TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Iškreiptas požiūris į tenisą

2010 10 07 0:00
Lietuvos vyrų teniso rinktinė retai vieši gimtinėje: (iš kairės) komandos kapitonas R.Balžekas ir R.Berankis daugiausia laiko praleidžia JAV, L.Grigelis seniai persikėlė į Italiją, D.Šakinis tobulėja Amerikoje, L.Mugevičiui Lietuvoje taip pat jau per ankšta.
Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

Lietuvą sudrebinęs teniso bumas atskleidė skaudžią tiesą - iki šiol neturime šio sporto strategijos. Karališkąjį žaidimą okupavę jo vartotojai pamynė gražiausias teniso tradicijas.

Tai, kad dabar didžiuojamės Ričardu Berankiu, Lina Stančiūte ir Laurynu Grigeliu, lėmė jų pasirinkimas. Jie laiku išvyko iš Lietuvos. Antraip šie talentai būtų pražuvę, kaip daugelis kitų. Atsainų požiūrį į žaidėją, vadinasi - ir į teniso kultūrą, labai ryškiai atspindi šiemet Lietuvą drebinę Daviso taurės mačai su Didžiąja Britanija ir Slovėnija.

Vilniuje vykusiose pasaulio vyrų teniso komandinėse pirmenybėse mūsų tenisininkai džiugino įspūdingu žaidimu, o juos stebėjusios sausakimšos tribūnos siautėjo. Krepšinio psichozė persikėlė į sostinės SEB teniso centrą...

Susidarė įspūdis, kad dauguma žmonių į šią sporto areną veržėsi ne mėgautis aukšto lygio tenisu, o tiesiog išlieti susikaupusios energijos. Tribūnose jie elgėsi tarsi pramogų klube.

Publika išsigimsta

Parodykite kitą tokią šalį, kur per teniso varžybas tribūnose klaikiai garsiai trypiama kojomis, kur isteriškai plojama, kai varžovas servuodamas suklysta arba padaro neišprovokuotą klaidą, kur po pergalingo taško jauni žiūrovai sprogstančiais žandais prievartauja šaižiai spiegiančias dūdas. Pas mus jau ir alų leista gerti teniso tribūnose...

Ar Lietuvoje egzistuoja teniso kultūra? Neseniai viena televizija bandė gvildenti šią temą. Studijos svečias - buvęs Lietuvos teniso sąjungos (LTS) prezidentas Liutauras Radzevičius dėstė, kiek daug yra norinčiųjų žaisti tenisą, kiek per pastaruosius metus pridygo aikštelių - uždarų ir po atviru dangumi. Bet aikštynų vis negana, nes tenisas dabar labai populiarus. Laida baigėsi, o apie teniso kultūrą L.Radzevičius taip ir neištarė nė žodžio.

Kultūra atsidūrė užribyje

Tarybiniais laikais Vilniaus teniso patriarchas šviesaus atminimo Juozas Purelis teniso kultūrą puoselėjo tvarkydamas Sereikiškių parke esantį vieną gražiausių Europoje teniso aikštynų (26 metus jis tai darė be jokio atlygio!), treniruodamas vaikus, organizuodamas varžybas, kalbėdamas su žmonėmis. Žmones jis labai mylėjo ir su kiekvienu rasdavo bendrą kalbą - buvo fantastiškas pašnekovas.

Beveik 40 metų kūręs Gedimino pilies papėdėje esantį aikštyną J.Purelis suteikė jam gyvybę. O Sąjūdžio priešaušryje buvo ciniškai iš ten išguitas. Tai įvyko 1984 metais. Už dyką mokydamas vaikus žaisti tenisą J.Purelis tapo trukdžiu žmonėms, atėjusiems į šį sportą daryti iš jo verslą.

Taip nejučia Vilnius - Lietuvos vizitinė kortelė - tapo teniso vartotoju. Nebeliko pagarbos tenisui, jo tradicijoms. LTS vadovai dabar labiau gerbia tenisą žaidžiančius verslininkus nei talentingus sportininkus ar nusipelniusius teniso veteranus.

Tik dabar, kai R.Berankis atsidūrė vos per žingsnį nuo geriausiųjų šimtuko, atsikvošėta, jog iki šiol Lietuvoje nėra teniso strategijos.

