TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Kovotojas, nepaisęs futbolo autoritetų

2015 11 28 6:00
Deividas Šemberas giriamas dėl puikios kamuolio kontrolės ir gero aikštės matymo. LŽ archyvo nuotrauka

Vienas geriausių Lietuvos futbolininkų Deividas Šemberas baigė beveik du dešimtečius trukusią profesionalaus sportininko karjerą.

Šiandien su Vilniaus „Žalgiriu“ futbolininkas sužaidė paskutines rungtynes prieš „Trakų“ komandą ir pasitraukė iš didžiojo futbolo. Simboliška, kad karjerą jis baigia ten, kur ir pradėjo – „Žalgiryje“.

„Nemėgstu gręžiotis atgal“, – prakalbus apie praeities pergales ir nesėkmes, kartoja 37 metų D. Šemberas.

Tačiau šiandien – puiki proga atsigręžti. Kartu su buvusiais D. Šembero treneriais Benjaminu Zelkevičiumi ir Algimantu Liubinsku LŽ prisimins Lietuvos futbolo žvaigždės karjerą.

Futbolo išprusimas

Žinomas Rusijos futbolo specialistas Valerijus Gazajevas D. Šemberą yra pavadinęs vienu universaliausių sutiktų futbolininkų. Didžiąją karjeros dalį jis žaidė kaip atraminis saugas arba vidurio gynėjas, galėdavo pavaduoti komandos draugus ir aikštės kraštuose.

„Vyrauja stereotipinė nuomonė, kad futbolas – tai žaidimas, kuriame 22 kvailiai paskui kamuolį bėgioja. Tačiau iš tiesų tai labai intelektinis sportas“, – savo supratimą apie mėgstamiausią sporto šaką dėstė D. Šemberas.

Specialistai jį taip pat laiko intelektualiu futbolo žaidėju.

„Tai futbolininkas, kuriam niekada nereikėjo nurodinėti, kaip pasirengti rungtynėms arba treniruotėms. Jis visiems buvo profesionalumo pavyzdys. Deividas daug dėmesio skyrė savo kūno priežiūrai, niekada neturėjo bėdų dėl antsvorio, – pažymėjo A. Liubinskas. – Gyvenime D. Šemberas labai kultūringas, o aikštėje kartais būdavo įžūlus. Bet tokia savybė būtina norint tapti geru žaidėju, nes futbolas – tarsi džiunglės, kur išlieka tik stipriausieji.“

„Nesu matęs, kad D. Šemberas kamuolį būtų valdęs nuleista galva, įbedęs akis į žemę, kaip daro nemažai žaidėjų. Kontroliuodamas kamuolį jis visada stebi, kas vyksta aplinkui, numato kelis ėjimus į priekį ir atlieka protingą perdavimą. Tai ir yra futbolo intelektualumas. Jis taip pat yra išprusęs ir protingas, su tokiu žmogumi malonu bendrauti. Tai ir puikus atraminis saugas, savo darbą atliekantis nepriekaištingai, – buvusį auklėtinį gyrė B. Zelkevičius ir sakė pasigesdavęs tik vieno dalyko futbolininko žaidime: – Norėjau, kad D. Šemberas žaistų aštriau, labiau rizikuotų, dažniau įsitrauktų į atakas, būtų ten, kur „karšta“. Juk jis puikiai valdo kamuolį ir mato aikštę. Tokie futbolininkai atakuojant labai praverčia.“

Nuo „Maracanos“ iki Maskvos

D. Šembero kelias į futbolo olimpą prasidėjo trenerio Gintauto Buzo vestose pratybose Vilniuje. Treniruotės dažniausiai vykdavo žvyruotoje „Žalgirio“ stadiono atsarginėje aikštėje, ironiškai vadintoje „Maracana“. Nors po treniruotės net nebuvo kur nusiprausti, berniukas dirbo noriai.

1996-aisiais „Žalgirį“ treniravęs B. Zelkevičius tuomet 18-metį D. Šemberą pakvietė į pagrindinę komandą. Futbolininkas iki tol žaidė sostinėje suburtoje jaunių rinktinėje.

