TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

14 finalų jų amžininkų akimis

2016 03 05 6:00
1992-aisiais Europos čempionais tapę danai į varžybas pateko tik diskvalifikavus jugoslavus. uefa.com nuotraukos

Mažiau nei 100 dienų liko iki Europos futbolo čempionato, kuris šią vasarą bus surengtas Prancūzijoje.

Ateinančios pirmenybės bus 15-osios istorijoje. Ta proga siūlome prisiminti 14 ankstesnių finalų kartu su jų dalyvių citatomis.

1960 m. SSRS – Jugoslavija 2:1 po pratęsimo

SSRS rinktinė su legendiniu vartininku Levu Jašinu prieš 56 metus tapo pirmąja, virš galvų iškėlusia Henri Delaunay taurę. L. Jašino meistriškumas padėjo sovietams Paryžiuje išplėšti lygiąsias, o per pratęsimą pergalingas tapo Viktoro Ponedelniko įvartis.

„Per savo karjerą esu įmušęs daug įvarčių, bet šis buvo svarbiausias mano gyvenime. Neįmanoma pamiršti to pergalingo jausmo ir staiga užgriuvusios šlovės“, – pasakojo V. Ponedelnikas, kurio pavardė lietuvių kalba reiškia pirmadienį.

1964 m. Ispanija – SSRS 2:1

Po ketverių metų SSRS prarado titulą, kai antrojo Europos čempionato finale Madride pripažino 80 tūkst. žiūrovų palaikomų šeimininkų ispanų pranašumą. Čempionų komandoje žaidimo gijas laikė to meto žvaigždė Luisas Suarezas iš Milano „Inter“ klubo. Ispanijos spauda savo rinktinę vadino darniu orkestru, o L. Suarezą – jo dirigentu.

Pats L. Suarezas vėliau sakė, kad triumfuoti čempionate padėjo puikus mikroklimatas: „Esu žaidęs ir stipresnėje Ispanijos rinktinėje, bet su ja neiškovojome jokių titulų. 1964-ųjų rinktinė nebuvo geriausia, tačiau pasižymėjo puikia komandine dvasia ir charakteriu. Žaidėjai papildydavo vienas kitą ir paslėpdavo trūkumus. Mums taip pat padėjo visuotinis Ispanijos žmonių palaikymas. Tai suteikė ramybės.“

1968 m. Italija – Jugoslavija 1:1 ir 2:0

Trečiasis Europos pirmenybių finalas Romos Olimpiniame stadione unikalus tuo, kad susidėjo iš dvejų rungtynių. Pirmoje dvikovoje nugalėtojas nepaaiškėjo net per pratęsimą (1:1). 11 m baudiniai tuomet nebuvo mušami, tad finalininkai dar kartą susitiko po dviejų dienų. Italai išsaugojo daugiau jėgų ir po dviejų įvarčių pirmame kėlinyje palaužė jugoslavus 2:0.

Italijos rinktinės vartus saugojusio Dino Zoffo prisiminimai: „Pirmoje finalo dalyje jugoslavai mums sukėlė daug problemų. Jei atvirai, tuomet nenusipelnėme lygiųjų. Bet išsikapstėme. Po dviejų dienų buvo visai kitos rungtynės. Sužaidėme tobulai ir pelnytai nugalėjome.“

1972 m. Vakarų Vokietija – SSRS 3:0

Gerdas Mulleris, Franzas Beckenbaueris, Uli Hoenessas, Seppas Maieris ir kitos futbolo žvaigždės 1972-aisiais Briuselyje vokiečiams pelnė pirmąjį čempionų titulą. Lemiamose rungtynėse Vakarų Vokietijos rinktinė aiškiai pranoko SSRS, o Nacijos bombonešiu vadintas G. Mulleris įmušė du kartus.

„Sunkesnis mums buvo pusfinalis, kuriame vos palaužėme belgus 2:1. Vėliau finale mes nebijojome sovietų. Treneris Helmutas Schonas subūrė gerą rinktinę, kuri buvo ant bangos. Komandoje vyravo harmonija. Žaidėjai puikiai suprato vienas kitą ir sirgaliai negalėjo iš mūsų reikalauti daugiau“, – pasakojo G. Mulleris.

1976 m. Čekoslovakija – Vakarų Vokietija 2:2, 11 m baudiniai – 5:3

Antoninas Panenka.

Penktasis Europos čempionatas pateko į istoriją ne tik dėl netikėto čekoslovakų triumfo, bet ir dėl šios komandos žaidėjo Antonino Panenkos tobulo įvarčio.

Pagrindinis rungtynių laikas ir pratęsimas Belgrade baigėsi lygiosiomis 2:2 ir pirmą kartą prireikė baudinių serijos. Pirmieji septyni abiejų komandų žaidėjų smūgiai buvo tikslūs, tuomet vokietis U. Hoenessas šovė pro šalį ir A. Panenka galėjo nulemti finalo likimą. Čekas įsibėgėjo, prieš smūgį stabtelėjo, ir kol vartininkas S. Maieris iš inercijos šoko į šalį, A. Panenka šaltakraujiškai silpnu smūgiu aukšta trajektorija nukreipė kamuolį į tinklą, priversdamas visus aikčioti iš nuostabos. Net ir šiais laikais visame pasaulyje futbolininkai dažnai naudoja šį triuką, vadinamą tiesiog Panenkos smūgiu.

