TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

E. Jankauską grūdino ankstyvi karjeros iššūkiai

2016 03 19 6:00
Edgaras Jankauskas Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kelios dienos beliko iki Edgaro Jankausko kaip Lietuvos futbolo rinktinės trenerio debiuto. Kitą savaitę jo vadovaujami lietuviai draugiškose rungtynėse išmėgins jėgas su Rumunijos ir Rusijos futbolininkais.

Penkis kartus geriausiu Lietuvos futbolininku rinktas 41 metų E. Jankauskas pasiryžęs gaivinti nacionalinę rinktinę. Nors trenerio darbo patirtis gana kukli, ambicijų ir idėjų šiam specialistui nestinga.

„Į rinktinę ateinu su tokia žinute – kiekvienas privalo iš savęs reikalauti daugiau. Po nesėkmių neieškoti kaltųjų, nesiskųsti, kad buvo prasta aikštė, viešbutis ar treneris, bet prasto žaidimo priežasčių pirmiausia ieškoti savyje. Silpnieji visuomet ras ką apkaltinti, o stiprieji bus reiklūs sau. Kai pats žaidžiau, niekada nebuvau savimi patenkintas. Visada reikalavau iš savęs daug. Tokie dalykai stumia į priekį. Jei taip elgsis ir žaidėjai, jiems nereikės užduoti klausimo, ar aikštėje atidavė viską“, – „Lietuvos žinioms“ tvirtino naujasis rinktinės treneris.

Vaikystės pamokos

Jau baigdamas futbolininko karjerą E. Jankauskas tvirtai žinojo, kad anksčiau ar vėliau dirbs treneriu. 2009 metais jis trumpai talkino portugalui Jose Couceiro Lietuvos rinktinėje, vėliau – Maskvos „Lokomotiv“ klube. Taip pat lietuvis dirbo Edinburgo „Hearts“ trenerių štabe, o 2014 metais treniravo „Trakų“ komandą.

„Savęs neįsivaizduoju be futbolo, o kitos veiklos sritys nedomina. Negalėčiau nei šokti ar dainuoti, nei čiuožti ant ledo, – tvirtino futbolo specialistas ir su šypsena prisiminė, kaip ankstyvoje vaikystėje veržėsi į futbolo treniruotes: – Tėvams reikėjo ne skatinti, o stabdyti mane. Išbandžiau daug sporto šakų, bet iš karto buvo aišku, kad toliau – tik futbolas. Su draugais žaisdavome ištisus metus. Baisiausias laikas mums buvo ankstyvas pavasaris, atgyjant žemei ir tirpstant sniegui. Kur tik įmanoma, ieškodavome žalesnio žemės lopinėlio. Vartus kieme atstodavo sūpynės, namie – suolai ir kėdės. Užmesdavau ant jų skudurą, lyg vartų tinklą, ir spardydavau lauko teniso kamuoliuką. Jis baisiai bildėdavo. Susitikęs kaimynas klausdavo: kada gi baigsite tą remontą? O tas „remontas“ prasidėdavo kasdien iš karto po pamokų.“

E. Jankauskui savotiškai pasisekė, nes gyveno vos kelios minutės nuo legendinio „Žalgirio“ stadiono. Jo atsarginėje ir „Marakana“ vadintoje aikštėje vykdavo futbolo pratybos.

„Trys minutės bėgte. Perbėgi kelią, perlendi per tvorą ir jau minkai tą žvyrą. Karštomis dienomis aikštę liedavo sunkvežimis, nes ji buvo kieta lyg asfaltas. Apie dušus po treniruočių net kalbos nebuvo. Draugai į kitus rajonus namo važiuodavo nesiprausę“, – teigė futbolininkas.

Ne visi treneriai geba sudominti ir įtraukti vaikus į futbolą. Rinktinės treneris prisiminė, kad vienas pedagogas vaikinams numesdavo kamuolį, o pats per treniruotę įnikdavo į tuomet populiarų laikraštį „Vakarinės naujienos“.

„Žaisdavome ir fone matydavome to laikraščio viršelį. Matyt, treneris labai domėjosi Lietuvos aktualijomis“, – sakė jis.

E. Jankauskas progresavo žaibiškai. Būdamas vos 16 metų jau debiutavo Lietuvos čempionate, žaidė Vilniaus „Panerio“ komandoje. Patekęs į vyriškos kovos sūkurį, jaunuolis atlaikė konkurenciją ir išsikovojo vietą po saule.