Prieš kelias savaites Vilniaus SEB arenoje įvyko pokalbis prie apskritojo stalo. Apie teniso būklę Lietuvoje diskutavo R.Berankio treneris Remigijus BALŽEKAS, LTS prezidentas Ramūnas GRUŠAS, viešosios įstaigos "Vito Gerulaičio teniso akademija" direktorius Darijus JASAS, trenerė Edita LIACHOVIČIŪTĖ ir būrelis žurnalistų, tarp kurių buvo ir šio pokalbio iniciatorius Rimantas ŠIMKUS, Artūras GIMŽAUSKAS ir šių eilučių autorė Jūratė ŽEMAITYTĖ.

Nieko vertas masiškumas

R.ŠIMKUS: Viena pagrindinių problemų dabar - kaip padaryti tenisą labiau pasiekiamą visiems norintiems jį žaisti vaikams.

R.BALŽEKAS: Pasiekę masiškumo, turime žinoti, ką toliau daryti. Iš kiekvieno gabaus vaiko reikia ugdyti čempioną.

R.GRUŠAS: Masiškumas jau yra.

D.JASAS: Vilniaus teniso akademijoje dabar sportuoja apie 300 vaikų. Kad vaikas išmoktų žaisti tenisą, pakanka treniruotis porą sykių per savaitę. Pas mus tai kainuoja 230 litų.

J.ŽEMAITYTĖ: Tai nėra pigu - juk ne tik pasiturinčiųjų vaikai nori žaisti tenisą.

R.B.: Tai yra labai pigu. Dažniau žaidžiantys moka ir 500 litų, ir per tūkstantį. Pas mus teniso masiškumas pažengęs kaip niekad toli. Ką turime be masiškumo? Beveik nieko. Jei dabar iš Vilniaus teniso akademijos (kalbama apie V.Gerulaičio akademiją - aut.) norėčiau atsirinkti jau paruoštų vaikų, tokių nebūtų. Štai čia ir yra problema. Šiaulių teniso mokykloje visada rasi techniškai parengtų vaikų, o Vilniuje nėra nė vieno. Tai jau trenerių kompetencijos klausimas. Toks masiškumas nieko vertas.

R.Š.: O jei tokie vaikai Vilniuje būtų parengti, kas toliau?

R.B.: Akivaizdu, kad būtina steigti nacionalinę teniso akademiją, išlaikomą iš biudžeto ir verslo pinigų, kad talentingo vaiko tėvams nereikėtų už jį mokėti. Mes su R.Berankiu patekome į Nicko Bollettieri teniso akademiją (prieš daugiau nei 30 metų Floridoje jo įkurtoje teniso akademijoje išugdyti Andre Agassi, Borisas Beckeris, Monica Seles, Martina Hingis, Venus ir Serena Williams, Marija Šarapova ir kitos garsenybės - aut.) ir tebesame toje sistemoje. Mums niekada nereikėjo už nieką mokėti.

D.J.: Savo akademijoje šiandien gal ir neturime tenisininkų, kokių norėtų treneris R.Balžekas. Mūsų geriausieji yra tokie, kokie yra. Bet mes irgi vadovaujamės principu, kad masės turėtų išlaikyti geriausius. Savivaldybė mūsų neremia. Turime tik tėvų įnašus ir galimybę turėti rėmėjų.

Trenerių problema

R.Š.: Vilniaus teniso akademijoje išspręstas tik masiškumo klausimas, meistriškumo problema išlieka. Kiek žinau, Šiaulių teniso mokyklą nuolat remia miesto savivaldybė. Tai garantuoja gerą kryptingą darbą.

R.B.: Vienintelis dalykas, apie kurį turėtume diskutuoti, - nacionalinės teniso akademijos būtinybė. Viskas paprasta: centre yra nacionalinė akademija, o aplink ją palydovai - Šiauliai, Palanga, Kaunas ir t. t.

J.Ž.: Kas periferijoje ugdys talentus centrui?

R.B.: Tai jau kiekvieno klubo prestižo reikalas, kad jų vaikas ten patektų. Jei viskas bus daroma kaip dabar: perskriejo kamuoliukas per tinklą - ir litukas treneriui į kišenę, - niekada nieko neturėsime. Dabar treneriai mėtydami kamuoliukus sugeba dar ir telefonu kalbėtis. Kai pažiūri, ką jie moko, kaip moko ir dėl ko moko, supranti, kad iš čia mažiausiai vaikų patektų į nacionalinę akademiją. Joje pradinis branduolys turėtų būti iš viso maždaug dvidešimt dvylikamečių, keturiolikmečių, šešiolikmečių. Reikėtų pakviesti du gerus trenerius iš užsienio, mokėti jiems maždaug po tris tūkstančius dolerių. Pradžiai to pakaktų.

