TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Jo autoritetas tirpdė žvaigždžių didybę

2013 05 22 8:14
Nepalenkiamo FIFA teisėjo R.Juškos prisiminimai verti rašytojo plunksnos. Oresto Gurevičiaus nuotrauka

71 metų Romualdo Juškos namai nukabinėti gairelėmis, ženkliukais, suvenyrais. Lentynose - gausi taurių kolekcija. Viskas mena iškiliausio Lietuvos futbolo teisėjo R.Juškos erą.

Sostinėje su žmona Živile gyvenantis Romualdas mėgaujasi pavasariu ir ramybe. Kitąmet juodu švęs auksines vestuves. Pora užaugino du vaikus - dukterį Liną ir sūnų Aidą, o dabar per šventes džiaugiasi ir šešių anūkų draugija.

Futbolas niekur nedingo iš jo gyvenimo. Legendinis teisėjas mintimis dažnai grįžta į praeitį. Klausydamas R.Juškos pasakojimų nejučia suvoki, kad šio futbolo milžino sukaupta patirtis kasmet vis ryškiau šviečia mūsų sporto aukso kloduose.

"Vienuoliktasis numeri, jūsų pavardė?" - prieš tris dešimtmečius į Olegą Blochiną kreipėsi R.Juška. Ukrainos futbolo legenda atsisuko apstulbęs... Toks FIFA teisėjas iš Lietuvos būdavo visada: nepaisė autoritetų, niekam nenuolaidžiavo.

"Pateisėjauk kartą..."

R.Juška buvo ir puikus futbolininkas. Sportuoti pradėjo gimtajame Klaipėdos krašte. Greitai pateko į uostamiesčio komandą "Trinyčiai-Audra". Kai 1960-aisiais su komandos draugais 3:2 nugalėjo tuomečio Vilniaus "Spartako" (vėliau - "Žalgiris") dublerius, šios komandos treneris Stasys Paberžis R.Juškai ir keliems jo komandos draugams pasiūlė keltis į sostinę. Vaikinai sutiko. Atvykę į Vilnių apsigyveno mažyčiame namuke Trijų Kryžių kalno papėdėje. Taip prasidėjo R.Juškos kelias į šlovę.

Netrukus jis tapo vienas Vilniaus "Žalgirio" lyderių, puolime žaidė drauge su Benjaminu Zelkevičiumi. 1966-aisiais gavo šaukimą į karinę tarnybą: metus atstovavo Lvovo SKA, vėliau - Maskvos CSKA ir Charkovo klubui "Metalist". 1970-aisiais R.Juška grįžo į "Žalgirį" ir tais pačiais metais buvo pripažintas geriausiu Lietuvos futbolininku. Netrukus baigė karjerą. Anuomet sulaukę trisdešimties futbolininkai kabindavo sportinius batelius ant vinies. Dar kelerius metus R.Juška treniravo Vilniaus "Pažangos" komandą, o tada...

"O tada atėjo treneris Jonas Muliuolis ir sako: Romai, padėk. Į rungtynes neatvyks teisėjai. Pateisėjauk kartą... - prisiminė R.Juška. - Rungtynės vyko Jaunimo stadione, ten dabar Seimas. Žmonių - daugybė. Bet savo darbą atlikau gerai. Koks iš tavęs treneris, eik teisėjauti! - paragino tada J.Muliuolis."

Taip ir prasidėjo. Jis žaibiškai kilo karjeros laiptais. Teisėjauti pradėjęs 1973-iaisiais po poros metų jau turėjo sąjunginę kategoriją, o 1983-iaisiais R.Juškai suteikta aukščiausioji - FIFA teisėjo - kategorija.

"Pripažinimas atėjo greitai. Labai padėjo futbolininko patirtis. Išmaniau žaidėjų psichologiją: kaip jie juda, kada vaidina, o kada jiems tikrai skauda. Iš pradžių į mane žiūrėdavo kreivai ir sakydavo: šitas "pacanas" tik sugadins rungtynes. Bet buvau fiziškai gerai pasirengęs, stengdavausi būti ne toliau kaip 10 metrų nuo įvykių epicentro. Buvo teisėjų, kurie karjeros siekė per pažintis. Iš juoko springdavau stebėdamas jų darbą", - šyptelėjo R.Juška.

Franzas Beckenbaueris./LŽ archyno nuotraukos

Tbilisio prakeiksmas

Futbolo pasaulyje lietuvis vertintas. Jis teisėjavo aukščiausio lygio rungtynėms - UEFA taurės pusfinaliams: Turino "Juventus" ir Atėnų AEK bei "Geteborg" ir "Kaiserslautern" komandoms, Europos jaunimo čempionato finalui, kur žaidė Anglijos ir Ispanijos rinktinės, 1984-ųjų Europos vyrų čempionato grupės rungtynėms Vokietija - Portugalija, švilpė Maskvos olimpinėse žaidynėse...

