TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Lietuvis įleido šaknis raudoniausiame kampelyje

2011 05 12 0:00
"T.Danilevičius (antras iš kairės) - ilgametis Lietuvos rinktinės kapitonas ir visų laikų rezultatyviausias jos žaidėjas.
AFP/Scanpix nuotrauka

Devintą sezoną Italijoje rungtyniaujantis vienas garsiausių Lietuvos futbolininkų Tomas Danilevičius šią šalį vadina savo namais ir mėgaujasi kiekviena ten praleista akimirka.

Šis sezonas 32 metų rezultatyviausiam visų laikų Lietuvos rinktinės futbolininkui (19 įvarčių) yra vienas sunkiausių. T.Danilevičius ilgai trynė "Livorno" atsarginių žaidėjų suolą arba apskritai nebuvo registruojamas rungtynėms, kai komandai vadovavo Giuseppe Pillonas. Žiemą lietuvis net buvo prabilęs apie ketinimus keisti komandą. Reikalai pasitaisė, kai vasario viduryje "Livorno" vairą iš G.Pillono perėmė Walteris Novellino. Naujasis treneris vis dažniau suteikdavo progų pasireikšti ekipos vicekapitonui iš Lietuvos. Paskutinėse ketveriose Serie B rungtynėse T.Danilevičius žaidė visas 90 minučių. Be to, įvarčiais jis prisidėjo prie pastarųjų dviejų "Livorno" pergalių prieš Bergamo "Atalanta" namie (2:1) ir "Pescara" išvykoje (1:0).

"Šie įvarčiai ir pergalės buvo labai svarbūs psichologiškai tiek man, tiek komandai. Visas sezonas man buvo sunkus, mažai gaudavau žaisti, blaškiausi. Dabar patenku į pagrindinę sudėtį, mušu įvarčius, tad jaučiuosi gerai", - kalbėjo dvasinę pusiausvyrą atgavęs T.Danilevičius.

"Livorno" šiuo metu intensyviai kaunasi dėl kelialapio į aukščiausiąją Italijos Serie A lygą. Komanda po 39 turų yra surinkusi 53 taškus ir užima 8 vietą, jai vos taško trūksta, kad būtų 6-ojoje pozicijoje, suteikiančioje galimybę kovoti dėl teisės žaisti Serie B.

"Likusios trejos sezono rungtynės mums bus tarsi finalai", - tvirtino lietuvis.

Norėtų likti Livorne

Prieš kelias savaites Italijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad T.Danilevičius ketina likti "Livorno" klube dar keliems sezonams. Pats futbolininkas aiškina, kad ši informacija nėra visiškai tiksli: "Mano sutartis baigiasi šią vasarą, tačiau dėl ateities nieko negaliu pasakyti. Viskas spręsis, kai paaiškės, kurioje lygoje žaisime kitą sezoną - Serie A ar Serie B. Viename interviu italų žurnalistas manęs paklausė, ar norėčiau likti Livorne. Atsakiau - žinoma. Ši informacija Lietuvoje buvo pateikta taip, lyg su klubu jau būtume sudėję parašus."

Nesunku suprasti, kodėl lietuvis neprieštarautų likti Livorne. 2002 m. atvykęs į Italiją, jis pasirašė sutartį su šio miesto komanda, ir su pertraukomis jai atstovauja jau septintą sezoną. T.Danilevičius pamėgo šį Viduržemio jūros Ligūrijos įlankos uostamiestį. Šis ir išsidėstymu, ir kompaktiškumu, ir gyventojų skaičiumi (apie 180 tūkst.) jam labai primena gimtąją Klaipėdą. Livorne Tomas jau įleido šaknis su šeima - žmona Lina ir dukromis - devynerių Elze ir trejų su puse Liepa.

"Mergaitės priprato mokykloje ir darželyje, gerai jaučiamės ir mudu su žmona. Galime sakyti, čia yra mūsų namai", - teigė Lietuvos rinktinės kapitonas.

Šiandien - LŽ pokalbis su Tomu DANILEVIČIUMI apie gyvenimą Livorne ir itališko futbolo ypatumus.

Treneris nepasitikėjo

- Po Naujųjų metų prabilote apie galimybę keisti komandą, tačiau atėjus naujam treneriui viskas stojo į senas vėžes?

- Į klubą atvykus W.Novellino situacija pasikeitė iš esmės. Tarp manęs ir G.Pillono nebuvo jokio ryšio. Jis rinkosi kitus žaidėjus, mane ignoravo. Buvo kelerios rungtynės, kai traumas gydėsi visi puolėjai, tačiau į atakos smaigalį buvo siunčiami saugai, o manęs net neįtraukdavo į paraišką. Nusistatymas buvo kategoriškas. Sunku, kai treneris visiškai nepasitiki tavimi. Jei per mėnesį bent kartą išeidavau į aikštę, tai būdavo didžiulis pasiekimas.

