios medžiagos – vanduo, miežių salyklas ir apyniai, dar pridedama alaus mielių.

Tiesa, iš kur toks mitas apie neva naudojamus miltelius atsirado, galima nuspėti. Salyklas – daugiausia Lietuvoje užauginti ir sudaiginti miežiai – prieš virimą sumalamas, todėl primena duonai kepti skirtus miltus. Galbūt dėl to ir kyla nesusipratimų. Tačiau reikia pripažinti, kad lietuviškas alus iš tiesų išsiskiria patikima kokybe, ir ją lemia kruopšti viso alaus gamybos proceso priežiūra, nuolat išlaikomas skonis ir vienos geriausių pasaulyje žaliavų.

Skiesti alų sudėtinga

- Kitas neretai kartojamas gandas – neva į butelius supiltas alus yra kitoks negu statinėse. Spėliojama, kad viešojo maitinimo įstaigų barmenai jį galbūt skiedžia. Ar yra galimybių manipuliuoti produkto kokybe?

- Jeigu pilstymo įranga viešojo maitinimo įstaigoje ar bare techniškai tvarkinga, alus iš statinės visada bus subtilesnis, šviežesnis, tačiau buteliuose – stabilesnis. Bet jo sudėtis ir vienu, ir kitu atveju yra identiška.

Iš esmės barų savininkai ir barmenai, jeigu saugo savo įstaigos reputaciją ir laikosi sutarčių su tiekėjais, alaus tikrai neskies. Be to, jie neturi jokių techninių galimybių tai daryti. Virš alaus čiaupo visada yra vartotojams pažįstamo gėrimo etiketė. Jei kyla įtarimų, kad alus galbūt skiedžiamas, reikėtų kreiptis į kontroliuojančias institucijas arba skambinti nemokamais kokybės kontrolės telefonais, nurodytais alaus gamintojų svetainėse ir gaminių etiketėse.

Daug kas vertina alaus putą, tačiau ji yra skonio ir tradicijų reikalas. Pavyzdžiui, skandinavai jos nemėgsta. Tų kraštų restoranuose alus pilstomas be putos. Tuo metu vokiečiai ją labai vertina. Lietuvos alaus kultūra artimesnė vokiškai, tad čia puta taip pat mėgstama. Alaus putojimas ar neputojimas tikrai nesusijęs su gėrimo kokybe.

Pripažintas pasaulyje

- Ar ne apmaudu, kai apie lietuvišką alų, kuris gaminamas pagal vieną griežčiausių Europoje galiojančių alus reglamentų, sklando tokie gandai?

- Klaidingi įsitikinimai dažniausiai kyla iš nežinojimo. Siekdami parodyti, kad sklandantys gandai tėra gandai, kviečiame lankytojus į ekskursijas Aludarių gildijos narių alaus daryklose, nes neturime ko slėpti ar bijoti. Taip norime parodyti, kaip iš tiesų verdamas tikras lietuviškas alus, ir kad jis nusipelnė visų gautų apdovanojimų. Lietuvoje veikia daugiau kaip 50 įvairaus dydžio alaus daryklų, taigi mūsų šalis - tikras aludarių kraštas. Turime didžiuotis savo alumi taip, kaip juo didžiuojasi čekai ar vokiečiai. Juk lietuviškas alus per pasaulinius konkursus labai dažnai ir aplenkia čekišką ar vokišką alų. Mūsų aludariai – „Švyturys“, „Kalnapilis“, „Gubernija“ ir kiti - turi jau ne vieną Pasaulio alaus taurės aukso medalį. Užsienio turistai nurodo, kad lietuviškas alus yra vienas iš labiausiai jiems patikusių atradimų Lietuvoje. Todėl mane stebina, kai giriamas importinis alus. Iš alaus gamybos meistrų išmokau vieną paprastą taisyklę – geriausias alus tas, kuris yra šviežiausias, trumpiausiai stovėjęs parduotuvės lentynoje. Tad palyginkime importinį alų, kuris iki mūsų parduotuvių keliauja kelis mėnesius, su lietuvišku, išvirtu vos prieš kelias dienas. Žinovams nekyla klausimų, kurį rinktis.

"Bambalių" era baigėsi

- Ką pakeitė nuo 2013 metų pradžios įsigaliojęs draudimas pardavinėti alų, supilstytą į didesnę kaip vieno litro plastikinę tarą. Ar devynių laipsnių stiprumo alus 2 litrų plastiko butelyje diskreditavo šį gėrimą?

- Plastikinė tara yra pagrindinė alaus kokybės „žudikė“. Į vadinamąją PET tarą supiltas alus greičiau gauna deguonies, tai ypač aktualu kalbant apie dviejų litrų plastikinius butelius. Tiriant alų plastiko taroje buvo nustatyta, kad jau po dešimties dienų prasideda jo reakcija su deguonimi, o po mėnesio beveik visas alus „limonadiniame" butelyje būna oksidavęsis, t. y. paveiktas deguonies. Plastiko tara dėl savo savybių apskritai negali prilygti nei stiklui, nei aliuminio skardai.

Lietuva, žvelgiant iš Europos, iki tol tikrai atrodė fenomenali blogąja prasme: 88 proc. stipraus alaus buvo parduodama 2 ar 2,5 litro plastikiniuose buteliuose. Antai Lenkijoje PET pakuotės (beje, mažesnės – 1,5 litro) sudaro vos 0,1 procento. Taigi šio įstatymo vykdymas, nors jis ir pareikalavo iš gamintojų papildomų investicijų, ne tik mažina girtavimą, bet ir prisideda prie alaus kokybės gerinimo.

Siekiama aukštesnės kultūros

- Kokių dar priemonių imasi Lietuvos aludarių gildija, siekdama gerinti alaus kokybę?

- Lietuvos aludarių gildijos taryba siūlo pakeisti Lietuvos aludarių garbės kodeksą ir, kaip dera socialiai atsakingoms bendrovėms, įsipareigoja negaminti stipresnio nei 7,5 proc. alaus. Taip pripažįstame, kad Lietuvoje buvo susidariusi nenormali padėtis, kai rinkoje buvo parduodama tiek daug labai stipraus alaus didelio tūrio plastiko taroje. Tie „bambaliai“ nedarė garbės Lietuvos alaus gamintojams ir išties atrodė keistai, turint omenyje pastangas didinti alaus vartojimo kultūrą, supažindinti žmones su alaus ir maisto derinimu, alaus pateikimo ir degustavimo subtilybėmis.

Tikime, kad jei pirmaujantys šalies alaus gamintojai nustos gaminti stipriausią alų, visuomenė pati galės matyti, ar toks alus tikrai yra reto kulinarinio paveldo dalis, ar viso labo spiritinių gėrimų konkurentas.

- Kokius dar būtina žengti žingsnius norint pagerinti alaus vartojimo kultūrą mūsų šalyje?

- Siekiame pakelti Lietuvoje alaus vartojimo kultūrą, kad ji būtų tokia kaip, pavyzdžiui, Čekijoje ar Vokietijoje, kur alus gerbiamas, kur politikai nebijo nusifotografuoti prie bokalo alaus. Vien gražiomis kalbomis vartojimo kultūros nepakelsi, daug kas priklauso nuo žmonių sąmoningumo. Kita vertus, kas yra tas saikas ir saikingas vartojimas? Tai individualūs dalykai, kurių objektyviai nepamatuosi. Visi turime įgimtą sveiko proto ir saiko jausmą, tik ar sugebame jo paisyti? Savo socialinėmis akcijomis mes visuomet stengiamės apeliuoti į jaunų žmonių sveiką protą ir atsakomybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"