TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Italų triumfas priešiškoje aplinkoje

2014 02 15 6:00
Italijos futbolininkai 1938 metais apgynė pasaulio čempionų titulą. fifa.com nuotraukos

Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Italijos futbolo rinktinė dominavo pasaulyje ir susižėrė visus titulus. 1934-aisiais pirmą kartą tapę planetos čempionais italai po ketverių metų apgynė titulą.

Trečiasis pasaulio futbolo čempionatas 1938 metų birželį surengtas Prancūzijoje. Tai buvo paskutinė didžiojo sporto šventė prieš skaudžią žmonijos tragediją. Po metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, nusinešęs 70 mln. žmonių gyvybių.

Latvius ignoravo

Konkurse dėl teisės rengti trečiąsias planetos pirmenybes Prancūzija nukonkuravo Argentiną ir Vokietiją. Dėl to nemažai pasistengė pasaulio čempionatų pradininkas, FIFA prezidentas prancūzas Jules Rimet.

Argentiniečiai buvo įsitikinę, kad rotacijos principu rengti trečiąjį čempionatą bus patikėta Pietų Amerikos valstybei, todėl išgirdę balsavimo rezultatus įsiuto. Argentina nusprendė nesiųsti savo rinktinės į varžybas. Solidarizavęsis su kaimynais Urugvajus irgi liko namie.

Anglija vis dar skeptiškai vertino pasaulio čempionatus, tad šį turnyrą vėl ignoravo. Ispanijoje žmonėms rūpėjo ne futbolas: šalyje vyko pilietinis karas - respublikonai nesėkmingai mėgino nuversti iš sosto generolą Francą. Tad net keturios pajėgios komandos nenuvyko į Prancūziją.

Atrankos varžybose Lietuvos futbolininkus vėl persekiojo nesėkmės. Rinktinės trenerį austrą Marką Goldą pakeitė jo tautietis Karlas Jiszda, tačiau tokios permainos nepadėjo prisijaukinti sėkmės. Mūsiškiai buvo akivaizdžiai silpnesni už kaimynus latvius - Rygoje jiems pralaimėta 2:4, Kaune - 1:5.

Lemiamose atrankos rungtynėse Latvijos rinktinė po atkaklios kovos 1:2 neatsilaikė prieš Austriją. Netrukus Austriją aneksavo nacistinė Vokietija, ir austrai neteko teisės dalyvauti pasaulio čempionate kaip savarankiška rinktinė. Tuomet organizatoriai nusprendė, kad vietoj austrų kviesti latvių komandą būtų neracionalu, nors tokia galimybė įmanoma. Pirmame čempionato rate su austrais turėję žaisti švedai be kovos pateko į kitą etapą.

1938-aisiais Prancūzijoje nugalėtojų taurės siekė 15 rinktinių. Tik 3 buvo ne iš Europos - Brazilijos, Kubos ir egzotiškosios Olandų Rytų Indijos (dabartinė Indonezija) ekipos.

Vokiečių drama

1938-ųjų čempionate nuo pirmosios dienos netrūko įdomių įvykių. Prancūzai negalėjo pakęsti nacistinės Vokietijos komandos ir vos atvykusius į Paryžių vokiečių futbolininkus apmėtė buteliais. Prancūzijos sostinėje vykusiose aštuntfinalio rungtynėse Vokietija susitiko su publikos karštai palaikoma Šveicarijos komanda. Dvikova baigėsi lygiosiomis 1:1 ir pagal tuometes taisykles po kelių dienų rinktinės susikovė dar kartą. Pakartotiniame mače vokiečiai pirmo kėlinio viduryje pirmavo 2:0, bet, dideliam publikos džiaugsmui, jie sugebėjo pralaimėti 2:4.

Vokietijos rinktinės treneris Seppas Herbergeris iš karto nustatė fiasko priežastį. Jis nurodė, kad penki vokiečių komandoje rungtyniavę austrai nesistengė ir tyčia siekė pralaimėti. Vėliau išleistoje knygoje "Tor!" (Įvartis - red.) cituotas tarpukario vokiečių žurnalistas Christianas Eichleris: "Nieko keisto, kad pralaimėjome, nes austrai su vokiečiais visuomet norėjo tarpusavyje konkuruoti, net ir žaisdami toje pačioje komandoje." S.Herbergeris tūžo, bet pamoką išmoko ir po keliolikos metų atsigriebė. Tačiau apie tai - kitą kartą.