Žiemą turėjau pasiūlymų iš kitų komandų, tačiau likau "Livorno", nes to prašė klubo prezidentas Aldo Spinelli. Jis aiškino, kad nenori atiduoti manęs varžovams, su jo komanda kovojančiais dėl patekimo į Serie A. Ne prezidentas sudarinėjo rungtynių planą, tad kol nepasikeitė treneriai, buvo liūdna.

- Šį sezoną jūsų komanda rungtyniauja labai permainingai. Kas lemia tokį bangavimą?

- Pirmoji sezono dalis buvo labai sėkminga. Tačiau vėliau kritome į duobę dėl prasto fizinio pasirengimo. Praleisdavome daug įvarčių paskutinėmis rungtynių minutėmis. Pasipylė pralaimėjimai. Kai taip nesiseka, kalčiausias lieka treneris. Dėl to jis ir buvo pakeistas. Tačiau ir tuomet situacija pasitaisė tik iš dalies. Iki rungtynių su "Atalanta" namie nesugebėjome laimėti ilgiau nei du mėnesius. Galbūt tokius dalykus lemia ir psichologiniai niuansai - kai nesėkmių serija užsitęsia, eidamas į aikštę pasąmonėje imi mąstyti, kad vėl pralaimėsi. Dabar komandos kovinė dvasia akivaizdžiai pagerėjo.

- "Livorno" pastaraisiais metais nuolat šokinėja tarp Serie A ir Serie B lygų. Kodėl nepavyksta ilgiau išsilaikyti elitiniame divizione?

- Klubo strategija tokia, kad to neįmanoma padaryti. Mes esame iš mažo miesto, čia į rungtynes ateina daugiausiai 7-8 tūkst. žiūrovų. Klubo prezidentas vienas išlaiko komandą, jo finansinės galimybės nėra tokios, kad brautumės į elitą. Kad komanda įsitvirtintų Serie A, tektų kasmet investuoti po 10-15 mln. eurų. Jis tiek pinigų neturi. "Livorno" verčiasi ugdydama jaunus žaidėjus, vėliau parduoda juos galingesniems klubams ir taip šiek tiek uždirba. Antra vertus, 2004 m. mūsų komanda į Serie A pateko po 55 metų pertraukos, žaidėme net UEFA taurės turnyre ir tai buvo puikus pasiekimas.

"Bandiera Rossa"

- "Livorno" istorija labai spalvinga. Prie ekipos valdymo yra prisidėję net diktatoriaus Benito Mussolini aplinkos žmonės. Klubo vadovybė neslepia savo komunistinių pažiūrų. Dėl to jūsų komanda kituose miestuose gerbėjų tikriausiai neturi?

- Esame bene paskutinis klubas Italijoje, kurio aistruoliai yra kairiųjų pažiūrų - komunistai. Tad priešų turime daugiau nei draugų. Mūsų gerbėjai yra užsispyrę kovotojai.

- Per jūsų komandos namų rungtynes tribūnose dažnai skamba himnas "Bandiera Rossa", šlovinantis socializmo ir komunizmo simbolį raudonąją vėliavą. Tai netrikdo?

- (Juokiasi) Ne. Futbolas ir politika yra du skirtingi dalykai, tad apie tai negalvoju. Futbolas yra darbas, kuris man labai patinka. O politinėmis aistruolių kovomis nesidomiu, nes nepalaikau nei vienos pusės.

- Miestas taip pat propaguoja kairiąsias politines pažiūras.

- Galima sakyti, kad Livornas yra raudoniausias kampelis visoje dabartinėje Italijoje. Dėl istorinių aplinkybių susiformavo savotiškas livorniečių charakteris. Senais laikais Livornas buvo tarsi priemiestis Pizos, kur gyveno vien banditai ir buvo daug kalėjimų. Livornas buvo uostas, per jį į Pizą gabenti kaliniai ir vergai laivams statyti. Nuo anų laikų tarp abiejų miestų liko didelė priešprieša, livorniečiai iki šiol save laiko kovotojais su kitokių pažiūrų asmenimis.

- Kokie jūsų santykiai su komandos aistruoliais?

- Puikūs. Daug metų žaidžiu šioje ekipoje ir nė karto nekilo jokių problemų.

- Tikriausiai išėjęs pasivaikščioti po nedidelį miestą neatsiginate autografų medžiotojų ir gerbėjų, norinčių kartų nusifotografuoti?

- Per tiek čia praleistų metų jau esu išdalijęs autografų visam miestui (juokiasi). Dabar gatvėje mane sutikę žmonės mieliau persimeta keliais žodžiais, nei prašo autografo ar bendros nuotraukos.

