TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Žemės ūkis: mokslininko žvilgsnis į 2020 metus

2011 12 12 6:00

Mintis nukreipti savo žvilgsnį į Lietuvos žemės ūkio ateitį kilo besiklausant diskusijų dėl žemės ūkio rėmimo artimiausią dešimtmetį.

Įdėmiai seku diskusijas ir svarstymus dėl būsimos žemės ūkio finansavimo tvarkos iš Europos Sąjungos (ES) rėmimo fondo iki 2020 metų. Mano manymu, ES ideologai nepakankamai atsižvelgia į Baltijos šalių - Estijos, Latvijos, Lietuvos - žemės ūkio ypatumus ir jo problemas. Dėl to šios valstybės iš ES fondo gauna santykinai mažesnes biudžeto subsidijas.

Pirmiausia pažvelkime į bendrąją ES biudžeto lėšų žemės ūkiui remti paskirstymo ideologiją.

Kai buvusios socialistinės valstybės buvo priimtos į ES, pirmuosius trejus metus tiesioginės išmokos žemės ūkiui remti buvo skirstomos siejant jas su žemės ūkio produkcija. Tokia tvarka skatino gamybos augimą.

Tačiau 2007-2013 metams ES buvo patvirtinta nauja ideologija - tiesioginių išmokų nesieti su konkrečia produkcija. Pasirinkta metodika ūkių ekonominį potencialą įvertinti atsižvelgiant į žemės plotą ir gyvulių skaičių ūkyje.

Toks įvertinimas buvo nepalankus Baltijos šalims, nes gyvulių skaičius jose per agrarinės reformos metus nepaprastai sumažėjo. Tad šis vertinimas trims Baltijos šalims suteikė nelygias sąlygas, palyginti su ES senbuvėmis.

Pavyzdžiui, palyginkime Lietuvą ir Daniją. Šios valstybės turi panašias gamtines ir klimatines sąlygas. Antai prieš agrarinę reformą 1988-1990 metais abi minėti kraštai žemės ploto vienetui gamino vienodą produkcijos kiekį. Tada jos Europoje pirmavo. Jeigu tuomet būtume įvertinę jų ekonominį potencialą - jis būtų vienodas.

Tačiau vertinimas vyko pagal 2005-2006 metų faktą, kai Lietuvos žemės ūkis po reformos buvo labai nusmukęs. Todėl hektaras žemės ūkio naudmenų Lietuvoje buvo įvertintas 2,5 karto žemiau negu Danijoje.

Vadinasi, Lietuvos žemės ūkis 2007-2013 metais gavo 2,5 karto mažiau tiesioginių išmokų negu Danijos. Dėl to Lietuvos žemės ūkis turi atitinkamai mažesnes plėtros galimybes negu Danijos.

Absoliuti subsidijų suma Lietuvos žemės ūkiui galėtų būti didesnė, jeigu skaičiuotume ir deklaruotume visą žemės ūkio naudmenų plotą. Bet šalyje "pamesta" apie 700 tūkst. hektarų žemės ūkio naudmenų.

Lietuvos derybininkai nesugebėjo Briuselio komisijai įrodyti, kad šie žemės plotai Lietuvoje yra ir norint juos intensyviai naudoti labai reikia biudžeto subsidijų.

Solidus rėmimas

Lietuvos žemdirbiai negali labai aimanuoti. Vertinant visas keturias ES žemės ūkio rėmimo kryptis, dar pridėjus lėšas, skiriamas žemės ūkiui iš šalies biudžeto, gauname sumą, kuri sudaro apie 20 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės pardavimo kainomis. Tai gana solidus žemės ūkio rėmimas.

Mano samprotavimu, būtų gerai, jeigu biudžetinės ES subsidijos žemės ūkiui remti kiekvienai valstybei būtų atiduodamos viena suma - neapribojant jų panaudojimo pagal atskiras kryptis ir priemones. Tada kiekviena valstybė spręstų, kaip efektyviau šias lėšas panaudoti. Iškiltų būtinumas visapusiškai įvertinti žemės ūkio būklę. Lietuvoje tai būtų žemės ūkio gamybinio potencialo atkūrimas ir jo modernizavimas.

