TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

E. Jankauskas: J. Mourinho gerbė kiekvieną žaidėją

2014 11 01 9:31
Edgaras Jankauskas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šiemet sukako 10 metų, kai UEFA Čempionų lygos taurę iškovojo portugalų “Porto” klubas su lietuviu Edgaru Jankausku.

2004-ųjų Čempionų lygos finalas buvo išskirtinis tuo, kad jame kovėsi elitui nepriskiriami klubai. Tuomet Gelzenkirchene Jose Mourinho vadovaujamas “Porto” 3:0 nugalėjo prancūzų “Monaco” ekipą.

E. Jankauskas finale nežaidė, bet tą sezoną Čempionų lygoje pasirodė 10 rungtynių (1 – starto sudėtyje). Pergalės Europoje dešimtmečio proga Rusijos žurnalistai kalbino E. Jankauską.

Nuovargis užgožė emocijas

- Dažnai prisimenate istorinę dvikovą su “Monaco”?

- Pasitaiko. Ypač stebint Čempionų lygos rungtynes. Puikiai prisimenu, kai laimėjome. Ypatingų emocijų nebuvo – na laimėjome, tai laimėjome. Grįžus į Portą mūsų autobusą mieste sveikino minios gerbėjų. O man tuomet labiausiai norėjosi pabėgti nuo viso to šurmulio. Sezonas buvo sunkus, susikaupė pragariškas nuovargis ir nebeliko gerų emocijų, kuriomis galėjau pasidalinti su sirgaliais. Suvokimas, kad laimėjome prestižiškiausią Europos klubų titulą atėjo gerokai vėliau.

- Taip išėjo, kad tai buvo vienintelis finalas naujoje Čempionų lygos eroje, kuriame kovojo klubai, neklasifikuojami į rangus “Top” ir “Super”?

- Mano nuomone, “Porto” klubas yra toks pats, kaip ir kitos pasaulyje žinomos komandos. Aišku, jam sunku lygiuotis į “Man United”, “Real”, “Barcelona” ar “Bayern”, bet patikėkite – “Drakonai” savo darbą ir veiklą sustygavę lyg šveicarišką laikrodį. Manau, tai efektyviausias klubas pasaulyje. Pažiūrėkite, kaip dirba “Porto” skautai. Jie atranda niekam nežinomų talentų ir vėliau parduoda juos dešimt kartų brangiau. Ir tai vyksta daug metų. Sutinku, kad mūsų pergalė buvo sensacinga. Atkrintamosiose varžybose eliminavome “Man United”, “Lyon” ir “Deportivo”, kurie tuomet laikyti superklubais. Kelias į finalą buvo sunkesnis, nei pats finalas. Nors “Monaco” savo ruožtu iki finalo pašalino “Chelsea” ir “Real”.

Beje, mažai kas žino, jog iš “Porto” galėjau pereiti į “Monaco”. Buvo toks variantas, o aš visuomet norėjau žaisti ir gyventi Prancūzijoje. Ten gražu, mėlyna jūra. Galiausiai tai pavyko, tik perėjau ne į “Monaco”, o į “Nice” komandą.

Mokosi iš portugalo

- Kokie priešrungtyniniai prisiminimai?

- Dieną prieš rungtynes stadione vyko tradicinė treniruotė. Mes baigėme pirmi ir po to nevykome į viešbutį, o likome stebėti, kaip treniruojasi prancūzai. Tribūnoje sėdėjau greta J. Mourinho. Kažkurią akimirką Jose atsisuko į mane ir pasakė: “Jei rytoj neįveiksime jų, tai bus neteisingumo viršūnė.”

- Finale jūsų taip ir neįleido į aikštę.

- Prieš “Monaco” J. Mourinho nutarė žaisti be nominalių puolėjų. Aš su Benni McCarthy likau ant suolo. Benni pasirodė aikštėje antro kėlinio pabaigoje. Toks buvo trenerio sprendimas. Ir jis pasiteisino.

- Nugalėjęs finale, 41 metų J. Mourinho tapo jauniausiu treneriu, laimėjusiu Čempionų lygą. Jūs gyvai matėte, kaip Ypatinguoju save vadinantis žmogus žengė pirmuosius trenerio karjeros žingsnius.

- Iki jo “Porto” treniravo Otavio Machado. Nenoriu apie šį žmogų sakyti nieko blogo, bet “Porto” buvo ne jo klubas. Žaidėjai buvo kažkokie suirzę, nervingi, treneris juos dirgino. Po to atėjo J. Mourinho. Nors jis niekada profesionaliai nežaidė futbolo, visuomet buvo proceso viduje – pradėjo kaip vertėjas, po to dirbo asistentu. Jo tėvas buvo profesionalus futbolininkas.

