TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Atkaklus žemaitis įvertintas už kantrybę

2014 10 18 6:00
Vartininką Giedrių Arlauskį užgrūdino Rusijoje patirti išbandymai. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

26 metų 192 cm ūgio vartininkas Giedrius Arlauskis šį sezoną po ilgos pertraukos vėl mėgaujasi futbolu - persikėlęs į Rumunijos čempionų komandą Bukarešto "Steaua" iš karto išsikovojo vietą startinėje vienuolikėje.

Lietuvis rungtyniauja daug ir sėkmingai. Tai jam padėjo tapti ir pagrindiniu nacionalinės rinktinės vartų sargu.

Tačiau iki tol G. Arlauskiui teko sunkus išbandymas. Telšiškis net keturis sezonus iš eilės trynė Rusijos klubo Kazanės "Rubin" atsarginių žaidėjų suolą. Šią vasarą vartininkas pagaliau išsivadavo iš "Rubin" pančių ir sugrįžo į Rumuniją, kur 2008 metais Urzičenio komandoje "Unirea" pradėjo legionieriaus karjerą.

"Jaučiuosi geriau nei bet kada anksčiau", - tvirtina Lietuvos futbolo rinktinės vartininkas G. Arlauskis.

Pritapo lengvai

- Atrodo, savo karjeroje dabar išgyvenate pakilimą? - LŽ pradėjo pokalbį su Giedriumi Arlauskiu.

- Taip, tai yra pakilimas. Po ketverių Rusijoje praleistų metų daug kas mane nurašė. Tačiau ten įgijau vertingos patirties. Kazanėje nesėdėjau sudėjęs rankų: dirbau, daug išmokau iš patyrusių futbolininkų.

- Anksčiau jus persekiojo traumos. Kaip jaučiatės dabar?

- Traumos - neišvengiama mūsų darbo dalis. Buvo laikotarpis, kai negalėjau jų "atsikratyti". Galbūt tai lemia ir psichologinis faktorius - kai jautiesi prastai, ir organizmas tampa labiau pažeidžiamas. Dabar viskas gerai. Esu pakilime ir apie traumas net negalvoju.

- Vykdamas į "Steaua" klubą iš anksto reikalavote vietos startinėje sudėtyje?

- Tikrai ne. Žinojau, kad komandą palikus Ciprianui Tatarušanu, "Steaua" ieško pagrindinio vartininko, bet jokio išankstinio susitarimo dėl vietos starto sudėtyje nebuvo. Teko viską įrodinėti pačiam. Pradžia buvo sunki, bet gana greitai apsipratau ir darbu išsikovojau vietą vienuoliktuke. Nors rumunų spauda rašė, kad mano forma prasta, pasinaudojau trenerių suteikta galimybe.

Giedrius Arlauskis ir Lietuvos rinktinėje tapo pagrindiniu vartininku./LFF nuotrauka

- Padėjo ir patirtis, anksčiau įgyta Rumunijoje?

- Būtent. Moku rumunų kalbą, esu gyvenęs Bukarešte, turiu čia draugų. Todėl adaptuotis buvo lengva. Visą dėmesį galėjau skirti pažinčiai su komanda.

- 2009 metais su "Unirea" tapote Rumunijos čempionu. Bet vėliau klubas bankrutavo, liko skolingas žaidėjams...

- Jie iki šiol su niekuo neatsiskaitė. Man liko skolingi 60 tūkst. eurų. Tačiau gyvenimas tęsiasi. Nenoriu kalbėti apie negatyvius dalykus, nes žaidžiant "Unirea" komandoje buvo ir daug gražių momentų. Juk debiutavome UEFA Čempionų lygoje.

Iššūkiai užgrūdino

- 2010 metais iš "Unirea" išvykęs į "Rubin" taip pat turėjote ambicingų planų. Bet Kazanėje realaus šanso pasireikšti per ketverius metus taip ir nesulaukėte. Kodėl?

- Tuomet į Kazanę vykau informuotas, kad šis klubas parduoda pagrindinį savo vartininką Sergejų Ryžikovą, tad jaučiau, jog turiu šansą pritapti stiprioje komandoje. Bet "Rubin" staiga persigalvojo, ir S. Ryžikovas liko komandoje. Tuomet paprašiau, kad būčiau išnuomotas ar parduotas kitam klubui. Tačiau treneris Kurbanas Berdijevas pareiškė: esi neparduodamas, treniruokis ir sulauksi savojo šanso. Praėjo keli mėnesiai - niekas nepasikeitė. Taip kas pusmetį vaikčiojau pas klubo vadovus klausdamas: "Gal galų gale paleisite mane?" Ir vėl atsakydavo: "Esi neparduodamas." Taip praėjo ketveri metai. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Tik praėjus kuriam laikui ėmė aiškėti detalės. Pasirodo, sudėties parinkimą lemdavo ne tik futbolo veiksniai. Ką turiu omenyje? Kas domėjosi šia situacija, tas supras...

- Rusijoje teko iškęsti šilto ir šalto tikrąja to žodžio prasme. Kelis kartus žaidėte žiemą spaudžiant -20 laipsnių speigui. Kaip pavykdavo prisitaikyti prie tokių sąlygų?

- Aš juokaudavau, kad galimybę rungtyniauti man suteikdavo tik tada, kai termometro stulpelis lauke rodydavo žemiau 20 laipsnių šalčio. Net komandos draugai pokštavo: ateis žiema ir Arla gaus pasireikšti. Europos lygos šešioliktfinalyje vieną sezoną žaidžiau tvyrant 18, kitą - 23 laipsnių šalčiui. Treneriai tuomet nutardavo patausoti pagrindinį vartininką ir atėję pas mane sakydavo: štai tau šansas. Toks ir šansas, kai visi raumenys sustingę, kamuolį net iki aikštės vidurio sunku nuspirti. Tokiu oru net lauke nesinorėdavo būti.