- Italų futbolo ultros garsėja nuožmumu. Ar teko patirti jų agresiją?

- Sakoma, kad Italijoje nuo gerbėjų meilės iki neapykantos - vos žingsnis. Po pergalės tave gali nešti ant rankų per visą miestą, po pralaimėjimo - grasinti ar net užmėtyti akmenimis. Vietiniai žmonės yra karšto pietietiško kraujo, tad visko pasitaiko. Esu matęs jų ir su akmenimis, ir su lazdomis. Tačiau realaus pavojaus sveikatai nepatyrėme ir mūsų automobilių niekas nedegino. Tie patys aršūs ultros turi šeimas ir, išlieję pyktį stadione, parėję namo tampa normaliais žmonėmis.

Painioja kalbas

- Livorne gyvenate septintus metus. Miestą pažįstate kaip savo penkis pirštus. Kur dar leidžiate laisvalaikį?

- Kadangi tai yra Viduržemio jūros pakrantė, nuobodžiauti tikrai netenka. Čia juokaujama: jei išlindo saulė, visas Livornas sugula prie jūros lyg kriauklės, o mieste nerasi dirbančios įstaigos. Pagaliau yra ką veikti aplinkiniuose miestuose, už 30 km - Piza, už 100 km - Florencija. Ten labai gražu, dažnai nuvykstame su šeima.

- Vyresnioji dukra Elzė mokosi itališkoje mokykloje?

- Taip, jau baigia trečią klasę. Nors šeimoje bendraujame tik lietuviškai, Elzė skaito, kalba ir rašo itališkai daug geriau todėl, kad į Livorną su mumis atvyko, kai jai buvo vos du mėnesiai.

- O mažoji?

- Liepa lanko darželį, čiauška abiem kalbomis. Kartais ją sunku suprasti, kai sakinį pradeda lietuviškai, o baigia itališkai. Nesuprantant abiejų kalbų, susikalbėti būtų sunku. Painioja žodžius, tačiau taip buvo ir su vyresniąja - laikui bėgant viskas stos į vietas. Mergaitėmis rūpinasi žmona Lina. Nesamdome nei auklių, nei namų šeimininkių, tad visi darbai gula ant Linos pečių.

- Seneliams per vasaros atostogas bus nelengva bendrauti su kalbas painiojančiomis anūkėmis.

- Jie jau turi patirties su vyresniąja, tad susikalbės.

Italai kantrumu negarsėja

- Sutinkate, kad Italijos futbolą pastaruoju metu apraizgė krizė?

- Galima taip sakyti, nes ir šalies rinktinės, ir klubų rezultatai tarptautinėje arenoje suprastėjo. Rinktinės nuosmukio priežastis aiški - kartų kaita. Manau, jau greitai italai vėl sieks aukštumų Europos ar pasaulio čempionatuose. Klubinio futbolo krizę lemia tai, kad klubai gaili investicijų.

- Gal reikėtų išbandyti vokišką modelį? Ten galioja griežta taisyklė - per nacionalinio čempionato rungtynes komandoje privalo žaisti bent šeši vokiečiai. Taip šalies rinktinėms sparčiai ugdomas jaunimas.

- Italai labai daug apie tai diskutuoja, kadangi legionierių limitas čia negalioja. Italija kaip turgus - kiekvienas turi pasakyti savo nuomonę. Net jei žino, kad yra neteisus, italas vis tiek išsižios. Kompromiso taip ir nesurandama. Vokiečių klubai negaili investicijų infrastruktūrai, o Italijoje stadionai priklauso savivaldybėms. Todėl klubai mieliau investuoja į pajėgius užsieniečius. Italai neturi laiko ir kantrybės laukti, kol žaidėjas subręs ir ims demonstruoti gerą žaidimą. Jiems rezultato reikia iš karto. Niekas nesirūpina jaunimo ugdymo strategija.

- O kur dingo žiūrovai? Futbolas - populiariausia sporto šaka šalyje, tačiau net per Serie A rungtynes stadionuose daugybė tuščių vietų.

- Tai lėmė netiesioginis vyriausybės ir aistruolių karas. Prieš šį sezoną vidaus reikalų ministras užsimojo pažaboti italų futbolo ultras ir įvedė vadinamąjį tifozio kortelės įstatymą. Pagal jį norint patekti į rungtynes išvykoje, organizuotos fanų grupės privalo registruotis ir turėti savotiškas ID korteles. Ministras panoro tokiu drastišku sprendimu suvaldyti aktyviausius sirgalius. Valdykite - pasakė jie ir pradėjo neiti į rungtynes. Tai yra tylus karas prieš valdžią, todėl tribūnos ėmė tuštėti.

