TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

L. Messi: „Be komandos draugų esi niekas“

2016 09 17 6:00
Lionelis Messi "Barcelonos" klube - nuo 13 metų. Reuters/Scanpix nuotrauka

Lionelis Messi yra vienintelis planetoje žmogus, 5 kartus laimėjęs „Auksinį kamuolį“. Šis apdovanojimas skiriamas geriausiam pasaulio futbolininkui.

29-erių „Barcelonos“ klubo ir Argentinos rinktinės lyderis daugybę metų nepaliauja džiuginti futbolo gerbėjų savo stulbinamu žaidimu. Kai kurių specialistų jis laikomas geriausiu visų laikų futbolo žaidėju.

Apie L. Messi buvęs jo treneris „Barcelonos“ klube Josepas Guardiola sakė: „Nėra gynybos sistemos, kuri sustabdytų L. Messi. Jei Leo yra geros sportinės formos – jis nesustabdomas. Galima trukdyti jam priimti kamuolį, bet tai viskas, ką gali padaryti. Kai L. Messi su kamuoliu – lauk grėsmės. Šis talentas neturi silpnybių.“

Anglų leidinio „FourFourTwo“ žurnalistai susitiko su L. Messi ir pažėrė jam klausimų apie įvarčių mušimo specifiką.

– Įsivaizduokime situaciją: gaunate kamuolį 18 metrų nuo vartų. Kaip elgsitės?

– Bandysiu rinktis geriausią variantą. Skubiai reikia įvertinti varžovų išsidėstymą ir nuspręsti – smūgiuoti pačiam ar atlikti perdavimą.

– Kas dedasi jūsų galvoje įmušus įvartį?

– Pelnius įvartį aplanko nuostabus jausmas. Sunku jį apibūdinti, bet jis vienodas tiek žaidžiant „Barcelonos“ klube, tiek Argentinos rinktinėje. Nuo pat vaikystės tas jausmas nekinta, visada malonus. Pirmasis instinktas pasižymėjus – bėgti pasidžiaugti su komandos draugais, kurie man padeda įmušti. Tuomet apima stipriausios emocijos. Paskui džiaugiamės kartu su sirgaliais.

– Kai kurie futbolininkai sako, kad vėliau negali atsiminti tos akimirkos, kai pelnė įvartį. Jums taip nebūna?

– Ne. Negaliu pasakyti, kad prisimenu kiekvieną savo įvartį, bet jie lengvai nepamirštami ir išlieka atmintyje. Nepamiršti padeda žiniasklaida, komandos draugai, treneriai, sirgaliai.

– Kas buvo jūsų puolimo herojus?

– Brazilas Ronaldo. Mėgau stebėti Zinedine'o Zidane'o, Ronaldinho ir Rivaldo žaidimą, bet Ronaldo – geriausias puolėjas, kokį esu matęs. Jis buvo labai greitas ir galėjo pelnyti įvartį tarsi „iš niekur“, o smūgiuodavo tobulai.

– Į ką atsižvelgiate mušdamas įvartį, prieš „nuspausdamas gaiduką“?

– Pagrindinis tikslas yra įvartis. Svarbu įvertinti vartininko užimamą poziciją ir nuspręsti, ar galėsi nukreipti kamuolį į vartus. Kalbėti apie tai užtrunka daug ilgiau, nei reikia priimti sprendimą būnant aikštėje. Tai trunka tik akimirksnį. Jei sudelsei – viskas baigta.

– Daug dėmesio skiriate vartininko užimamai pozicijai, ar iš anksto būnate numatęs smūgio kryptį?

– Priklauso nuo situacijos. Būna, kad turi užtektinai laiko sprendimui priimti, bet būna ir tokių akimirkų, kai nėra kada mąstyti. Tuomet pasikliaunu instinktais.

– Kas geriau: įmušti pačiam ar sukurti progą komandos draugui?

– Tai tas pats, juk įmuša komanda. Negalima pamiršti, kad futbolas yra komandinis sportas. Be komandos draugų tu esi niekas. Taigi rezultatyvus perdavimas gali suteikti tiek pat džiaugsmo, kiek ir įmušus.

– Tris kartus gavote „Pichichi“ – prizą, skiriamą rezultatyviausiam Ispanijos čempionato žaidėjui. Kiek jums svarbus šis trofėjus?

– Ne kartą sakiau ir pakartosiu dar kartą – komandiniai titulai visuomet svarbesni už individualius apdovanojimus. Smagu būti pripažintam, bet komandos sėkmė turi būti pirmoje vietoje. Tu gali laimėti individualius prizus, bet tai ne tas pats, kas su komanda tapti čempionu.

– Gražiausias įvartis futbolo istorijoje?

– 1986 metų pasaulio čempionatas, rungtynės Argentina – Anglija ir Diego Maradonos prasiveržimas pro pusę varžovų komandos bei tikslus smūgis.

– Bet tuomet jūs dar gimęs nebuvote!

– (Juokiasi.) Daugybę kartų mačiau tai per televiziją. Tai buvo labai gražus prasiveržimas pro visus tuos žaidėjus tokiose svarbiose rungtynėse.

– Papasakokite, kaip treniravotės vaikystėje? Tikriausiai teko pasitelkti išradingumą.

– Ieškodavau kokio nors objekto, kuris bent kiek primintų futbolo vartus. Juos man atstodavo du medžiai, pora stulpų gatvėje ar tiesiog ant sienos nupieštas stačiakampis. Taip treniravausi iki 13 metų, kol atvykau į Ispaniją. Nuo to laiko treniruodamasis „Barcelonos“ klube turiu geriausias sąlygas.

– Ar kada nors paliksite Barselonos klubą?

– Mano svajonė – atstovauti „Barcelonos“ komandai kiek galima ilgiau. Esu laimingas būdamas čia. Man patinka miestas, klubas, komandos draugai. Barselonoje puikiai jaučiasi mano šeima, ir tai man svarbiausia.

Parengė VILMANTAS REMEIKA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"