Šeimininkai čempionatą pradėjo pergale 3:1 prieš belgus. Įspūdingiausios aštuntfinalio rungtynės vyko Strasbūre, kur merkiant lietui Brazilija po pratęsimo 6:5 nukovė Lenkiją. Tris įvarčius įmušė puolėjas Leonidas, dėl išskirtinės plastikos bei akrobatinių judesių vadintas guminiu žmogumi.

1934 metų pasaulio vicečempionai Čekoslovakijos futbolininkai eliminavo olandus, po pratęsimo juos nugalėdami 3:0. Bet Čekoslovakija krito ketvirtfinalyje po alinančios kovos su Brazilija. Pirmoji dvikova baigėsi 1:1. Rungtynės buvo labai šiurkščios - Čekoslovakijos ekipos puolėjui Oldrichui Nejedlui sulaužyta koja, vartininkui Františekui Planičkai - ranka. Likusi be lyderių ši komanda antrąsias rungtynes brazilams pralaimėjo 1:2.

Išsišokėlius šveicarus 2:0 nusodino vengrai, anksčiau apšilę rungtyniaudami su Olandų Rytų Indija (6:0).

Visų akys krypo į čempionų titulą ginančius italus. Po 1934-ųjų triumfo "Squadra azzurra" (Mėlynoji komanda - red.) 1936-aisiais Berlyne tapo olimpine čempione, tad ir Prancūzijoje ji pagrįstai laikyta pagrindine favorite. Čia italų komanda atvyko gerokai atjaunėjusi - iš 1934-ųjų čempionų komandos rinktinėje buvo likę du žaidėjai - 30-metis Giovanni Ferrari ir 27-erių Giuseppe Meazza. Lyderių vaidmenį su jais dalijosi 25-erių Silvio Piola ir 24-erių Gino Colaussi.

Pirmosiose rungtynėse italai tik per pratęsimą, S.Piolai pelnius įvartį, 2:1 palaužė norvegus ir ketvirtfinalyje susidūrė su šeimininkais. Paryžiaus "Colombes" stadione prancūzus palaikė 59 tūkst. žiūrovų. Tačiau triumfavo Italija - 3:1. S.Piola įmušė du kartus.

Pusfinalyje italai stojo prieš brazilus. Šių treneris Aldemaras Pimenta neabejojo pergale ir nutarė patausoti savo lyderį Leonidą. Tačiau už tai brangiai sumokėjo - Italija laimėjo 2:1.

Kitame pusfinalyje žaidė Vengrija ir Švedija. Tą dieną 80-metį šventęs Švedijos karalius Gustavas V liko be lauktos dovanos - švedai pralaimėjo 1:5. Rungtynėse dėl bronzos Švedijos rinktinei teko pripažinti Brazilijos pranašumą - 2:4.

Trečiojo pasaulio futbolo čempionato burtų traukimo ceremonija.

Atlaikė psichologinį spaudimą

1938 metų birželio 19-ąją Paryžiuje dėl pasaulio čempionų titulo susikovė Italija ir Vengrija. Kadangi pakeliui į finalą buvo įveikti prancūzai ir brazilai, visa Italija iš savo futbolininkų reikalavo dar vieno čempionų titulo. Vengrai neturėjo ko prarasti, juolab jų pusėje buvo tūkstančiai žiūrovų. Prancūzų publika nušvilpė italus, kurie įveikė šeimininkų komandą ketvirtfinalyje. Be to, vietiniams žiūrovams kėlė pasibjaurėjimą Italijos diktatoriaus Benito Mussolini arogancija - jis prieš rungtynes sveikindavo savo komandą saliutuodamas.

