TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Žemės fondui nebereikia devynių auklių

2008 03 15 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Lietuva neturi naudingų iškasenų pramonei plėtoti. Žemė čia visada buvo žmonių darbo, pragyvenimo, pajamų ir gyvensenos įprasminimo pagrindas, didžiausias mūsų gamtos ir tautos turtas. Tik valdžiai jis mažai rūpi.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje iki šiol besikeičiančios valdžios vis dar "grąžina", "perkeldinėja" ir "dalija" žemę. Kai kur maži, nepatogios konfigūracijos sklypai išmėtyti toli vienas nuo kito, neretai be reikiamo privažiavimo, toli nuo inžinerinių komunikacijų. Nekompaktiška žemėvalda dirbtinai didina žemės naudojimo, gamybos organizavimo bei gaminamos produkcijos išlaidas.

Tokiai palaidai žemės reformai sutvarkyti Lietuvoje dar prireiks bent dviejų dešimtmečių kvalifikuoto specialistų darbo ir daug lėšų.

Valstybei nerūpintis turtas

Laikinų žemėvaldų supirkinėjimas bei pardavimas slepia stichiją ir spekuliaciją. Kol kas piliečiai, kuriems iki šiol negrąžintos jų nuosavybės tęstinumą turimos žemės, neturi galimybės žemę dirbti, gerinti, negauna nei disponavimo tuo turtu pajamų, nei už tai reikalingos kompensacijos.

Lietuvoje gausu aplaidžiai naudojamų ir nepanaudojamų - dirvonuojančių vertingos žemės plotų. Regime daug netvarkingų ir nesaikingai iškertamų miškų. Neleistinai užstatomos vandens apsauginės zonos, didinama vandenų tarša. Nepagrįstai ir nesaikingai plečiant miestų teritorijas netaupiai naudojamas ne taip jau gausus turimos žemės fondas. Kaimo vietovėse - ištisi kaimai palikti be ūkininkų.

Šalyje įsigalėjusi nevaldoma grobikiška savivalė daugelyje vietovių iš pagrindų keičia krašto landšaftą ir racionalią žemėnaudą iš esmės nutolina nuo kitų pažangių valstybių žemės naudojimo ir tvarkymo, gyvenimo išbandytų elementariausių principų.

Tai rodo, kad žemė, kaip gamybos ir darbo objektas, Lietuvoje yra nuvertinta, ir valstybė iš jos nesiekia gauti reikiamos naudos.

Būtina centralizuota institucija

Siekiant, kad žemė, kaip brangus turtas, būtų valstybiškai naudojama ir tvarkoma, tikslinga atkurti centralizuotą Valstybinę žemės tvarkymo instituciją, kuri būtų atsakinga ir rūpintųsi valstybinės žemėtvarkos klausimais.

Tokia tarnyba prieškario Lietuvoje sėkmingai ir gana sparčiai, remdamasi vienkartiniais geodeziniais matavimais, atliko dvarų parcialiavimą bei žemės reformos darbus, parengė ištisų kaimų teritorinio išplanavimo projektus ir garantavo jų įgyvendinimą, o savininkams iškart parengė ir išdavė žemės nuosavybės dokumentus.

Dabar Lietuvoje žemės grąžinimo ir žemės reformos darbai yra decentralizuoti, be reikiamos atsakomybės pavesti atlikti pavieniams vykdytojams ir palikti be valdžios dėmesio.

Esant tokioms sąlygoms, valdžia nedisponuoja žemės reformos būklės tikra informacija, nežino šių darbų rezultatų. Tai rodo Vyriausybės reformos darbams užbaigti nustatomi terminai, nors procesas vis tęsiasi ir tęsiasi. Niekas nežino, kiek šiems darbams jau išleista biudžeto lėšų.

Šalyje nėra šių darbų ryšio ir veiksmų koordinavimo tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, žemės fondo apskaitos, naudojimo bei tvarkymo tarnybų, esančių prie Aplinkos ir Teisingumo ministerijų, apskričių žemėtvarkos departamentų, savivaldybių žemėtvarkos įstaigų, privačių žemėtvarkininkų, matininkų veiklos ir t. t.