Kodėl pamirštos moterys?

R.B.: Kol kas turime vienintelį profesionalą Ričardą Berankį. Auga ir daugiau perspektyvių žaidėjų. Bet jau dabar iš esmės esame žuvę. Jei R.Berankis nežaistų Daviso taurės varžybose, komandos nebeliktų. O jei Federacijos taurės varžybose nežaistų Lina Stančiūtė, moterų komandos irgi nebūtų.

J.Ž.: Mūsų moterų komanda jau dvejus metus ten nežaidžia - ji pamiršta. Nors L.Stančiūtė mielai sutiktų atstovauti savo šaliai. Juolab mūsų moterų rinktinė anksčiau nei Lietuvos vyrų komanda pakilo į Europos ir Afrikos zonos antrąją grupę. Taip sunkiai lipus į viršų dabar vėl teks viską pradėti nuo nulio...

R.B.: Kodėl nėra moterų komandos? Dėl to, kad neturime jokių galimybių nei kaip, nei dėl ko treniruotis.

J.Ž.: (???)

Akademijos projekto vis dar nėra

E.LIACHOVIČIŪTĖ: Dabar turiu du gerus vaikus, iš kurių galima daryti žaidėjus. Jei dar metus niekas nepasikeis, pati pasiūlysiu jiems nebemokėti pinigų ir visą dėmesį skirti mokslams. Jie jau dabar neturi lygiaverčių varžovų.

R.B.: Dėl to ir būtina nacionalinė akademija. Savo rate to tikrai neišspręsime, o Sporto departamento vadovų tai visai nejaudina.

R.Š.: O Sporto departamentas atšaus, kad Teniso sąjunga nieko nedaro.

R.B.: Teniso sąjunga nuolat mina departamento slenkstį, ten mums atkertama - tai nėra pinigų, tai vadovas keičiasi, tai kitokių priežasčių sugalvoja.

R.G.: Šiaulių teniso mokyklos biudžetas yra milijonas 300 tūkstančių litų.

R.Š.: Vadinasi, nacionalinei akademijai reikėtų apie pusantro milijono litų.

R.B.: Ne ne, tiek yra per mažai. Tačiau ne apie tai dabar turėtume diskutuoti. Turime suvokti, jog nacionalinė akademija būtina, kad per dešimtmetį išugdytume dešimt ar net penkiolika berankių ir stančiūčių. Kai R.Berankiui sukako keturiolika, su juo išvykome į Ameriką. Jei tai nebūtų buvusi būtinybė, tikrai būtume likę Lietuvoje.

R.G.: Ir Dovydui Šaliniui jau nėra kas veikti Šiauliuose. Nors ten ir puiki bazė, jis nebeturi su kuo žaisti. Tad irgi pasuko į Ameriką.

R.B.: Mes visada su R.Berankiu mielai grįžtame čia, nes žinome, kad jau po dviejų savaičių būsime Ispanijoje ar kitoje akademijoje ir galėsime treniruotis. O ką galime pasikvieti į Lietuvą, neturėdami nei žaidėjų, nei akademijos struktūros, nei teniso vadybos?

R.G.: Nacionalinės akademijos idėją palaikė buvęs Sporto departamento vadovas Ritas Vaiginas. Ir dabar nėra oficialaus atsakymo, kad Sporto departamentui jos nereikia. O ir mes dar neparengėme nacionalinės akademijos projekto.

R.Š.: Įsivaizduoju, kad valdžioje sėdintys dideli dėdės pažiūrėję į šį pastatą sako: va, yra V.Gerulaičio teniso akademija, kurią jūs, jos iniciatoriai, jau turite. Tad darykite nacionalinę akademiją ant jau egzistuojančios pagrindo. Ko jums dar reikia?

R.B.: Mes su R.Berankiu išvykę iš Lietuvos visko pasiekėme kruvinu darbu. Kodėl visi kiti turėtų eiti tuo pačiu keliu? Juk viską turime, viskas pastatyta. Net kvaila įrodinėti nacionalinės akademijos būtinumą.

Tai bent atlyginimai

D.J.: Bet nereikia pamiršti, kad net Vilniaus teniso akademijoje nelabai yra kam ugdyti talentingų vaikų.

R.B.: Jūs, gerbiamas direktoriau, pirmiausia turėtumėte nustatyti trenerio atlyginimo lubas, tada procesas taps valdomas ir atsiras grįžtamasis ryšys. O dabar vyksta nesuvokiami dalykai - šiame pastate dirbantis žmogus per mėnesį gauna apie penkiolika tūkstančių litų ir niekam nieko nėra įsipareigojęs.