Manau, šį procesą reikia pradėti nuo žemės kokybės gerinimo, kaimo kelių tvarkymo, šiuolaikinių gamybos technologijų plėtros, gamybos intensyvinimo visoje šalies teritorijoje.

Prarandamos įdėtos investicijos

Lietuva, sekdama kitų Europos šalių pavyzdžiu, per palyginti trumpą laiką (1965-1990) atliko kompleksinius melioracijos darbus beveik 3 mln. hektarų plote. Tai buvo daroma valstybės lėšomis. Melioratoriai kasė magistralinius kanalus, klojo drenažo vamzdelius, tiesė kelius, statė tiltus, įrengė dirbtinius vandens tvenkinius, atliko daug kitų darbų žemės panaudojimo našumui didinti. Buvo priskaičiuojama apie 30 funkcijų, kurias vykdė melioratoriai.

Tačiau per 20 pastarųjų metų labai mažai kas padaryta, kad melioracijos sistemos veiktų normaliai. Ypač ūkininkus jaudina sparčiai blogėjanti magistralinių kanalų būklė. Tik nuo to, kaip magistraliniai kanalai priima drenažų sistemų vandenį, priklauso bendras melioracijos efektyvumas.

Kilo didelių nesutarimų: magistraliniai kanalai yra valstybės nuosavybė, o drenažo tinklai priklauso privatiems ūkiams. Žemdirbiai rodo iniciatyvą remontuoti ir tobulinti drenažo tinklus, bet valstybė labai vangiai tvarko magistralinius kanalus. Tad ūkių pastangos lieka bergždžios, laukai, į kuriuos investuoti milžiniški pinigai, kartais net duoda atvirkštinį efektą. Artimiausiais metais šie prieštaravimai turi būti išspręsti.

Atgaivinti apleistas žemes

Antra žemės efektyvesnio panaudojimo problema Lietuvoje - apleistos žemės. Jų yra kiek daugiau negu 700 tūkst. hektarų. Dažniausiai tai žemės, nedeklaruotos tiesioginėms išmokoms gauti. Daug šių plotų jau apaugę krūmais. Didžiausia jų dalis yra Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, taip pat Žemaitijos kalvotose teritorijose.

Šiose žemėse įsikūrę ūkiai anksčiau intensyviai plėtojo gyvulininkystę, ypač kiaulių ir pieno ūkį. Be abejo, dalis šių žemių naudojama ir dabar. Tai kodėl jos nedeklaruojamos išmokoms gauti? Juk ši plotai sudaro apie ketvirtadalį visų žemės ūkio naudmenų. Kraštas dėl to praranda daug tiesioginių ES išmokų.

Globalinė Lietuvos kaimo problema - ekonominių ūkininkavimo sąlygų sulyginimas ir mažų šeimos ūkių rėmimas. Suprantama, ekonominių ūkininkavimo sąlygų sulyginimas - kompleksinė Vyriausybės programa, kuri reikalauja daug lėšų ir ryžtingų veiksmų.

Ši priemonė gali iš esmės pakeisti nederlingų žemių regionus, suvienodinti socialinį kaimo gyvenimą.

Manau, Lietuva gali parodyti originalų pavyzdį, kaip panaudojant ES struktūrinius žemės ūkio rėmimo fondus spręsti ekonominių ūkininkavimo sąlygų sulyginimo problemą kaime.

Globalūs tikslai

Koks turėtų būti Lietuvos žemės ūkio svarbiausias ateities siekis? Atsakyčiau - intensyvi gyvulininkystė. Tokia kryptis atitinka gamtines ir klimatines regiono sąlygas, istorinį patyrimą ir ekonominio efektyvumo reikalavimus.

Baltijos šalių klimatinės sąlygos santykinai tinkamiausios pašarų, ypač žolinių, gamybai. Labiausiai šioms sąlygoms tinka pieno ūkis ir mėsinė gyvulininkystė. Kiaulių auginimas būtų derinamas su grūdinių kultūrų derliumi.

