TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
EKONOMIKA

Žinybinis vandens tiekimo vamzdis ir drumzlės

2016 02 27 6:00
melvista.lt nuotrauka

Savivaldybių vandentvarkos įmonės be entuziazmo perima smulkius privačius vandentiekio tinklus, tačiau privalo tai daryti vykdydamos viešąjį interesą. Kai nesutampa tinklo savininko ir perėmėjo interesai dėl turto kainos, kompromisų ieškoma teismuose. Tačiau vartotojų interesų negina nei valdžia, nei Kainų komisija: kol vyksta ginčai dėl tinklo nuosavybės, jo niekas neremontuoja, bet gyventojai priversti mokėti visą nustatytą tarifą vandens tiekėjui, o tinklą remontuoti savo sąskaita.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos duomenimis, žinybinių vandentiekio ir nuotekų tinklų valdytojų Lietuvoje tebėra apie 300, jie sudaro apie 5 proc. bendro vandentiekio tinklo. Didžiausia bėda jie yra tiems gyventojams, kurie iki šiol prijungti prie tokio vietinio savininko tinklo: toks savininkas tinklu dažnai nesirūpina, jo neremontuoja ir neatnaujina, nes negauna tam lėšų. Juk vandens vartotojai visą Kainų komisijos nustatytą tarifą, į kurį įtrauktos tinklo eksploatavimo išlaidos, sumoka vandenį jiems svetimu tinklu tiekiančiai vandentvarkos įmonei. Ši mokėtojų pinigus „priima“, taigi nuolat gauna jų lėšas tinklo remontui, bet svetimo turto neremontuoja. Už avarijų likvidavimą tokiame tinkle vartotojai turi susimokėti papildomai – kartais tai būna didžiulės sumos.

Kaip jau rašė „Lietuvos žinios“ (2016 m. vasario 23 d., „Dvarčionyse vandens bomba tiksi vamzdžiuose“), nuo 1996 metų vandentvarkos bendrovei „Vilniaus vandenys“ nepavyksta susitarti dėl turto perėmimo su AB „Dvarčionių keramika“, kuriai priklausančiu, bet jos netvarkomu vandentiekiu tiekia geriamąjį vandenį sostinės Antakalnio seniūnijos individualių gyvenamųjų namų kvartalui Dvarčionyse. Įmonės nesutaria dėl turto kainos: tinklo savininkė siekia atgauti visas į jį investuotas lėšas, o „Vilniaus vandenims“ tiek mokėti per brangu. Kol įmonės 20 metų ginčijasi, gyventojai už vandenį tiekėjui moka visą kainą, įskaitant tinklo eksploatavimo išlaidas, nes kitokio tarifo Kainų komisija nenustato, bet tiekėjas svetimo tinklo irgi netvarko. Įvykus avarijai žmonės privalo dar kartą sumokėti už tinklo remontą arba rizikuoja likti be vandens.

Svarbiausia derybose – kaina

„Kaina yra pagrindinė kliūtis, trukdanti perimti smulkius vandentiekio tinklus“, – teigė UAB „Klaipėdos vandenys“ direktorius Leonas Makūnas. Jis papasakojo istoriją, kaip keletą metų teko derėtis su kita įmone, kuri gyvenamųjų namų kvartalą prižiūrintį vandentiekį nusipirko už 40 tūkst. litų (11,5 tūkst. eurų) iš asmens, įsigijusio šį tinklą už 1 litą (30 euro centų) iš ankstesnės vandentiekio savininkės – bankrutavusios įmonės. Naujasis savininkas iš tinklą siekiančių nupirkti „Klaipėdos vandenų“ reikalavo 1 mln. litų (289 tūkst. eurų). Tik po porą metų užtrukusio teisminio nagrinėjimo savivaldybės vandens tiekimo įmonė tinklą nusipirko už 140 tūkst. litų (40,5 tūkst. eurų).