„Stebėjau tos jaunių komandos rungtynes ir iki šiol negaliu pamiršti vieno epizodo. Būdamas aikštės krašte D. Šemberas gavo kamuolį ir akimirksniu atliko tokį perdavimą į priekį spurtuojančiam puolėjui, kad net aiktelėjau: Oho, čia tai bent berniukas, – prisiminė B. Zelkevičius. – Jau tuomet buvo matyti, kad iš Deivido išaugs didis žaidėjas: lieknas, bet sportiškas, puiki kamuolio kontrolė, gera koordinacija.“

„Žalgiryje“ D. Šemberas neužsibuvo. Nesulaukęs nė 20-ies, išvyko į Maskvą ir tapo „Dinamo“ nariu. 2002 metais persikėlė į kitą Maskvos klubą CSKA ir jam atstovavo net 10 metų, tris kartus tapo Rusijos čempionu (2003, 2005 ir 2006 m.).

„Saldžiausias buvo pirmasis titulas. Man, tuomet jaunam vaikinui, ši pergalė suteikė itin daug motyvacijos“, – sakė D. Šemberas.

Lietuvis yra daugiausia – 254 – rungtynes CSKA klube sužaidęs užsienietis.

Nors buvo šansų prasimušti į pajėgesnius Vakarų Europos klubus, futbolininkas tomis galimybėmis nesusižavėjo. Savo sprendimą likti CSKA prieš kelerius metus D. Šemberas aiškino taip: „Mėginčiau išvykti, jei žaisčiau silpnoje komandoje, nesutarčiau su ekipos draugais arba retai įbėgčiau į aikštę. Su CSKA nuolat rungtyniauju Čempionų lygoje ar UEFA taurės turnyre, esu pagrindinės sudėties žaidėjas – viskas tiesiog idealu. Geriau vargu ar rasčiau.“

Sėkmingiausi jam buvo 2005-ieji. Tais metais CSKA ne tik tapo Rusijos čempionais, bet ir iškovojo UEFA taurę, o D. Šemberas buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Pirmą ir vienintelį kartą.

„Matau dvi priežastis, kodėl geriausiu šalies futbolininku jis buvo išrinktas tik kartą. Visų pirma, D. Šemberas visos karjeros metu išlaikė aukštą ir stabilų žaidimo lygį. Kiti futbolininkai „sublizga“ ir vėl pradingsta, o Deividas visą laiką buvo aukštumoje. Galbūt dėl to visiems tai atrodė taip natūralu ir įprasta, kad neverta nominacijos, – samprotavo A. Liubinskas. – Antra, jis buvo gynybinio plano žaidėjas. Aikštėje atlikdavo daug sunkaus nepastebimo darbo. Tokiems sunkiau atkreipti į save dėmesį.“

Nepamirštamas debiutas

Sulig debiutu „Žalgiryje“ 1996 metais B. Zelkevičius suteikė D Šemberui šansą ir pakvietė jį į nacionalinę rinktinę. 18-metis jaunuolis tuomet vertino šią galimybę ir treniruotėse ryžtingai grūmėsi su vyresniais bei fiziškais stipresniais vyrais.

Pirmąsias akimirkas vyrų rinktinėje D. Šemberas prisiminė taip: „Kai sėdi legendinio „Žalgirio“ stadiono rūbinėje, o greta tavęs – tokie žaidėjai kaip Arminas Narbekovas ar Valdas Ivanauskas, apima nepamirštamas jausmas. Vieną dieną tu stebi juos žaidžiančius, o štai kitą – jau vienoje komandoje su jais. Tai atrodė neįtikėtina. O kai prieš debiutą B. Zelkevičius pasakė, kad eisiu žaisti, ėmė drebėti kojos. Tokios akimirkos atmintyje išliks visą gyvenimą.“