Nuo futbolo nepabėgs

- Liepos mėnesį jums sukaks 33-eji. Ar aplanko mintys apie karjeros pabaigą?

- Kiekvienu karjeros laikotarpiu turėjau tikslą. Jaunas norėjau išvažiuoti į užsienį, patekti į Lietuvos rinktinę. Vėliau - sužaisti joje 50 rungtynių, po to - tapti rezultatyviausiu jos žaidėju. Dabar turiu tikslą pabaigti karjerą. Tačiau nesupraskite klaidingai. Pabaigti nereiškia, kad rytoj nuspręsiu ir išeisiu. Tai bus kryptingas ėjimas šio normalaus gyvenimo pasikeitimo link. Suprantu, kad man nebe 25-eri, tačiau jaučiuosi gerai ir noriu dar kelerius metus žaisti aukštu lygiu, o paskui pasitraukti pakelta galva. Andrius Skerla ir Deividas Šemberas yra mano metų, tačiau pažiūrėkite, kaip puikiai jie rungtyniauja. Amžius ne riba, jei jautiesi gerai. Kai futbolas man nebeteiks malonumo, pasitrauksiu nedelsdamas. O kol turiu parako ir noro žaisti, apie karjeros pabaigą mąstysiu kaip apie savaime suprantamą dalyką, ateisiantį po kelerių metų.

- Ne visiems lengva pasitraukti. Štai Edgaras Jankauskas jau antrą kartą sugrįžo į didįjį sportą.

- Baigti karjerą paprasta, tačiau po kelių mėnesių kai kurie suvokia, kad noras žaisti niekur nedingo. Su Edgaru diskutavome apie tai. Jis klausė mano nuomonės. Atsakiau paprastai: jei turi noro ir kojos laiko - pirmyn. Juk tai mieliausias dalykas, kurį darei beveik visą gyvenimą.

- Ar pagalvojate, ką veiksite baigęs sportininko karjerą?

- Norėtųsi savo veiklą susieti su futbolu. Lietuvoje yra perspektyvaus jaunimo, galbūt padėsiu jiems išvažiuoti į užsienį ir susirasti ten klubus. Nebūsiu žmogus iš šono. Iš namų išvykau būdamas šešiolikos, per tiek metų įgijau nemažai pažinčių užsienyje. Manau, tokia patirtis pravers.

- Kitaip tariant, seksite nacionalinės rinktinės trenerio Raimondo Žutauto pėdomis?

- Vienas dalykas padėti žaidėjams neoficialiai ir kas kita, kai tai yra tiesioginis tavo darbas. Norėtųsi užsiimti vienu darbu ir jį atlikti kokybiškai. Antra vertus, nemanau, kad rinktinės treneris yra kam nors ką nors bloga padaręs, kaip bandoma pūsti tokį burbulą.

- Su kolegomis ir bendraminčiais prieš pusantrų metų įkūrėte futbolo klubą "Klaipėda". Prisidedate prie jo egzistavimo?

- Mano indėlis gana kuklus. Nesu klubo valdybos narys, turiu vieną akciją, bet palaikau ir paremiu, kaip galiu. Domiuosi komandos reikalais, stengiuosi padėti spręsti kai kuriuos klausimus. Deja, mūsų futbolo būklė labai prasta. Juk Madrido "Real" ar Londono "Chelsea" klubai į Lietuvą neužsuka...

- Turite neišsipildžiusią futbolininko svajonę?

- Taip. Juk kai nebeturėsi norų ir svajonių, baigsis ir karjera. Svajonė yra privatus dalykas, ji neatskleidžiama. Čia tas pats, kaip gimtadienio tortas - pūsdamas žvakutes noro garsiai nesakai, antraip jis neišsipildys.

TOMAS DANILEVIČIUS

Gimė 1978 m. liepos 18 d. Klaipėdoje

Profesionali karjera:

(metai, klubas, rungtynės, įvarčiai)

1995-1996 m. Vilniaus "Alsa" 1 0

1996-1998 m. "Brugge" (Belgija) 7 1

1998-1999 m. "Dinamo" (Rusija) 13 5

1999-2000 m. "Losanna" (Šveicarija) 7 4

2000 m. "Arsenal" (Anglija) 2 0

2001 m. "Dunfermline" (Škotija) 3 0

2001-2002 m. "Beveren" (Belgija) 29 12

2002-2005 m. "Livorno" (Italija) 60 7

2005-2006 m. "Avellino" (Italija) 38 17

2006-2007 m. "Livorno" (Italija) 13 3

2007-2008 m. "Bologna" (Italija) 20 2

2008 m. "Grosseto" (Italija) 22 9

2008-2011 m. "Livorno" (Italija) 73 12

Lietuvos rinktinė: 66 rungtynės, 19 įvarčių (nuo 1998 m.)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"