„Nebaugino nei vyriška kova, nei baimė patirti traumą. Noras žaisti buvo didžiulis. „Paneryje“ man daug padėjo Gintautas Buzas. Tokiame amžiuje labai svarbu turėti vyresnį patyrusį draugą, kuris duotų naudingų patarimų ir padėtų ištverti spaudimą. Yra buvę daug talentingų futbolininkų, kuriems perėjimo į vyrų futbolą procesas nepavyko, – tikino E. Jankauskas, kuris iš „Panerio“ paskui perėjo į „Žalgirį“. – Dabar viskas atrodo daug paprasčiau, jaunimui sudarytos nepalyginti geresnės sąlygos treniruotis. Mes net kamuolių neturėjome, spardėme senus ir nutrintus. Sportbačiai kainavo 3,1 rublio. Jei jie atlaikydavo du mėnesius ant žvyro ir purvo – tai jau labai gerai. Tačiau kai pereini tokią gyvenimo mokyklą, vėliau viskas atrodo lengviau. Tokios sąlygos mūsų kartos žmones padarė stipresnius ir neišglebusius.“

"Porto" klube Edgaras Jankauskas (dešinėje) pasiekė didžiausią karjeros pergalę./LŽ archyvo nuotrauka

Stebino rusiški standartai

Tokia patirtis futbolininkui leido greitai aklimatizuotis Rusijos sostinėje Maskvoje. Į CSKA jis išvyko būdamas 21 metų, bet garsiame klube nepražuvo ir greitai užsitarnavo pagarbą.

„Kai tave įmeta į plačiuosius vandenis – išplauki arba nuskęsti. Aš išplaukiau. Bet tokiose situacijose geriausiai supranti, kad futbolininkai aukščiausią lygį pasiekia ne dėl sėkmės ir pažinčių, o dėl sunkaus darbo. Galima per pažintis susirasti žemo lygio komandą. Ten, kur mokami dideli pinigai, draugystės dėsnis negalioja. Savo vietą turi išsikovoti pats“, – tvirtino E. Jankauskas.

Vienas Rusijoje labiausiai varginusių faktorių – ilgos kelionės.

„Vėliau žaidžiant Belgijoje, su „Brugge“ komanda į rungtynes važiuodavome autobusu. Kiti žaidėjai muistydavosi – 2,5 valandos kelionė, kaip toli... Palaukite, sakau: mes Maskvoje 2 valandas iki oro uosto vykdavome. Ir dar kelias valandas skrisdavome“, – sakė lietuvis.

Jį taip pat stebino Rytų ir Vakarų pasaulių mentaliteto skirtumas. Rusams rungtynių rezultatas lemdavo nuotaiką kelioms dienoms. „Lokomotiv“ klube dirbęs J. Couceiro viename interviu stebėjosi, kodėl šioje šalyje žmonės po pergalės jausdavosi lyg laimėję Čempionų lygą, o po nesėkmės juos apimdavo neviltis. Kodėl viskas tapoma tik juoda arba balta spalva. Tą patį teko patirti ir E. Jankauskui. O Vakaruose į pralaimėjimus buvo žvelgiama liberaliau.

„Pralaimėtos rungtynės Rusijoje prilygdavo tragedijai. Galėjai pamanyti, kad kas nors mirė. Į klubą ateidavo neaiškūs „dėdės“ rėmėjai ir visiems nesigailėdami duodavo velnių. Belgijoje viskas buvo kitaip. Po vieno pralaimėjimo įlipau į komandos autobusą ir matau, kad atsipalaidavę žaidėjai lošia kortomis, geria kolą, netgi alų. Man tai buvo neįtikėtina, – lygino E. Jankauskas. – Vakaruose įsitikinau, kad prieš rungtynes komandos rūbinėje gali groti muzika, o futbolininkai – šypsotis. Rusijoje nusišypsosi – apkaltins, kad esi nenusiteikęs ir nepasiruošęs žaisti. Laimėti trokšta visi. Bet galima to siekti nebūtinai akmeniniu veidu, sukaustytu įtampos.“

Rado kalbą su garsenybėmis

Iš Belgijos E. Jankausko karjeros kelias pasuko į Ispaniją, o paskui – į Portugaliją. Futbolininkas sugebėjo pažaisti abiejose aršiausių konkurentų Lisabonos „Beficos“ ir „Porto“ stovyklose. Plataus atgarsio sulaukęs puolėjo perėjimas iš Lisabonos į Portą įvyko 2002 metais.

„Įdomus jausmas, kai vieną dieną sirgaliai tave garbina, o kitą – nekenčia. Su „Porto“ turėjome vykti žaisti į Lisaboną. Vietinė spauda apie tai rašė visą savaitę. Įeini į aikštę – o tau švilpia priešiškai nusiteikusi 60 tūkst. sirgalių minia. Įspūdinga, – prisiminė lietuvis. – Buvo labai įdomi patirtis, bet Portugalijoje šie klubai nuolat varžosi, bandydami nugvelbti vienas kito žaidėją. Tuomet „Benfica“ turėjo pirmumo teisę į mane, bet kažkodėl pramiegojo terminą, ir „Porto“ tuo pasinaudojo.“