Pasak L. Makūno, panašūs atvejai nėra dažni, su savininkais dažniausiai pavyksta susitarti. Kai kurie jų vandentiekio tinklus parduoda už priimtiną arba simbolinę kainą. „Skaičiuojame, kad už tinklą galima mokėti maždaug 10 proc. jo statybos vertės. Dauguma tinklų savininkų su tokia kaina sutinka“, – sakė „Klaipėdos vandenų“ vadovas.

Jo teigimu, pasiūlymas mažo tinklo savininkams pateikiamas tada, kai iki jo išsiplečia „Klaipėdos vandenų“ vandentiekis. „Nugyvento tinklo mums nereikia, juolab vietinių nuotekų valymo įrenginių, nes nuotekos iš karto prijungiamos prie modernios ir galingos „Klaipėdos vandenų“ sistemos, o į perimamą vandentiekio vamzdyną reikia investuoti daug lėšų. Šios investicijos atsiperka retai, nes tokie tinklai prižiūri per mažai klientų – tai grynai viešųjų paslaugų kokybės užtikrinimas“, – aiškino L. Makūnas.

Ieško būdų užsidirbti

„Klaipėdos vandenų“ vadovas pasakojo, kad ne visada vieną ar kitą kvartalą juosiančius vandens tiekimo tinklus būtina nupirkti. Kartais galima su savininkais pasirašyti panaudos arba nuomos sutartis. Tada vandens tiekimo bendrovė įsipareigoja rūpintis tinklais. Tačiau pasitaiko, kad ir už tinklo atkarpos nuomą reikalaujama didžiulės kainos.

„Pavyzdžiui, per keliolika sklypų nutiesiamas vandentiekis, kurio nuosavybė paskirstoma visų sklypų savininkams. Atsitinka, kad vienas sklypas parduodamas, tačiau jo pardavėjas vandentiekio dalies nuosavybę sau pasilieka, o vėliau pareikalauja, kad vandens tiekimo įmonė kas mėnesį jam mokėtų po 300 eurų nuomos mokestį“, – pasakojo L. Makūnas ir pridūrė, kad sprendimo tokiais atvejais irgi tenka ieškoti teismuose.

Klaipėdos miesto savivaldybė, anot bendrovės vadovo, yra patvirtinusi vamzdyno nuomos kainos nustatymo formulę. Skaičiuojama, kad ekonomiškai pagrįsta galėtų būti nuomos kaina, kuri apskaičiuojama tinklo vertę padalijus iš 50 metų, 12 mėnesių ir pridedant 5 proc. administravimo bei 5 proc. pelno mokestį. Pasak bendrovės vadovo, dėl to žinybinių vandentiekių savininkai paprastai neprieštarauja, tačiau Klaipėdos rajone ir, jo žiniomis, daugumoje kitų savivaldybių nuomos kaina nustatoma tik derantis.

„Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija į privačių vamzdynų nuomos susitarimus nesikiša, nors tai jai turėtų rūpėti. Juk komisija tvirtina vandens kainas atsižvelgdama į visas vandens tiekimo bendrovės sąnaudas, ir tos kainos turi būti kuo palankesnės vartotojui“, – aiškino „Klaipėdos vandenų“ vadovas.

Pasak L. Makūno, vandentiekio nuosavybės klausimai yra geriau reglamentuoti 2014 metų viduryje priimto naujojo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo. Dabar statyti vandentiekį leidžiama tik pasirašius trišalį savivaldybės, vandens tiekimo įmonės ir nekilnojamojo turto projekto užsakovo susitarimą. Jame privalo būti nurodyta, kad vamzdynas turi būti neatlygintinai perduotas savivaldybės vandentvarkos įmonei, kai to reikalauja viešasis interesas.

