TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Iš kartos į kartą"Aš esu kitoks nei tėtis"

2015 06 27 6:00
Fridrikų šeimos vyrai prieš ketverius metus (iš kairės): Mantas, Lukas ir Robertas. Valdo Knyzelio (LFF.lt) nuotrauka

Taip sako Lietuvos A lygos Utenos "Utenio" klube žaidžiantis 26-erių futbolininkas Mantas Fridrikas, nuo mažens jaučiantis atsakomybę turėti garsią pavardę.

Manto tėvas Robertas Fridrikas praeityje buvo garsus futbolininkas, legendinio Vilniaus "Žalgirio" laikais į neviltį varęs varžovus. Fridrikas vyresnysis pasižymėjo galingais kamuolio smūgiais ir prasiveržimais. Jo sūnus taip pat turi "smagią" koją, tačiau Manto funkcijos aikštėje kitokios - jo užduotis yra griauti oponentų atakas.

"Jau pripratau, kad daug metų esu tapatinamas su tėčiu. Visi kalba apie jį, o manęs beveik neatsimena, - šypsodamasis sakė M. Fridrikas. - Bet tėtis ėjo vienu karjeros keliu, aš einu kitu. Esu kitoks nei jis."

Kelią pats skynėsi

M. Fridrikas 1988 metais gimė Kaune ir vos trejų išvyko gyventi į Austriją, kai R. Fridrikas pasirašė sutartį su šios šalies klubu Vienos "Austria". Jau penkerių metų berniukas ėmė spardyti kamuolį, o šešerių grįžęs į Kauną pradėjo lankyti futbolo užsiėmimus.

"Žaisti pradėjau dar Austrijoje. Tačiau kai tėvai išsiskyrė, su mama grįžome gyventi į Lietuvą. Senelis paprašytas nuvedė į treniruotes Kauno sporto mokykloje, ten ir pasilikau. Kitos sporto šakos jau nebetraukė", - dalijosi prisiminimais futbolininkas.

Kartais sakoma, kad garsių sportininkų atžaloms sportas būna tarsi koduotas genuose. Bet M. Fridrikas tikino, kad tėvas sportuoti jo nevertė: "Futbolą pasirinkau pats, niekas treniruočių neprivertė lankyti. Tiesa, matydavau, kaip tėtis žaidžia, bet tuo metu buvau labai mažas ir nelabai suprasdavau, kas vyksta, kas tas didysis futbolas. Tėtis nenusiuntė į jokio futbolo klubo treniruotes. Viską pasiekiau savo jėgomis."

Paklaustas, ar žinoma pavardė gyvenime netrukdo, pašnekovas šyptelėjęs pasakė: "Nei trukdė, nei padėjo. Kartais žmonės sako, kad žinoma pavardė. Tikrai nesijaučiau savo pavardės įkaitu. Galbūt treneriai mane akyliau stebėjo ir analizavo, kaip žaidžiu. Tačiau nebuvo ko lyginti - su tėčiu mes skirtingų pozicijų žaidėjai. Jis buvo puolėjas, o aš esu gynėjas. Labai skirtingi žaidimo stiliai."

Galima prisiminti kito garsaus futbolininko olimpinio čempiono Armino Narbekovo bendravardį sūnų. Arminas jaunesnysis taip pat buvo laikomas talentingu žaidėju, bet sykį metė sportą, kai iš trenerio Austrijoje išgirdo širdį veriančią repliką: "Tu niekada nebūsi kaip tėvas."

"Pažįstu A. Narbekovą jaunesnyjį ir žinau, kaip jam įgrįsdavo klausyti palyginimų ir replikų. Tai ir lėmė jo karjeros pabaigą. Bet jam buvo sunkiau, nes bandė žaisti saugų grandyje - ten pat, kur "spindėjo" jo tėvas", - aiškino M. Fridrikas.

Futbolas - šeimos religija

Pasiteiravus, ar Fridrikas vyresnysis sūnui yra geras patarėjas futbolo reikaluose, Mantas papurtė galvą: "Apie futbolą kalbamės mažai. Juk gyvename skirtingose šalyse, susitinkame retokai, todėl pirmiausia aptariame gyvenimiškus dalykus. Jam labiau rūpi, kaip auga mylima anūkė."

Daug darbo ir pastangų reikalaujantis sunkus gynėjų įdirbis futbolo aikštėse pastebimas rečiau nei puolėjų.

