TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

D.Djeničius: "Šios komandos laukia šviesi ateitis"

2013 10 24 14:44
D.Djeničius FK "Ekranas" nuotrauka

Vasaros pradžioje į „Ekraną“ atvykęs serbas Dejanas Djeničius išsigydė visas jį kamavusias traumas ir yra pasirengęs atskleisti save visu šimtu procentų.

Vos atvykęs į Panevėžį 27-erių futbolininkas iš karto tapo svarbia komandos dalimi ir nors kol kas serbas nesužaidė nė dešimties rungtynių šalies čempionate, jis jau spėjo pasižymėti įvarčiu ir dviem rezultyviais perdavimais.

Dejanas Djeničius sutiko su fkekranas.lt pasidalinti savo įspūdžiais apie komandoje praleistus pirmuosius mėnesius ir papasakojo apie savo karjerą bei asmeninį gyvenimą.

- Panevėžyje rungtyniauji ketvirtą mėnesį. Kaip vertini savo indėlį per šį laikotarpį “Ekrano” gretose?

- Pirmasis mano mačas buvo UEFA Čempionų lygos atrankoje su islandais, bet šiose rungtynėse žaidžiau jausdamas skausmus, nes prieš keletą dienų buvau patyręs traumą. Apie tas rungtynes galiu pasakyti tai, kad nors rezultatas ir buvo neigiamas, bet mes parodėme tikrai gerą žaidimą, turėjome daug šansų. Mums pritrūko tik sėkmės. Vėliau Lietuvos čempionate pelniau pirmąjį įvartį, tačiau savo žaidimo vertinti nemėgstu. Tegu tai daro kiti.

- Pastaruoju metu komandos sudėtis smarkiai atjaunėjo. Kaip vertini dabartinį "Ekraną"?

- Šiuo metu komandoje yra labai daug jaunų žaidėjų. Jie dar neturi daug žaidybinės patirties. Bet visi buvome jauni. Aš irgi buvau jaunas, todėl reikia laiko, kad ta patirtis ateitų. Manau, kad mes dar nežaidžiame savo geriausio futbolo ir dėl to mums nepavyksta laimėti kiekvienų rungtynių.

Jauniems mūsų futbolininkams reikia žaisti. Jiems reikia tokių rimtų rungtynių, kaip buvo su "Sūduva" ar "Žalgiriu". Treneriai labai gerai daro, skirdami jiems žaidybinio laiko. Jaunimas jaučiasi laisvai ir bando atrasti save aikštėje. Jie atiduoda visas jėgas treniruotėse, todėl manau, kad po metų, kitų šie vaikinai taps aukšto lygio žaidėjais. Kada jie parodys visą savo jėgą – nežinau. Gal po metų, gal po dvejų, o gal net kitose rungtynėse. Bus matyti. Tačiau manau, kad šios komandos laukia šviesi ateitis.

- Iki šio sezono pabaigos liko vos trejos rungtynės. Ar realu iškovoti sidabro medalius?

- Sunku pasakyti. Kaip jau sakiau, turime daug jaunų žaidėjų, todėl niekada negali žinoti, kas nutiks. Manau, kad galime gerai sužaisti likusias čempionato rungtynes. Paskutiniai mačai mums bus labai svarbūs, o dabar žaisime su pačiu “Atlantu”. Manau, kad galimybių iškovoti sidabrą yra.

- Pakalbėkime apie tavo karjerą. Anksčiau rungtyniavai Lenkijoje, Olandijoje, Makedonijoje, o pastaraisiais sezonais buvai ilgiau apsistojęs vienoje stipriausių Serbijos komandų “Jagodina”. Kodėl dabar nusprendei pasirinkti “Ekraną”?