Jose Mourinho. / Reuters/Scanpix nuotrauka

J. Mourinho jau tuomet buvo geras psichologas ir žinojo, ko tiksliai reikia komandai. Kolektyve tarpusavio santykiai buvo grindžiami remiantis abipuse pagarba. To reikalavo klubo prezidentas Pinto da Costa. Jis puikus žmogus, savo profesijos etalonas. P. da Costa visuomet palaikė trenerį. Atėjęs į “Porto”, J. Mourinho buvo praktiškai niekas – jo niekas nežinojo, jis nebuvo iškovojęs didelių pergalių ir titulų. O čia dar kilo konfliktai su garsiais, autoritetą turinčiais futbolininkais. P. da Costa stojo trenerio pusėn ir visą laiką jį rėmė.

Vėliau J. Mourinho pakeitė italas Luigi Delneri. Atrodo, kad jis nesuprato, kur pateko. Iš karto pareiškė: “Žinau, kad jūs laimėjote Čempionų lygą, bet dabar aš vyriausias ir viską darysite taip, kaip liepsiu aš.” Jis “pastatė” save aukščiau komandos. Bet neištempė pareigose net iki sezono pradžios. J. Mourinho buvo protingas ir suprato, kad savo “aš” būtina nustumti kuo toliau. Žaidėjai į jį kreipdavosi kreipiniu “Tu” ir dėl to nekildavo jokių problemų. Trenerio niekas nebijojo, bet visi gerbė, nes ir jis gerbė kiekvieną žaidėją.

- Zlatanas Ibrahimovičius buvo sužavėtas J. Mourinho rodytu dėmesiu, kai žaidė Milano “Inter”. Sakė, kad būdamas rinktinės stovyklose gaudavo trumpąsias žinutes nuo trenerio.

- Jose taip elgėsi ir Porte. ir tai buvo labai malonu. Kartą po rungtynių klube išvykau į rinktinę. Pakeliui gavau sms: “Šaunuolis, gerai sužaidei, sėkmės.”

Videorežisierius A. Villas-Boas

- Toje čempioniškoje “Porto” komandoje vienas asistentų buvo ir Andre Villas-Boas…

- Jis dirbo trenerių štabo analitiku, rengdavo video santraukas. Andre buvo paprastas, malonus vyrukas, didelis futbolo fanatikas, kuris išmanė visas šiuolaikines kompiuterines programas. Po vienų rungtynių paprašiau padaryti mano žaidimo santrauką ir įrašyti į diską. Prašymas buvo išpildytas be jokių klausimų.

Ar galėjau įsivaizduoti, kad A. Villas-Boas vieną dieną taps treneriu? Ne. Žmogus praktiškai dirbu videorežisieriumi – tokiose pareigose parodyti savo trenerio gabumus nerealu. Buvau nustebęs, kai jis pasirinko šį kelią, bet nenustebino jo sėkmė. Kai jis tapo treneriu, “Porto” buvo mašina, kuri važiavo pati – čia žaidė tokie žaidėjai, kaip Hulkas, Radamelis Falcao, Joao Moutinho. Su tokiais vaikinais dirbti vienas malonumas.

- J. Mourinho ar A. Villas-Boasui daug sunkiau pradėti trenerio karjerą, nei tarkim, jums. Nes jie niekada profesionaliai nežaidė futbolo. Sutinkate?

- J. Mourinho sulaužė stereotipą, kad sėkmingu treneriu gali būti tik praeityje garsus futbolininkas. Nors iš pradžių jis mėgindavo su mumis žaisti “kvadratą”, bet greitai suprato, kad geriau to nedaryti (juokiasi).

Treneris ir futbolininkas yra skirtingos profesijos. Treneris privalo mokėti suvaldyti komandą, suprasti žaidėjų nuotaikas, mokėti prieiti prie jų. Aš to mokausi dabar dirbdamas “Trakų” klube. Stengiuosi pozityviai bendrauti su visais, noriu, jog žaidėjai stengtųsi ir nebijotų, kad taptume vieningi. Siekiu kažko panašaus, kokie buvome “Porto” komandoje vadovaujant J. Mourinho. Tačiau sutinku, kad trenerio karjerą pradėti lengviau Zinedine’ui Zidane’ui: jį visi žino, jis turi didžiulę patirtį ir autoritetą. Jis buvo didis žaidėjas. Ar taps didžiu treneriu – didelis klausimas.

- Ar bendraujate su čempioniškos komandos nariais?

- Su Maniche ir Paulo Ferreira bendraujame iki šiol. Porą kartų matėmės su J. Mourinho. Kitų žaidėjų karjeras seku internete.

- Ar apsilankote Portugalijoje?

- Kai dirbau Maskvos “Lokomotiv” štabe, surengėme stovyklą Portugalijoje. Ten žmonės nuolat prašė manęs autografų ir drauge nusifotografuoti. Aš ne tik laimėjau Čempionų lygą, bet dar sugebėjau parungtyniauti dviejuose didžiausiuose Portugalijos klubuose – Lisabonos “Benfica” ir “Porto”. Taigi, dėmesio šioje šalyje man pakaks dar dešimtmečiui (juokiasi).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"