„Problemų dėl naujus kvartalus prižiūrinčių mažų tinklų perėmimo neturėtų kilti, – svarstė L. Makūnas, – tačiau anksčiau pastatytų tinklų savininkų šis įstatymas neįpareigoja.“

Įpareigoja prievolė

„Žinybinių tinklų problema yra ypač būdinga mažiems miesteliams, priemiesčiams, kolektyvinių sodų kaimynystėje gyvenantiems žmonėms. Šį klausimą ne kartą kėlėme dalyvaudami Teisingumo, Aplinkos ministerijų rengiamuose posėdžiuose. Mums sakė, kad dėl to kažkas lyg ir daroma, bet jei ir daroma, tai nežinia kas, ir akivaizdžiai atsiliekama“, – kalbėjo Lietuvos energijos vartotojų asociacijos direktorius Egidijus Gaidamavičius.

Tiesa ta, kad mažų žinybinių tinklų problemos masto nelabai kas įsivaizduoja – niekas tiksliai neskaičiuoja, nei kiek vieną ar kitą kvartalą prižiūrinčių žinybinių tinklų yra, nei kiek jų reikia perimti vandentvarkos įmonėms.

Pasak jo, perimti vandentvarkos projektams reikalingus tinklus įmones įpareigoja įstatymu savivaldybėms skirta prievolė užtikrinti geriamojo vandens kokybę, tiekimo patikimumą ir ekologinę aplinką.

Mažų tinklų nuosavybės problema vartotojams yra aktuali ir dėl finansų, ir dėl vandens tiekimo patikimumo. „Tiekėjas, pasirašydamas sutartį su vartotoju, turi įsipareigoti, kad vandens tiekimas bus nenutrūkstamas. Kolizija iškyla tada, kai dalis vandentiekio yra kito savininko nuosavybė arba bešeimininkis turtas, kurio tvarkyti tiekėjas neturi teisės, – aiškino asociacijos vadovas. – Ši padėtis, kai tiekėjai nepersistengia skubėdami perimti jiems nuostolingo turto, o savininkai už jį užsiprašo milžiniškų kainų, gresia tikra tiekimo patikimumo katastrofa.“

Jo įsitikinimu, infrastruktūros turto pardavėjo ir pirkėjo interesų ribos turėtų būti reglamentuotos įstatymų galios aktuose. „Galbūt reikėtų nustatyti regionų zonas, kad būtų matyti, kas kiek kur gali kainuoti. Į tai turėtų orientuotis ir savininkai, ir turto perėmėjai. Galbūt tam darbui galėtų būti įpareigota VKEKK ar registro tvarkytojai, kurie būtų nešališki“, – svarsto jis.

E. Gaidamavičiaus teigimu, galutinai neišsprendus tinklų nuosavybės klausimų ir nediferencijavus vandens kainų vartotojams, atsižvelgiant į tinklų nuosavybę, galutinis vartotojas akistatoje ir su monopolininku, ir su tinklo savininku lieka vienišas, nors įstatymai turėtų ginti silpnesniąją šalį ir viešąjį interesą.

Dabar ir ministerijos, ir Kainų komisija tokią problemą tiesiog ignoruoja, ir daugybę metų vartotojai beveik apvagiami, nes priversti sumokėti visą paslaugos tarifą tiekėjui, nors dalies paslaugos už atiduotus pinigus iš jo negauna.

„Kainų komisija sako, kad neturi metodikos, kaip elgtis tokiais atvejais. Ji nustato vienodus tarifus visiems vartotojams – ir tiems, kurie su vandeniu perka ir tinklo priežiūros paslaugą, ir tiems, kurie už tinklo priežiūrą privalo mokėti atskirai arba remontuoti patys. Tokia padėtis dviprasmiška, skriaudžianti dalį vartotojų, – kalbėjo asociacijos vadovas ir paaiškino: – Nei tiekėjai, nei tinklų savininkai nesuinteresuoti kelti tokių problemų, nes jiems tai būtų papildomos išlaidos arba negautos pajamos.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"