D.J.: Turime beveik tris šimtus vaikų, su kuriais dirba devyni treneriai. Su jais kalbamės kasdien, nes jie mato naudą. Ne apie pinigus kalbu, nors ir jie daug lemia. Aš matau, kad šiems treneriams labai svarbu pasiekti rezultatų. Bet tam būtina sureguliuoti visos Lietuvos teniso sistemą.

R.Š.: Jei koks nors treneris parengia vaiką nacionalinei akademijai, jis gali tikėtis už tai savo procentų?

R.B.: Viskas priklauso nuo to, ar turi kontraktą su žaidėju. Pavyzdžiui, jei R.Berankis sumanytų pereiti pas kitą trenerį, mes su juo atsiskaitytume ir atsisveikintume. Tokia yra tvarka. Bet kai į Vilniaus akademiją paimi aštuonerių ar dvylikos vaiką, dar nėra už ką mokėti su juo dirbusiam treneriui.

R.Š.: Lietuvos futbolas pasirinko kitą kelią. Iš pradžių jie gavo tarptautinę paramą ir įsteigė akademiją, o paskui jau ėjo tolyn.

A.GIMŽAUSKAS: Pirmiausia jie sukūrė infrastruktūrą, paskui įkūrė Nacionalinę futbolo akademiją. Jie dešimt metų kūrė tai, ką dabar turi Kaune. Gavo finansinę paramą iš UEFA, kad pasistatytų maniežą, paskui atsirado papildomų aikštelių, viešbutėlių ir pan. Visa tai turėdami, futbolo atstovai per aukščiausias šalies institucijas jau pramušinėja "vaiko krepšelius". Galima pasimokyti iš futbolininkų.

J.Ž.: O kokie yra latvių ir estų tenisininkų ugdymo modeliai?

R.B.: Manęs jie nedomina, mane labiau domina, kas čia yra.

E.L.: Pirmiausia ten yra dvigubai ar net trigubai daugiau dengtų aikštelių.

Tikra akademija - Šiauliuose

R.B.: Yra vienintelis kelias pakelti Lietuvos tenisą į aukštesnį lygį. Tikra teniso akademija realiai egzistuoja tik Šiauliuose. Mes su R.Berankiu ten užaugome ir dauguma pagrindinių žaidėjų ten užaugo. Yra daug vaikų, kurie gal net geresni už Rolandą Murašką, L.Stančiūtę ar R.Berankį, tačiau augdami jie išnyksta, nes jų treneriai beviltiškai atsilikę nuo šiuolaikinio teniso. Nacionalinėje akademijoje turėtų dirbti maždaug šeši profesionalūs treneriai. Tiek jų Lietuvoje tikrai surastume net be žvakutės.

D.J.: Bet net ir geri treneriai nesiveržia dirbti su talentais, nes treniruodami mėgėjus ir būdami niekam neįsipareigoję gauna daug daugiau, nei dirbantieji mūsų akademijoje.

R.B.: Tai apie kokį tenisą mes šnekame? Jūsų minėti treneriai yra tik instruktoriai arba amatininkai, per mėnesį uždirbantys nuo dešimties iki dvidešimties tūkstančių. Man negaila jiems pinigų, nes pats gerai uždirbu. Bet jūs privalote reguliuoti, kad už tokius pinigus vyktų kokybiškas darbas.

R.Š.: Vilniaus miesto savivaldybė yra šio pastato dalininkė. Tačiau būtent jai Teniso akademija turi mokėti 300 tūkst. litų nekilnojamojo turto mokestį. Kai rengiantis Daviso taurės varžyboms buvo kreiptasi į savivaldybę paramos, vicemeras Gintautas Babravičius sakė: bet juk mes jus atleidome nuo nekilnojamojo turto mokesčio. O po to ta pati savivaldybė nubalsavo, kad tas mokestis išliktų ant Teniso akademijos pečių. Beje, Šiaulių miesto savivaldybė kasmet savo Teniso mokyklai skiria po milijoną. Štai jums du požiūriai į tą patį dalyką.

A.G.: Pas mus įprasta laukti, kol kas nors sujuda. Bet turėtų būti atvirkščiai - pirma reikia investuoti, o paskui reikalauti rezultatų.