Dėl tokių darbų decentralizavimo iki šiol Lietuvoje neatskirti išimtine Valstybės teise valdytini - neprivatizuotini plotai (valstybiniai miškai, gamtos, archeologijos, istorijos paveldo ir kt.) ir neįregistruoti valstybiniame registre. Nežinoma, kokį plotą tokie objektai užima, kokia jų sudėtis ir kas atsakingas už jų apsaugą ir priežiūrą. Nėra informacijos, kiek valstybės žinioje vis dar yra nacionalizuotos - ne valstybinės žemės (piliečių, bažnyčių, vienuolynų, kitų juridinių asmenų ir t. t.), kiek yra išpirktos valstybinės žemės, kurią tikslinga privatizuoti, kokia jos kiekybinė bei kokybinė sudėtis.

Kad padėtis pagerėtų, reikia sukonkretinti ir patikslinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kaip šalies žemės fondo valstybinės žemėtvarkos sprendimų tarnybos paskirtį ir atliekamas funkcijas, padaryti ją už žemės fondo naudojimą atsakinga centrine įstaiga.

Šiuo atveju nebereikėtų apskričių žemėtvarkos departamentuose dubliuoti tokių darbų organizavimo ir vykdymo. Su žemėtvarkos darbais administraciniuose miestuose bei rajonuose susidorotų tų savivaldybių žemėtvarkos skyriai, jų vadovai turėtų būti vyriausieji žemės fondo panaudojimo, tvarkymo ir apsaugos inspektoriai. Jų darbą tiesiogiai turėtų reglamentuoti Respublikos valstybinė žemės tvarkymo institucija.

Brangūs apytiksliai matavimai

Atliekant žemės reformos ir kitus žemės fondo naudojimo pertvarkymo darbus nedelsiant reikia atsisakyti "preliminarių" - apytikslių žemės valdos ribų matavimų (dvimetriais ar kitokiais netiksliais matavimais), gautų duomenų įregistravimo Registrų centre.

Kai tokie duomenys įregistruojami VĮ "Registrų centras", pagal juos sutvarkomi ir išduodami piliečiams bei juridiniams asmenims žemės valdų nuosavybės dokumentai.

Tačiau šiuose dokumentuose pateikti netikslūs išankstiniai žemės sklypų ribų duomenys, rengiant teritorinio planavimo, įvairių inžinerinių statybų, žemės paėmimo bei kitus projektus, netenkina reikalaujamo tikslumo ir atliekami detalūs geodeziniai matavimai.

Pagal šių matavimų rezultatus rajonuose ir apskrityje pakartotinai tenka rengti naujus žemės nuosavybės dokumentus, permatavimo duomenis vėl įregistruoti Registrų centre ir piliečiams bei juridiniams asmenims išduoti naujus žemės valdų nuosavybės dokumentus. Tokie permatavimai valstybei ir piliečiams brangiai kainuoja, ne kartą tenka važiuoti į tuos pačius objektus.

Be to, permatavimai tarp gretimų žemės naudotojų žemės sklypų ribų ir matmenų keitimas sukelia daug ginčų, pykčių ir nesutarimų.

Užmesti skubūs darbai

Lietuvoje žemės denacionalizavimo procesas, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, užtruko pernelyg ilgai. Šiuos darbus dabartinė Vyriausybė planuoja baigti dar po trejų metų. Tačiau specialistams dirbant tik prie šių darbų, šalies žemės fondo tvarkymo ir naudojimo srityje susikaupė daug skubiai kitų spręstinų klausimų.

Visiškai apleista Respublikos žemės fondo faktiško naudojimo inventorizacija ir žemės naudmenų kiekybinė bei kokybinė apskaita; nesprendžiamas žemės naudojimo intensyvumo didinimas, sukuriant naujas palankaus ūkininkavimo sąlygas ir darbo vietas, kad jauni žmonės iš Lietuvos neemigruotų į užsienį ieškodami pragyvenimo, ten parsisamdę pas ūkininkus samdiniais.

Žemės reformos darbų spartesnės baigties reikmė bei Respublikos žemės fondo reikalingumas verčia neatidėliojant centralizuoti valstybinės žemėtvarkos darbus, kad jais atsakingai rūpintųsi viena žinyba, bet ne devynios auklės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"