Vienas rungtynes iki šiol prisimena tarsi slogų sapną... 1977 metais Tbilisyje kovėsi vietos "Dinamo" ir Lugansko "Zaria". Pergalė dinamiečiams būtų garantavusi SSRS čempionų titulą. Kai R.Juška paskelbė rungtynių pabaigą - 0:0, šeimininkai iš toli spyrė kamuolį į baudos aikštelę. Išgirdęs švilpuką Revazas Čelebadzė krito ir ėmė reikalauti 11 m baudinio.

"Koks baudinys, jei ką tik sušvilpiau dvikovos pabaigą. Be to, R.Čelebadzė akivaizdžiai simuliavo. Minia šėlo. Vienas aistruolis įsiveržė į aikštę ir bandė suduoti man. Tuomet milicininkas griebė smarkuolį už plaukų ir tėškė ant žemės. Kiti pašėlo ir puolė ginti draugo. Kilo riaušės. Per jas žuvo du žmonės, sudeginti keli automobiliai. Mes buvome akylai saugomi stadiono užkulisiuose", - mintimis į Tbilisį sugrįžo R.Juška.

Vėliau lietuviui teko aiškintis net Maskvoje, tačiau peržiūrėjus rungtynių vaizdajuostę niekas neįžvelgė jo kaltės dėl įvykių Tbilisyje.

Daugiau teisėjauti Gruzijoje lietuvis nenorėjo. Tačiau po trejų metų likimas metė dar vieną iššūkį. Maskvoje surengtame SSRS taurės finale turėjo kovoti Donecko "Šachtar" ir Tbilisio "Dinamo". Gruzinai reikalavo, kad teisėjautų R.Juška! "Kategoriškai atsisakiau. Bet gruzinai nenurimo. Tuomet gavau įsakymą "iš aukščiau" ir teko paklusti, - pasakojo R.Juška. - Gruzinai suprato, kad manimi nemanipuliuosi, jie norėjo švaraus finalo. "Dinamo" pralaimėjo, bet klubo vadovai po rungtynių padėkojo man už gerą darbą ir įteikė konjako."

Genijų akistatos

Per ilgą teisėjo karjerą R.Juška pažino daug futbolo garsenybių.

"Vieni bendraudavo maloniai. Kiti manydavo: rusas, vadinasi, silpnaprotis. Turiu garsiojo Franzo Beckenbauerio marškinėlius, kai jis žaidė komandoje "Hamburg". Rungtynės vyko lapkritį, lijo. Priėjęs paprašiau, kad po visko dovanotų marškinėlius. Šalta - atsakė jis. Tačiau po rungtynių atėjo į teisėjų kambarį ir įteikė", - brangiu suvenyru džiaugėsi teisėjas.

Pasak teisėjo, aikštingumu išsiskyrė ukrainietis Olegas Blochinas ir rusas Valerijus Gazajevas. 1975 metais geriausiu Europos futbolininku pripažintas O.Blochinas po aikštę vaikščiojo pasipūtęs lyg kalakutas, o kai teisėjaudavo R.Juška, šio vis klausdavo, kas jis toks. Lietuvis žvaigždę žodžiu įspėdavo, bet šis dažniausiai nereaguodavo.

"Vienuoliktasis numeri, jūsų pavardė?" - kartą į O.Blochiną kreipėsi R.Juška. Ukrainos futbolo legenda atsisuko apstulbęs - kažkoks "pribaltas" jo nepažįsta! "Visai durnius?" - pasipūtė O.Blochinas. Ir gavo geltonąją kortelę. Kijevo stadionas ūžė iš įsiūčio, tačiau lietuvis buvo tvirtas kaip uola.

"Vėliau O.Blochinas prieš rungtynes prieidavo, apkabindavo ir sakydavo: nepyk, Romualdai. Toks jau mano charakteris. Mano irgi - atsakydavau. Turime gerbti vieni kitus", - dabar jau šypsojosi R.Juška.

Maskvos klube "Dinamo" žaidęs V.Gazajevas vienose rungtynėse po nepalankaus R.Juškos švilpuko spyrė kamuolį į tribūnas. Už tai jam parodyta geltonoji kortelė.

"Tais laikais ne visi teisėjai ryždavosi bausti žvaigždes. Tačiau su futbolininkais reikia griežtai. Jei matys, kad gali lipti ant galvos, ir lips, - įsitikinęs pašnekovas. - Sunkiausia buvo pirmaisiais metais. Ypač kai žaisdavo CSKA. Buvę bendraklubiai niekaip negalėjo susitaikyti, kad jiems esu nebe komandos draugas, o teisėjas."

Olegas Blochinas

Pagundų netrūko

R.Juška sako iš karto pastebįs, kuris teisėjas anksčiau yra profesionaliai žaidęs futbolą, kuris - ne. Esą buvęs futbolininkas kitaip vertina įvykius ir priima kitokius sprendimus, jis ir fiziškai geriau pasirengęs.

"Pirmaisiais teisėjavimo metais buvau puikiai pasirengęs ir ištvermingas. Tik po dešimtmečio tekdavo rimčiau rengtis sezonui: bėgte vis sukdavau ratus po Vilnių, - prisiminė arbitras. - Į rungtynes atvykdavau anksčiau nei numatyta, užsidarydavau kambariuke ir mankštindavausi. Niekur neidavau iš ten iki pat rungtynių."