- “Jagodina” yra stiprus klubas, turintis didelį stadioną ir nemažai patyrusių žaidėjų. Pirmus metus, kaip prisijungiau prie “Jegodina” komandos, mes sezoną baigėme ketvirtoje vietoje ir iškovojome galimybę rungtyniauti Europoje. Tai labai istorinis pasiekimas šiai komandai, o kitą sezoną mes iškovojome šalies Taurę. Čia praleisti metai man davė daug patirties. Kodėl atvykau į Lietuvą? Dar ankstesniais metais aš mačiau "Ekrano" rungtynes Čempinų lygos atrankoje su Barysovo “Bate” komanda. Jos man paliko įspūdį. Pamačiau, kad “Ekranas” yra didelis klubas Lietuvoje, turintis tikrai gerų žaidėjų. Prie “Ekrano” prisijungiau todėl, kad noriu kažko naujo, noriu pokyčių, pabandyti rungtyniauti kitoje šalyje, pažiūrėti, koks futbolas yra Lietuvoje. Aš čia jau penkis mėnesius ir komandoje jaučiuosi gerai.

- Kokius skirtumus matai tarp futbolo stiliaus Lietuvoje ir kitose šalyse?

- Kiekviena šalis vis kitokia. Pavyzdžiui, Lenkijoje futbolas yra labai kietas, daug grubių dvikovų. Čia, Lietuvoje yra šiek tiek kitaip, negu Lenkijoje ar Serbijoje. Tačiau kur bebūčiau – rungtyniauju taip, kaip sugebu. Man patinka toks futbolo stilius, kuriame vyrauja kietas žaidimas. Futbolą žaidžia vyrai.

- Kai atvykai į Lietuvą, pasipylė traumos. Tai dažnas dalykas tau, kaip žaidėjui?

- Nežinau, kaip Jums tiksliau pasakyti, bet problema turbūt buvo ta, kad atvykau čia iš Serbijos, kur neseniai baigėsi čempionatas, o Lietuvoje – tik įpusėjo, todėl neturėjau laiko pailsėti ir atsigauti. Serbijoje turėjome daug sunkių rungtynių, privalėjome laimėti viską, todėl jaučiausi kiek pavargęs. Kai pradėjau žaisti čia, patyriau keletą smulkių traumų. Paskutinį kartą susižeidžiau rungtynėse su “Banga”. Po mačo dar buvo viskas gerai, bet apie pirmą valandą nakties pajutau skausmą ir mano kelis pradėjo tinti. Manau, kad man atsiliepė poilsio trūkumas. Pirmieji mėnesiai komandoje man nebuvo sėkmingi, bet dabar jaučiuosi gerai ir tikiuosi, kad jau kitose rungtynėse parodysiu, kaip galiu žaisti.

- Lietuvoje varžovai prieš tave itin dažnai prasižengia ir žaidžia gana agresyviai. Ar su tuo susidūrei tik Lietuvoje?

- Na taip, Lietuvoje mane labai dažnai stabdo pražangomis ir smūgiais į kojas. Galbūt todėl, kad dažnai laimiu dvikovas ir mėgstu būti ten, kur yra kamuolys. Man patinka rodyti savo sugebėjimus, atlikti perdavimus, pelyti įvarčius ir jais džiaugtis. Galbūt dėl to mane taip dažnai neleistinai stabdo. Bet tai yra futbolas, tai kontaktinis žaidimas. Žinoma, sunku žaisti, kai tave nuolat stabdo. Po tokių rungtynių norisi tik miegoti, nesinori su niekuo, net su žmona kalbėti. Tai nėra gerai, bet futbolas - mūsų darbas.

- Kurioje pozicijoje dažniausiai žaidi ir kokia tau yra priimtiniausia?

- Žaidžiu daugelyje pozicijų, tačiau man parankiausia rungtyniauti vidurio puolėju. Buvusiuose klubuose aš žaidžiau ir kairėje ir dešinėje. Lygiai taip pat treneriai keičia mano pozicijas ir "Ekrane". Jaučiuosi gerai, kai treneriai vykdo pozicijų rotaciją. Visose pozicijose rungtyniaudamas atsiduodu šimtu procentų, tačiau geriausiai jaučiuosi žaisdamas vidurio puolėju.