„Po kiekvienos treniruotės su vartininku susirungdavome mušdami baudinius. Nugalėtojas gaudavo alaus bokalą arba šokolado plytelę. Vartininkas buvo geras, todėl šios dvikovos man ėmė brangiai kainuoti. Prieš miegą galvodavau, kaip atsilošti. Kartą gimė idėja – jei prieš smūgį stabtelėsiu, vartininkas vis tiek šoks ir nebegalės grįžti į pradinę padėtį. Tai veikė puikiai. Pastebėjau, kad nuo šokolado ir alaus man ėmė augti svoris, nes nuolat laimėdavau. Šį smūgį dažnai išbandydavau ir draugiškose rungtynėse, o kulminacija tapo Europos čempionato finalas. Žiūrėdamas futbolo rungtynes dabar kartais pagalvoju, kad reikėjo tą smūgį patentuoti“, – juokėsi A. Panenka.

1980 m. Vakarų Vokietija – Belgija 2:1

Vokiečiai atsitiesė jau kitose Europos pirmenybėse ir Romoje sugrįžo į sostą. Finalo rungtynėse su belgais nugalėtojams abu įvarčius pelnė (lemiamą – 88 min.) Horstas Hrubeschas. 28 metų puolėjas, kurio treneris Juppas Derwallis net neketino kviesti į rinktinę, bet pakeitė savo sprendimą, kai koją susilaužė kitas puolėjas Klausas Fischeris.

„Iki finalo negalėjau įmušti trejose rungtynėse, todėl mano vieta komandoje pakibo ant plauko. Nebūčiau pykęs, jei J. Derwallis nebūtų įtraukęs manęs į sudėtį. Bet treneris pasitikėjo manimi ir neklydo. Finalas mus taip išvargino, kad vos galėjome pakelti nugalėtojų taurę“, – pasakojo H. Hrubeschas.

1984 m. Prancūzija – Ispanija 2:0

Tai buvo Prancūzijos futbolo žvaigždės Michelio Platini čempionatas. Geriausias tų metų pasaulio futbolininkas šiose pirmenybėse per 5 rungtynes įmušė 9 įvarčius. Jo ir Bruno Ballone tikslūs smūgiai nulėmė prancūzų pergalę 2:0 prieš ispanus savame Paryžiaus „Parc des Princes“ stadione.

„Iki tol jokia Prancūzijos komandinio sporto rinktinė nebuvo iškovojusi titulų, todėl ši pergalė ypatinga. Treneris Michelis Hidalgo propagavo atakuojantį ir technišką futbolą. Jis puikiai tiko mūsų talentingai komandai. Buvome akivaizdžiai pranašesni už visus varžovus“, – sakė M. Platini, kuris prieš kelis mėnesius buvo nušalintas nuo UEFA prezidento pareigų dėl kyšininkavimo.

1988 m. Olandija – SSRS 2:0

Per 25 metus SSRS rinktinei tai buvo trečiasis pralaimėtas Europos čempionato finalas. 1988-aisiais iš pirmenybių su sidabro medaliu grįžo ir žalgirietis Viačeslavas Sukristovas. Jis prisimena alinančius krūvius Valerijaus Lobanovskio treniruotoje rinktinėje, tačiau progos pasireikšti aikštėje tuomet taip ir negavo.

Finale Miunchene SSRS rinktinę 2:0 palaužė olandai, o olando Marco van Basteno tikslus smūgis iš aštraus kampo nestabdant kamuolio laikomas gražiausiu visų Europos čempionatų įvarčiu.

„Joks gynėjas nebūtų turėjęs šansų apsiginti nuo tokio smūgio. Jei M. van Bastenui duotume tūkstantį kartų taip smūgiuoti, vargu ar tai pakartotų“, – LŽ tvirtino V. Sukristovas.

1992 m. Danija – Vokietija 2:0

Danijos rinktinės triumfas 1992-aisiais Švedijoje yra viena įspūdingiausių su futbolu susijusių istorijų. Atrankos turnyre jugoslavams pralaimėję danai net nepateko į šį čempionatą ir, likus 2 savaitėms iki varžybų, žaidėjai išvyko atostogauti. Treneris Richardas Molleris Nielsenas tuo metu rūpinosi savo virtuvės įrengimo darbais. Tačiau kelius į pirmenybes danams atvėrė Jugoslavijos izoliacija. Paskubomis susirinkę danų futbolininkai pateikė staigmeną nužygiavę iki finalo Geteborge ir jame 2:0 palaužę favoritus vokiečius.