Italai nepabūgo priešiškos publikos gausmo, ir jau 6 minutę G.Colaussi pelnė pirmąjį įvartį. Neprabėgo nė 120 sekundžių, ir Palas Titkošas išlygino rezultatą. Bet tuomet prasidėjo visiškas italų dominavimas. Greitą žaidimą propagavę čempionai iki pertraukos įmušė du įvarčius. 70 minutę Gyorgy Sarosi pavyko sušvelninti rezultatą (3:2), tačiau netrukus S.Piola padėjo tašką finale - 4:2.

S.Piola išsiskyrė rezultatyvumu - Italijos rinktinėje jis žaidė 34 rungtynes ir pelnė 30 įvarčių. Tuometis Romos "Lazio" puolėjas pasižymėjo aniems laikams neįtikėtinai ilga karjera - žaidė iki 38 metų. Įprastai futbolininkai pasitraukdavo vos perkopę 30.

1938-ųjų birželį Paryžiuje Italijos futbolininkai atlaikė ne tik publikos spaudimą, bet ir išvengė diktatoriaus nemalonės. Pasakojama, kad finalo išvakarėse B.Mussolini komandai atsiuntęs dviprasmišką telegramą: "Laimėkite arba mirkite."

Vengrijos rinktinės vartininkas Antalas Szabo po tų rungtynių pareiškė: "Aš praleidau 4 įvarčius, bet išgelbėjau 11 vyrų gyvybes."

Ketvirtfinalyje italai (kairėje - Alfredo Foni) eliminavo šeimininkus prancūzus.

Išvengė vado įtakos

Italijos futbolo aukso amžiuje komandą "Squadra azzurra" į aukštumas kėlė treneris Vittorio Pozzo. Po triumfo Paryžiuje jis prisipažino jautęs nusivylimą: apgynęs titulą dėl priešiškos žiūrovų reakcijos negalėjo džiaugtis taip, kaip prieš ketverius metus laimėjęs Romoje.

V.Pozzo Italijos rinktinei vadovavo per 95 rungtynes. Baigęs šlovingą karjerą jis dirbo žurnalistu, mirė 1968 metais Turine būdamas 82-ejų. Tarpukariu strategas ištobulino anuomet populiarią taktinę schemą 2-3-5, kuri šiuolaikiškame futbole atrodo neįmanoma.

Italų rašytojas Gianpaolo Ormezzano apie čempionų trenerį atsiliepė taip: "Jis sugebėjo išlaikyti solidžią distanciją nuo fašistų, kurie šią futbolo komandą siekė paversti savo propagandos įrankiu. V.Pozzo nebuvo antifašistas, bet ir netarnavo valdžiai. Tokia diskretiška laikysena buvo vienintelis būdas pasiekti, kad "Squadra azzurra" netaptų B.Mussolini asmenine komanda."

V.Pozzo vadovaujama Italijos rinktinė ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje tapo galingiausia pasaulio komanda. Deja, horizonte sparčiai besiartinanti pragaištingo karo šmėkla po ketverių metų italams nebeleido ginti titulo. Kitas pasaulio čempionatas surengtas tik 1950-aisiais. Tad Italija net 12 metų išliko čempionė.

Visą šį laiką italams teko saugoti ir brangų trofėjų - "Pergalės deivės" taurę. Italijos futbolo federacijai vadovavęs Ottorino Barassi vėliau pasakojo, kad per karą taurę slapta atsiėmė iš banko saugyklos, įdėjo ją į batų dėžutę ir paslėpė po lova sename name, kad čempionų prizas nepatektų į nacių rankas.

1938-ŲJŲ FINALAS

Italija - Vengrija 4:2 (3:1).

Paryžiaus "Colombes" stadionas, 45 000 žiūrovų. Teisėjas - G.Capdeville (Prancūzija). Įvarčiai - G.Colaussi (6, 35), S.Piola (16, 82); P.Titkošas (8), G.Sarosi (70).

Italija: A.Olivieri, A.Foni, A.Biavati, G.Colaussi, G.Ferrari, G.Meazza, M.Andreolo, P.Rava, P.Serantoni, S.Piola, U.Locatelli.

Vengrija: A.Szabo, A.Szalavy, F.Sašas, G.Sarosi, G.Szucsas, G.Lazaras, G.Polgaras, G.Zsengelleras, J.Vincze, P.Titkošas, S.Biro.

Tęsinys kitą šeštadienį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"