Paklaustas, ar nedvejojo kviesdamas į rinktinę 18-metį jaunuolį, B. Zelkevičius atsakė: „Visuomet mėgau rizikuoti. Dar senajame „Žalgiryje“ į komandą paėmiau tokius pat jaunus A. Narbekovą ir Stasį Baranauską. Taip buvo ir su D. Šemberu. Tačiau prieš priimdamas tokį sprendimą gerai išnagrinėjau visas detales. Bendraudamas išsiaiškinau žaidėjo charakterio savybes, psichologinę stiprybę. Juk silpnesni įmesti į kovą tokioje situacijoje gali palūžti. Čia kaip studijose – studentas iškala visą kursą, o pamatęs rūsčius egzamino komisijos vertintojus susijaudina ir viską pamiršta. Bet manęs nuojauta neapgavo.“

Po metų D. Šemberas jau tapo rinktinės pagrindinės sudėties žaidėju.

„Gabiam futbolininkui svarbiausia žinoti, kad treneris juo pasitiki. Taip pat būtina ir palanki komandos reakcija – kad jo neatstumtų, laiku perduotų kamuolį. Šie du esminiai dalykai suveikė“, – sakė buvęs rinktinės treneris.

Iš viso Lietuvos rinktinėje D. Šemberas sužaidė 82 rungtynes. Patirtis solidi, bet itin daug džiugių akimirkų nacionalinės komandos dvikovos nesuteikė.

„Deja, nesame pasiekę įspūdingų laimėjimų. Priešingai – netrūko juodų periodų. Trumpalaikiai blykstelėjimai euforijos nesukelia. Niekada nesidžiaugiau lygiosiomis su garsia komanda, užimta trečiąja ar ketvirtąja vieta atrankos grupėje. Tai – ne mano charakteriui“, – anksčiau tvirtino jis.

Nuo 2013 metų D. Šemberui durys į nacionalinę komandą užsivėrė. Nors rinktinės rezultatai prastėjo kas mėnesį, ir jai verkiant reikėjo patikimo vidurio saugo, treneriai atkakliai laikėsi savo principų ir vieną geriausių žaidėjų ignoravo. Tokio sprendimo motyvų niekas nepaaiškino, tačiau futbolo žinovai neabejojo – D. Šemberui buvo „atsilyginta“ už aštrų liežuvį ir kritiką futbolo federacijos adresu.

Dar galėtų žaisti

Atsisveikinęs su CSKA, D. Šemberas liko Rusijoje ir 2012–2013 metais žaidė Vladikaukazo „Alanijos“ klube. O 2014 metais sugrįžo į „Žalgirį“, kaip pats sakė, vedamas jaunystės sentimentų. Ir dėl vieno tikslo – kad trofėjų kolekciją papildytų trūkstamu Lietuvos čempiono medaliu.

Per dvejus metus D. Šemberas su „Žalgiriu“ Lietuvoje laimėjo visus titulus – A lygos čempionatą, šalies taurę ir supertaurę, todėl karjerą baigia aukštai pakelta galva.

„Žinoma, baigti karjerą geriausia būnant čempionu, tačiau dar klausimas, ar jis laiku išeina? Pagal demonstruojamą sportinę formą ir žaidimo lygį D. Šemberas galėtų rungtyniauti iki 40 metų. Bet galbūt jam pačiam pabodo sportinė rutina ir norisi ko nors naujo, dar nepatirto“, – svarstė A. Liubinskas.

Kokia nauja veikla užsiims, D. Šemberas dar nepasakojo. Tik treneriu dirbti jis tikrai nenorėtų. Kalbama, kad futbolininkui siūlomos A lygos prezidento pareigos. Nors dauguma futbolo aistruolių norėtų, kad D. Šemberas siektų futbolo federacijos vadovo posto ir pradėtų keisti sustabarėjusios sporto šakos veidą.

„Didžiausia mūsų futbolo problema ta, kad valdžioje daug asmenų, kurie mažai susiję su futbolu“, – teigė A. Liubinskas.

„Dėl sukauptos patirties ir žinių bagažo tokie žmonės kaip D. Šemberas yra didelis turtas. Tokių asmenybių nedaug ir būtina jomis efektyviai pasinaudoti“, – įsitikinęs B. Zelkevičius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"