- “Ekrano” komandoje nesi vienintelis futbolininkas iš Serbijos. Čia rungtyniauja Marko Andjelkovič ir Aleksanar Šušnjar. Geriau, kai komandoje yra tautiečių?

- Visada yra geriau, kai šalia yra kalbančių tavo gimtąja kalba. Kartu su Marko ir Aleksandar praleidžiame nemažai laisvo laiko. Po treniruočių kartu einame į miestą, kalbame apie futbolą. Jei tu esi vienas, nesijauti taip komfortabiliai. Dabar komandoje yra dar du šaunūs vaikinai ir puikūs žaidėjai. Tai kur kas smagiau, nei būti vienam.

- Kokios rungtynės karjeroje tau buvo įsimintiniausios?

- Ko gero labiausiai įsiminė rungtynės Lenkijos aukščiausioje lygoje. Aš žaidžiau LKS “Lodz” komandoje ir tuomet runtyniavome su KS “Cracovia” ekipa. Privalėjome laimėti šias rungtynes, nes tai buvo svarbus mačas, atvyko daug fanų. Atsilikinėjome 1:3. 85-ąją minutę aikštėje po keitimo pasirodė geras mano draugas ir netrukus pelnė išlyginamąjį įvartį. Jau per pridėtą laiką aikštėje pasirodžiau aš, tuomet buvau 23-ejų metų, žaisti buvo likusios keturios minutės. Kai jau ėjo paskutinės mačo akimirkos, vienas iš žaidėjų susižeidė, todėl teisėjas nusprendė leisti dar šiek tiek pažaisti. Jau paskutinėmis sekundėmis gavau perdavimą ir įmušiau pergalingą įvartį. Negaliu apibūdinti, kaip tuo momentu jaučiausi. Visi žaidėjai prie manęs pribėgo sveikinti, po mačo dėkojo ir fanai. Tai man buvo labai didi diena. Aišku, pergalių ir įvarčių buvo ir Serbijoje, tačiau niekada taip nesijaučiau, kaip tuomet. Tada buvau jaunas žaidėjas, todėl įspūdžiai liko neišdildomi.

- Ar jau spėjai pramokti lietuvių kalbos?

- Suprantu šiek tiek, žinau žodį “gerai”. Serbijoje mes sakome “dobro”. Šiaip suprantu, ką sako treneris, kadangi futbole nereikia daug žodžių. Kairė, dešinė, dar keletas frazių. Jų nėra daug. Tačiau noriu išmokti šiek tiek jūsų kalbos. Kalbu angliškai, tačiau ne itin gerai, taip pat moku ir rusiškai. Su treneriu Arvydu Skrupskiu kalbame rusų kalba, su Valdu Dambrausku bendraujame angliškai.

- Į Lietuvą atvykai kartu su savo šeima?

- Iš pradžių čia atvykau vienas. Po mėnesio atvyko ir mano žmona su aštuonių mėnesių sūnumi. Man kur kas geriau, kai šeima yra šalia manęs. Kai mano sūnus yra čia, aš turiu kur kas daugiau motyvacijos žaisti. Šeima man yra ypatinga.

- "Ekrano" komandos gydytojas Ramūnas Širvinskas prasitarė, kad jo ir tavo šeimos artimai bendrauja ir net kartu leidžia laisvalaikį. Ar tai tiesa?

- Taip, tiesa. Jie labai malonūs žmonės. Ramūnas turi šaunią žmoną ir sūnų Mykolą. Jie man nuolat padeda, rūpinasi, kaip laikosi mano sūnus, parodo kur ir ką mieste galima įsigyti. Beje, būtų labai linksma pamatyti, kaip mes su Ramūnu bendraujame. Jis angliškai kalba ne itin gerai, todėl dažniausiai kalbame rusiškai, o aš rusiškai irgi nešneku idealiai. Todėl dažnai visi šypsosi, kai mes bandome kalbėtis. Neretai susišnekame tiesiog gestais ir mimikomis. Ramūno šeima labai pagelbėja mano šeimai, noriu jiems padėkoti už tai, kad man padeda.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"