Abejoju, ar Lietuvos parduodami grūdai ateityje atlaikys konkurenciją pasaulinėje rinkoje. Kalbu apie maistinius grūdus.

Įsivaizduokime, kas įvyktų, jeigu Rusijoje, Ukrainoje ar Kazachstane bent trejus metus iš eilės būtų grūdų derliui palankūs metai. Lietuvos grūdai dėl žemų kainų neatlaikytų konkurencijos. Taigi, rizika didelė.

Kita vertus, nenormalu, kad gerų žemių ūkiuose grūdinės kultūros, nepaisant mokslo rekomendacijų, sudaro 80 proc. žemės ūkio naudmenų, o blogiausių žemių - 10 procentų. Tai rinkos konjunktūros pasekmė.

Pagrindinė augalininkystės misija Lietuvoje - užtikrinti intensyvią gyvulininkystę. Atsižvelgiant į jau susiklosčiusias "lietuviškas" gyvulininkystės produkcijos užsienio rinkas ir tų šalių perspektyvas, didžiausia išliks pieno produktų ir jautienos paklausa. Šiai kapitalo imliai produkcijai paklausa ypač išliks Rusijoje, kai kuriose Vakarų Europos šalyse. Kiaulienos, pavyzdžiui, Rusija po dešimties metų neimportuos. Už privatų kapitalą ten statoma daug stambių kiaulininkystės kompleksų, o grūdais šalis visiškai aprūpinta.

Taigi Lietuvoje prioritetinė prekinės gyvulininkystės šaka turi būti pieno ūkis ir jautienos gamyba.

Išvados - ne į stalčių

Svarbiausias nūdienos uždavinys Lietuvos kaime - apleistų kaimų atgaivinimas, jų prikėlimas aktyviam gyvenimui. Turime realiai pripažinti, kad nederlingų žemių ūkiai pateko į beviltišką padėtį. Dėl didelės savikainos jie prekinės produkcijos beveik negamina. Savo sklype jie išsiaugina bulvių, daržovių, vaisių. Problemą būtina spręsti pasitelkus valstybės biudžetą.

Tokią problemą įveikė Suomija. Ten miškingose šiaurinėse vietovėse, blogų žemių regionuose, ūkininkams teikiama visokeriopa pagalba, valstybės biudžeto išmokos šių regionų ūkininkams sudaro iki 60-70 proc. valstiečio ūkio pajamų. Problema išspręsta - migracija iš kaimo sustabdyta.

Paprieštarausite, kad nekalbu apie ūkių, esančių gerose žemėse, modernizavimą, tų ūkių, kurie daro didžiausią įtaką Lietuvos žemės ūkio ekonomikai.

Taip, teisingai, bet tai mes jau turime. Ir toliau šie ūkiai gauna didžiausią dalį biudžeto subsidijų, jie ir toliau modernizuos gamybą, konkuruos rinkoje.

Tačiau jeigu dabar neparemsime blogas žemes turinčių ūkių ir smulkiųjų ūkininkų, sulauksime dar labiau iškreipto Lietuvos kaimo vaizdo.

Dar daug ką galima padaryti. Greitai bus jau per vėlu. Žemės ūkio ministerija kartu su savivaldybėmis turėtų patikslinti apleistų ir nenaudojamų žemių plotus, organizuoti mažų žemės valdų žemių deklaravimą tiesioginėms išmokoms gauti, suderinti patikslintus deklaruotus žemės ūkio naudmenų plotus ES komisijoje.

Skirstant tiesiogines biudžeto rėmimo išmokas, 50 proc. jų reikėtų skirti susiejant su žemės ūkio naudmenų plotu ir 50 proc. - su žemės ūkio produkcija, pirmenybę teikiant gyvulininkystės produktams. Būtina siekti, kad visi žemės naudotojai, neatsižvelgiant į jų valdos dydį, gautų tiesiogines biudžeto rėmimo išmokas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"