Būtina sporto vadyba

R.B.: Akivaizdu, kad R.Berankis prasimuš į pasaulio geriausiųjų penkiasdešimtuką. Tik laiko klausimas, kada tai įvyks. Bet jei Lietuvoje nebus sukurta teniso infrastruktūra, kito tokio žaidėjo galime niekada nebesulaukti.

J.Ž.: Kodėl tik dabar prabilta apie teniso infrastruktūrą?

R.Š.: Dabar jau tikrai subrendo momentas. Teniso bumas pasiektas.

R.B.: Manau, ši sporto šaka pas mus jau išsikovojo vietą po saule. Bet nepamirškime, jog gyvename Lietuvoje, kur yra didžiulė nepagarba žmogui. Nemanau, kad nacionalinę akademiją įsteigsime per vienus metus. Būtų gerai, jei po kelerių pajustume nors mažytį postūmį į priekį.

Dabar R.Berankis gyvena iš savo kontraktų. Pusę pinigų jis išleidžia važinėdamas į turnyrus. Kodėl apie tai kalbu? Nes teniso akademijoje arba Teniso sąjungoje turėtų būti dar viena struktūra - sporto vadyba, kuri ieškotų rėmėjų sportininkams. Pavyzdžiui, tenisininkus remianti IMG bendrovė (dabar ji yra N.Bollettieri teniso akademijos savininkė, ji remia R.Berankį - aut.) kasdien išsiuntinėja šimtus laiškų į įvairiausias firmas. Ten žmonės dirba labai daug ir kryptingai. Pavyzdžiui, dabar rengiamas R.Berankio kontraktas su koncernu "Audi".

V.Gerulaitis nebeįdomus

J.Ž.: V.Gerulaičio vardas irgi vadybos dalis. Visi žinome, kaip sparčiai buvo pastatyta ši teniso arena - greičiau nei per metus. Tuometis LTS prezidentas L.Radzevičius bene kas mėnesį rengdavo spaudos konferencijas ir aiškindavo, kaip svarbu mums turėti Vito Gerulaičio teniso akademiją. Kad šių rūmų statyba būtų kuo greičiau palaiminta, buvo sumanyta organizuoti dar ir tarptautinį V.Gerulaičio turnyrą. Jis vyko kelias vasaras. O kai teniso rūmai iškilo, turnyro nebeliko... Ir verslo vadybos nebeliko. Kaip ir V.Gerulaičio vardo. Kodėl juo dabar "nebežaidžiama"?

R.B.: Man V.Gerulaičio vardas šioje vietoje išvis nesuprantamas.

D.J.: Čia, kur jūs sėdite, ne V.Gerulaičio akademija, čia yra investuotos privačios lėšos. O V.Gerulaitis ten, toliau, kur prasideda teniso kortai.

R.B.: Bet palaukite - V.Gerulaitis buvo amerikonas. Šiemet "US Open" turnyre lietuviai šliaužiojo mums iš paskos, spaudė rankas, o vienas pasakė Ričardui: "Tu pirmas lietuvis čia." Jūrate, tu kalbėjai su V.Gerulaičiu? Juk į Lietuvą buvo atvykęs tik jo tėvas.

J.Ž.: Buvau susitikusi su V.Gerulaičiu Taline, kai jis žaidė parodomąjį mačą su Bjornu Borgu.

R.B.: Tai tau pasisekė. Į Lietuvą jis net nebuvo užsukęs.

J.Ž.: Dėl to jis netapo blogesniu tenisininku. Mums, tenisą žaidusiems tarybinėje sistemoje, Vitas buvo dievaitis. Tik savo tėvo daugkartinio Lietuvos čempiono Vytauto Gerulaičio dėka Amerikoje Vitas tapo tuo, kuo tapo. Neturėtume to pamiršti, jei mums iš tiesų rūpi Lietuvos tenisas ir jo ištakos. Visi Vito draugai - teniso ir šou pasaulio garsenybės - žino jo kilmę, jie dažnai jį vadino lietuviškuoju liūtu. Apie tai daug rašyta ir užsienio spaudoje.

Suprantu, kad dabar visiems rūpi R.Berankis. Tai natūralu - jis mūsų pasididžiavimas. O jei V.Gerulaitis iš tiesų niekam nebeįdomus, nebespekuliuokime jo vardu, kai vėl sumanysime kuo greičiau "pramušti" dar vieno teniso objekto statybą.

R.Š.: Teniso problemas lyg ir aptarėme. Belieka, kad aukštus postus užimantys pareigūnai su jomis susipažintų ir padėtų jas išspręsti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"