"Iš pradžių treneriai mane leisdavo žaisti į aikštės vidurį, saugų grandyje. Vėliau pabandė gynybos linijoje, pamatė, kad neblogai tvarkausi, ten ir paliko. Nuo to laiko esu varžovų išpuolių griovėjas, o ne savo komandos atakų kūrėjas", - sakė "Utenio" žaidėjas.

M. Fridrikas buvo nuolatinis Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinių žaidėjas. Profesionalo karjerą jis 2007 metais pradėjo "FBK Kauno" klube. 2012-aisiais pusmečiui išvyko į Daniją, antrosios lygos komandą Odensės "Fyn". 2013 metais futbolininkas sugrįžo į Lietuvą, žaidė "Šiauliuose", pernai atstovavo Vilniaus "Žalgiriui", o šiemet vilniečių yra paskolintas "Uteniui". M. Fridrikas taip pat yra Lietuvos rinktinės kandidatas, ne kartą kviestas į nacionalinės rinktinės stovyklas.

Galbūt jei nebūtų iširusi šeima, jis karjeros aukštumų būtų siekęs Austrijoje, kur futbolo lygis gerokai aukštesnis ir dirba labiau kvalifikuoti vaikų treneriai. Tačiau šiuo metu gynėjas neužsiima svarstymais, "kas būtų, jei būtų". Nors neslepia, kad vėl išvykti į užsienį norėtų.

"Užteko pusmetį praleisti Danijoje, ir jau įsitikinau ten patiriama nauda. Žaidžiau ne aukščiausiojoje lygoje, tačiau ten futbolo lygis, požiūris į treniruotes ir šio sporto infrastruktūrą gerokai skiriasi. Lietuvoje mums to stinga. Ar norėčiau vėl tapti legionieriumi? Žinoma, manau, tai yra visų A lygoje žaidžiančių futbolininkų tikslas. Bet pirmiausia privalau įrodyti savo vertę Lietuvoje", - svarstė jis.

M. Fridrikas turi devyneriais metais jaunesnį brolį Luką iš antrosios tėčio santuokos. L. Fridikas nuo vaikystės treniruojasi ir sparčiai tobulėja Austrijoje.

"Brolis žaidžia Zalcburgo "Red Bull" klubo akademijoje, septyniolikmečių komandoje. Jam labai neblogai sekasi, laikomas perspektyviu žaidėju. Iš jo gali išaugti neblogas žaidėjas", - pažymėjo Fridrikų vyresnėlis.

Utena tapo sava

Kai "Žalgiris" prieš šį sezoną susitarė su "Utenio" klubu dėl M. Fridriko nuomos sutarties, futbolininkas patraukė į Uteną ir iš karto tapo vienu šios komandos lyderių. Gynėjas "Utenio" gretose šį sezoną sužaidė 15 rungtynių, 14 iš jų - nuo pirmos iki paskutinės minutės.

"Utenis" šiemet debiutuoja A lygoje, bet patrankų mėsa netapo - įpusėjus sezonui naujokai tarp dešimties A lygos komandų žengia šešti.

"Aukštesni tikslai mums ir nebuvo keliami. Svarbiausia buvo įsitvirtinti lygoje, todėl dabar esame patenkinti. Mus supa puikus kolektyvas, visa komanda yra tarsi darni šeima. Žaidėjams patinka dirbti su jaunu treneriu Mindaugu Čepu. Tai novatoriškas treneris, mėgstantis kamuolio kontrole pagrįstą žaidimą. Jo treniruotės įdomios. Be to, "Utenyje" gaunu daug žaisti, o futbolininkui tai svarbiausia", - sakė M. Fridrikas.

Nors Utenoje nėra nė 30 tūkst. gyventojų, futbolininkas tvirtino gerai besijaučiantis mieste, kuriame mėgstamas sportas.

"Taip, Utena nedidelė. Tačiau mūsų šeimai didmiesčio šurmulio ir nereikia. Mažesniame mieste jaukiau ir ramiau. O jei jau užsinorime pramogauti - jokia problema, juk atstumas iki Vilniaus ar Kauno nedidelis", - teigė jis.

Su žmona Vaiva, konkurso "Mis Lietuva 2013" finalininke, Mantas Utenoje augina 10 mėnesių dukrelę Izabelę. Ar ji eis Fridrikų šeimos vyrų pramintu sportininko keliu, sako dar nežinąs.

"Kol kas sunku pasakyti. Jei pati norės - neprieštarausime. Štai žmona lankė pramoginius šokius, ji šoka visai neprastai. Gal dukra atsigimė į ją - jau dabar yra labai judri ir žaisminga. Tikriausiai bus aktyvus žmogus", - svarstė futbolininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"