Porto klube legionieriaus laukė dar viena įdomi patirtis – pažintis su garsiuoju portugalų treneriu Jose Mourinho. Pasaulio žiniasklaida mėgsta šį specialistą dėl jo skambių pareiškimų ir išsišokimų. E. Jankauskas sakė, kad jųdviejų santykiai buvo puikūs: „Tuomet Jose dar nebuvo tokia garsi asmenybė. Bendravome labai draugiškai. Vėliau buvome susitikę kelis kartus, prisiminėme „Porto“ klube praleistus metus. Kaip ir visi žmonės, J. Mourinho su kiekvienu bendrauja savaip. Anglijoje jo santykiai su žiniasklaida buvo komplikuoti, nes į žurnalistų puolimą atsakydavo tuo pačiu. Tuomet buvo vaizduojamas kaip arogantiškas, akis draskantis treneris.“

Škotijoje, Edinburgo „Hearts“ klube, E. Jankauskas susipažino su dar viena ryškia asmenybe – klubą rėmusiu bankininku Vladimiru Romanovu. Apie jo darbo metodus ir idėjas seniai sklando legendos, buvę bendražygiai pripasakoję nemažai įdomybių.

„Šis žmogus buvo kitoks nei visi. Turėjo įvairiausių idėjų, kurios kai ką galbūt stebino. Žinau dalykų, kurių V. Romanovui būčiau pataręs nedaryti. Tačiau Škotijos futbolui jis davė daug naudos. Mudu sutarėme gerai, jis skleidė pozityvią energiją. Bet klube buvo žmonių, kurie į V. Romanovą vien pažvelgti bijojo. O jis tai puikiai jautė ir tuo naudojosi“, – pasakojo E. Jankauskas.

Neviltį keitė džiaugsmas

Bene gražiausi E. Jankausko karjeros metai pralėkė „Porto“ klube, su kuriuo du kartus tapo Portugalijos čempionu. 2003 metais „Porto“ iškovojo UEFA taurę, Sevilijoje po pratęsimo įveikdami Glazgo „Celtic“. Bet puolėjas iš Lietuvos turėjo praleisti rungtynes dėl apmaudžios priežasties.

Finalo išvakarėse, paskutinėje treniruotėje, prieš pat nuaidint jos pabaigą skelbiančiam švilpukui, jis kryptelėjo koją ir pajuto didžiulį skausmą. Diagnozė – nutrūkę čiurnos raiščiai.

Kol specialistai nebuvo atlikę išsamių tyrimų, futbolininkas slapta vylėsi, kad pavyks atsistoti ant kojų. Su komandos gydytoju jis bandė išmankštinti čiurną, nors teko kęsti didžiulį skausmą. Kaip pats sako – vos ne iki sąmonės netekimo.

„Tai buvo savo galimybių patikrinimas, kiek galima iškęsti skausmo. Kartais prieš svarbias rungtynes girdžiu žaidėjus kalbant, kad jie galėjo žaisti. Tikrai žinau, kad ne. Visi esame savo kūno įkaitai, ir yra traumų, kurios tave sustabdo, net jei ir laukia gyvenimo rungtynės“, – įsitikinęs E. Jankauskas.

Trauma Sevilijoje tapo didžiausiu jo karjeros nusivylimu. O didžiausia pergalė aplankė jau po metų. Tas pats „Porto“ klubas su J. Mourinho priešakyje 2003–2004 metų sezoną pergalingai žygiavo Čempionų lygoje ir pasiekė finalą Gelzenkirchene. Jame „Porto“ futbolininkai buvo aiškiai pranašesni už „Monaco“ – 3:0. Taip E. Jankauskas tapo pirmuoju ir kol kas vieninteliu lietuviu, laimėjusiu prestižiškiausią futbolo klubų turnyrą.

„Grįžę į Portugaliją, patekome į tikrą beprotybę. Žmonėms mūsų pergalė virto didžiule švente. Tūkstančiai gerbėjų pasitiko komandą oro uoste ir miesto gatvėse. Turėjome jiems atiduoti duoklę. Patys buvome pavargę po sezono ir kaip nors ypatingai nesijautėme. Na gerai, laimėjome taurę, duokite premijas ir skirstomės atostogų, – juokėsi E. Jankauskas. – Tik dabar supranti, kokio svarbumo tai buvo pergalė.“

Finalo rungtynėse Gelzenkirchene legionieriui iš Lietuvos taip ir neteko pasirodyti. Nors vienas rungtynių epizodas jam neduoda ramybės iki šiol.

„Antrame kėlinyje vienu metu J. Mourinho atsisuko ir įsmeigė žvilgsnį į mane bei į kitą puolėją Benni McCarthy. Kelias sekundes žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą, stebėdamas mudviejų reakciją. Aš dabar neabejoju – jei būčiau pašokęs nuo suolo, treneris būtų įleidęs į aikštę. O tuomet tik sėdėjau ir galvojau, kaipgi bus. Kai vėl susitiksiu J. Mourinho, būtinai priminsiu tą epizodą. Nors nujaučiu, ką atsakys“, – sakė Lietuvos rinktinės treneris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"