Čempionų vartininkas Peteris Schmeichelis papasakojo apie savo svajonių vasarą: „Tais metais su „Manchester United“ anksti baigėme sezoną Anglijoje ir nusprendžiau dar pasitreniruoti Kopenhagos „Brondby“ komandoje. Po vienos treniruotės rinkomės pietauti, kai kažkas paskambino ir paliepė ruoštis Europos čempionatui. Kai kurie iš mūsų gulėjo paplūdimiuose. Teko skubiai viską keisti. Nebuvome tokie stiprūs, kad galėtume sakyti: „Važiuojame laimėti.“ Kai viskas baigėsi dar ilgai galvojau, ar aš nesapnuoju.“

1996 m. Vokietija – Čekija 2:1 po pratęsimo

Europos pirmenybes prieš 20 metų surengusi Anglija tikėjosi saviškių triumfo, bet dėl Henri Delaunay taurės Londone susikovė vokiečiai ir čekai. Vokietija nugalėjo po pratęsimo 2:1 ir atsilygino A. Panenkos tautiečiams už 1976-ųjų gėdą Belgrade.

„Pasiimk su komanda Oliverį Bierhoffą, nepasigailėsi“, – prieš čempionatą Vokietijos rinktinės treneriui Berti Vogtsui patarė žmona. Treneris paklausė ir nepasigailėjo. O. Bierhoffas finale pelnė du įvarčius, vieną – pratęsimo 5-ąją minutę. Tuomet galiojo vadinamoji Staigios mirties taisyklė – per pratęsimą vienai komandai pelnius įvartį, rungtynės baigiamos.

„Gamta neapdovanojo Oliverio ypatingais techniniais gabumais, tačiau jis buvo tipiškas puolėjas kovotojas“, – sakė O. Bierhoffo komandos draugas Matthias Sammeris.

2000 m. Prancūzija – Italija 2:1 po pratęsimo

Naujojo tūkstantmečio pradžioje „Staigi mirtis“ Roterdame ištiko Italijos rinktinę. Italai pirmavo po Marco Delvechio įvarčio, bet paskutinę minutę rezultatą išlygino Sylvainas Wiltordas, o per pratęsimą Davidas Trezeguet galingu smūgiu pelnė auksinį įvartį ir atnešė Prancūzijai antrąjį Europos čempionų titulą.

„Į šį smūgį sudėjau visas jėgas ir pyktį, nes turnyras mums buvo labai sunkus. Džiaugsmas buvo milžiniškas“, – tvirtino D. Trezeguet.

2004 m. Graikija – Portugalija 1:0

Griežtojo vokiečio Otto Rehhagelio treniruojama Graikija prieš 12 metų sukūrė didžiausią visų laikų futbolo sensaciją. Propagavę neišvaizdų gynybinį futbolą, graikai nekreipė dėmesio į kritikų pastabas. Finale Lisabonoje Angelos Charisteas pelnė lemtingą įvartį galva ir Graikija sudaužė šeimininkų portugalų svajones.

„Prieš čempionatą mūsų lūkesčiai buvo paprasti – norėjome sužaisti kuo geriau ir įrodyti, kad čia patekome ne veltui. Bet kasdien mums sekėsi vis geriau. Nelabai atsimenu, kas dėjosi teisėjui paskelbus rungtynių pabaigą. Žinau, kad mano veidą papuošė idiotiška šypsena, kuri nedingo ilgai“, – juokėsi Graikijos rinktinės kapitonas Theodoras Zagorakis.

2008 m. Ispanija – Vokietija 1:0

44 metus laukta triumfo akimirka Ispanija mėgavosi 2008-ųjų vasarą Vienoje. Vienintelis Fernando Torreso įvartis jo šaliai atnešė antrąjį titulą.

„Iki tol 24 metus visuose turnyruose krisdavome ketvirtfinalyje ar dar anksčiau. Norėjau, kad žaidėjų neslėgtų šis faktas, o motyvuotų“, – tvirtino čempionų treneris Luisas Aragonesas. Jo komanda demonstravo greitą žaidimą, paremtą trumpų staigių perdavimų taktika.

2012 m. Ispanija – Italija 4:0

Iš L. Aragoneso vairą perėmęs Vicente del Bosque išlaikė Ispaniją futbolo viršūnėje. 2010 metais ispanai pirmą kartą tapo pasaulio čempionais, o po dvejų metų apgynė Europos čempionų titulą. Finalo rungtynėse Kijeve jų varžovai italai neturėjo jokių šansų – 4:0.

Saugas Andresas Iniesta apie čempionišką komandą kalbėjo taip: „Rinktinėje žaidė „Barcelona“ ir Madrido „Real“ žaidėjai, todėl vidinė atmosfera komandoje nebuvo geriausia. Bet treneris V. del Bosque suvaldė įtampą. Galiausiai mes supratome, kad ką nors pasiekti galime tik būdami vieningi. Kritikos sulaukdavome daug, tačiau patys buvome įsitikinę, kad viską darome teisingai. Pergalė finale keturių įvarčių skirtumu yra geriausias įmanomas būdas baigti sėkmingą turnyrą. Tai buvo nuostabi mūsų kartos rinktinės era.“

Parengė VILMANTAS REMEIKA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"