- Ar tie sunkūs ketveri metai davė kokios nors naudos?

- Daugelis sako, kad padariau klaidą išvažiuodamas į Kazanę. Esu kitos nuomonės. Ten subrendau kaip futbolininkas, labai patobulėjau. Nieko nepraradau - tokiame amžiuje vartininkas neturi ko prarasti. Labiausiai trūko žaidybinės praktikos, bet ją nesunku įgauti. Svarbiausia buvo nepalūžti ir neprarasti pasitikėjimo savimi. Juk skaudu, kai sunkiai dirbi visą savaitę, o atėjus rungtynių dienai ir vėl lieki nuošalyje. Tikriausiai žemaitiškas užsispyrimas man padėjo išlikti psichologiškai tvirtam.

Jaučiau ir komandos draugų palaikymą. Mano santykiai su komanda buvo geri. "Rubin" žaidėjai sakė, jog su manimi elgiamasi neteisingai. Jie manė, kad S. Ryžikovas užima pagrindinio vartininko poziciją tik dėl to, kad yra rusas.

- Aikštėje žaisdamas vis dar esate emocingas: nuolat spirgate, nevengiate diskusijų su varžovais ir teisėjais. Tai - irgi žemaitiškas charakteris?

- Emocijos man išsprūsta natūraliai. Sutinku, kad kartais prarandu savitvardą. Tačiau praeina šiek tiek laiko ir suvoki, kad pasielgei neteisingai. Visa tai - dėl didelio noro laimėti. Rungtynes pradedi maksimaliai susikaupęs, nusiteikęs kovai ir galvoji tik apie pergalę. Todėl ir sukyla emocijos. Nemanau kad tai blogai. Svarbiausia - neperžengti ribos.

Vadovas - už grotų

- UEFA Čempionų lygos atrankoje "Steaua" šiemet pralaimėjo bulgarų komandai "Ludogorec". Buvo didelis nusivylimas?

- (Atsidūsta.) Tai labai skaudi tema. Man iki šiol sunku su tuo susitaikyti. Žiūrėdamas Čempionų lygos rungtynes nenustoju galvoti, kad ten galėjo būti ir mūsų komanda. Tokie pralaimėjimai per du mėnesius nepasimiršta.

- Kovą tęsiate Europos lygoje. Kiek jums svarbus šis turnyras, į kurį elitiniai klubai žiūri pro pirštus?

- Europos lygoje norime nueiti kaip įmanoma toliau, kad atsitiestume po pralaimėjimo "Ludogorec". Labai svarbu reabilituotis, nes kitaip sezoną laikysime prastu. Keliame sau tikslą pasiekti bent ketvirtfinalį. Žinoma, daug priklausys ir nuo atkrintamųjų varžybų burtų. Bet dėsime visas pastangas, kad pamirštume tą nesėkmės kartėlį.

- "Steaua" klubą valdo spalvinga asmenybė - verslininkas ir politikas George Becali. Nors garsėja homofobiškais pasisakymais, jis buvo išrinktas į Europos parlamentą. Už finansinius nusikaltimus G. Bacali dabar atlieka bausmę laisvės atėmimo įstaigoje. Kaip tai atsiliepia komandai?

- G. Becali už grotų pasiųstas 3 metams, pusė bausmės termino jau praėjo. Tačiau klubo atstovai nuolat palaiko su juo ryšį, tariasi ir sugeba susitvarkyti su užduotimis. Rimtesni sprendimai priimami tik atsiklausus G. Becali nuomonės.

Vertina profesionalumą

- Rumunijos futbolas progresuoja?

- Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Tai padaro pažangą, tai vėl stabteli. Rumunų neigiamas bruožas tas, kad jie yra nenuoseklūs ir neturi kantrybės. Dažnai blaškosi, situaciją vertina "ant karštųjų", pasiduoda emocijoms. Šiandien atrodo viskas gerai, bet nežinai, kas jiems šaus į galvą rytoj.

- Savo pasiekimais anksčiau garsėjusi Rumunijos rinktinė iš pastarųjų šešių Europos ir pasaulio čempionatų žaidė tik viename (2008 m.). Galbūt netinkamai dirbama su jaunimu?

- Rumunų futbolininkai individualiai yra stiprūs, techniški. Tačiau atrodo, jog stringa vaikų ugdymas futbolo mokyklose. Būtent ten bandoma ieškoti problemos šaknų. Šiam reikalui daug dėmesio skiria žiniasklaida. Rumunija - talentingų žaidėjų šalis, bet vis kažko pritrūksta, kad rinktinė pasiektų tą lygį, koks buvo Gheorghe Hagi, Gheorghe Popescu, Dano Petrescu laikais.

- Ar Rumunijos čempionate taikomas legionierių limitas?

- Skirtingai nei Rusijoje čia komanda rungtynes gali pradėti kad ir su 11 legionierių. Tačiau į protokolą turi būti įtraukti bent 7 rumunai.

Visi Rusijos rinktinės nariai žaidžia savo šalies čempionate. Jų žvaigždės sugrįžo namo, ten gauna milijonus ir yra patenkinti. Rumunijoje laikomasi kitokios koncepcijos. Rumunų futbolininkai, norintys atstovauti rinktinei, kaip tik skatinami išvykti svetur į pajėgų klubą.

Rumunijos klubai žaidėjų neskirsto į savus ir legionierius, neturi jokio išankstinio nusistatymo. Aikštėje žaidžia visi tuo metu stipriausi futbolininkai. Nepriklausomai nuo tautybės. Klubai vertina profesionalumą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"