Ne paslaptis, jog kai kurie teisėjai neatsispirdavo brangioms dovanoms. Kur nesusigundysi, kai už rungtynes SSRS čempionate aikštės teisėjas gaudavo 17,5 rublio. Tarptautinėse varžybose honoraras siekdavo 300 frankų, bet arbitrui tekdavo 75. Kitus Maskvoje reikėdavo palikti "motinai tėvynei".

Pasiūlymų "padaryti rezultatą" yra sulaukusi ir R.Juškos vadovaujama teisėjų brigada. Lietuvis visada griežtai atsakydavęs "ne".

Kartą Kazachstane susitiko Almatos "Kairat" ir Kijevo "Dinamo". Kad išliktų aukščiausiojoje lygoje, "Kairat" reikėjo laimėti. Kazachai ėmėsi priemonių...

"Viešbutyje į mano kambarį ateina asistentas J.Muliuolis ir sako: "Kairat" turi laimėti. Taip liepė vienas futbolo federacijos vadovų. Ir rodo dvikasetę magnetolą - tokios Lietuvoje nebuvome regėję. Tuomet pasakiau: imk švilpuką, Jonai, ir eik teisėjauti, o aš važiuoju į oro uostą, - prisiminė R.Juška. - Laimėjo kijeviečiai. Inspektorius man parašė dvejetą - pažymėjo, jog dariau daug klaidų, nors to nebuvo. Tai nestebino. Almatoje, Odesoje, Jerevane, Baku teisėjo pažymys priklausydavo nuo to, ar laimės šeimininkai."

Tiesa, sulaukę nedviprasmiško pasiūlymo teisėjai imdavo laviruoti.

"Jei kategoriškai atsisakysi, pamanys, kad tave papirko varžovų komanda. Todėl visada sakydavau, jog pasistengsiu. O aikštėje teisėjaudavau kaip įpratęs ir nesukdavau sau galvos", - sakė arbitras.

Grasinimai? Buvo. Kartais į teisėjų kabinetą užsukdavo "berniukai", tačiau dabar lietuvis džiaugiasi, kad nepasiduodavo provokacijoms. Laimei, vėliau jie nekeršydavo.

Trūksta diplomatijos

"Aš ir dabar rungtynes žiūriu kaip teisėjas. Jei tik aštresnė ataka - stebiu linijos arbitro veiksmus, jo kontaktą su aikštės teisėju", - nusijuokė R.Juška. Anksčiau jis dirbo inspektoriumi Lietuvos pirmenybėse.

"Mūsiškiai dabar tikri profesoriai. Viską žino. O išgirdę pastabų, dažnai puola į akis, - ironiškai šyptelėjo pašnekovas. - Visuomet prašydavau, kad teisėjai į žaidėjus kreiptųsi "Jūs". Net jaunių varžybose reikia diplomatijos. Tačiau retas taip elgiasi. Kiti teisėjai su žaidėjais tarsi draugai, kai kas ir "ant trijų raidžių" yra pasiuntęs futbolininką ar pasiūlęs pagražinti jo veidą..."

Ilgametis FIFA teisėjas savo mokiniams nuolat kartodavo nerašytą taisyklę: "Jei situacija tarp puolėjo ir gynėjo ginčytina, sprendimą priimkite gynėjo naudai. Apsiriksite - gausite tik inspektoriaus pastabą. O jei suklysite, gali būti įmuštas neteisingas įvartis, ir rungtynės sugadintos."

Nepritaria naujovėms

R.Juška itin skeptiškai vertina naujoves futbole - du teisėjo asistentus už vartų ir vartų linijos technologijos įdiegimą. "Dabar teisėjai bus mokomi, kaip nereikia teisėjauti. Iki šiol pakakdavo teisėjų tarpusavio pokalbių ir žvilgsnių, dabar į kolegą žiūrėti nereikės, tik klausytis ausinių. O jei signalas nesuveiks? - klausia jis. - Papildomi du asistentai už vartų - irgi lėšų švaistymas. Stovi už vartų, atsiprašant, užpakalius atkišę ir tik trukdo komandoms."

Vartų linijos technologijos taisyklė diegiama tam, kad būtų išvengta nesusipratimų kaip per Ukrainos ir Anglijos rungtynes praėjusių metų Europos čempionate. Po ukrainiečio Marko Devičiaus smūgio anglas Johnas Terry išmušė kamuolį, jau kirtusį vartų liniją, bet teisėjai to nepamatė.

"Kam gi tie asistentai už vartų, jei tokių įvarčių nepastebi, - stebėjosi R.Juška. - Jei aikštės teisėjas būtų įgudęs, galėjo pats nuspręsti, kad buvo įvartis. J.Terry atraminė dešinioji koja buvo ant vartų linijos. Išmušdamas kamuolį kairiąja jis atliko savotišką lankelį vartų vidurio link. Nesunku suprasti, kad smūgio metu jau visas kamuolys buvo vartuose."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"