TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Ne vien rožėmis klota karjera

2015 02 14 6:00
Gintarui Staučei nestigo iššūkių Rusijoje, Turkijoje, Vokietijoje ir Graikijoje. LŽ archyvo nuotrauka

61 rungtynes Lietuvos futbolo rinktinėje sužaidusį vartininką Gintarą Staučę sporto gerbėjai vertino dėl jo patikimo ir solidaus žaidimo.

Nuo jaunystės G. Staučė futbolo paslapčių mokėsi Maskvos "Spartak" klube, vėliau atstovavo Turkijos grandui Stambulo "Galatasaray", su "Duisburg" ekipa išbandė jėgas Vokietijos Bundesligoje, taip pat įgijo gyvenimiškos patirties Graikijoje.

Baigęs sportininko karjerą, G. Staučė nuo futbolo nenutolo ir tapo vartininkų treneriu. Dabar 45 metų alytiškis padeda tobulėti Maskvos "Dinamo" vartų sargams. Leidiniui "Sport-Express" treneris iš Lietuvos papasakojo apie įsimintiniausias savo karjeros akimirkas.

Ašaros ir "nuplaukęs" medalis

- Kaip patekote į Maskvos "Spartak" komandą?

- 1988 metų vasarį su SSRS jaunimo rinktine iš Bulgarijos atvykome į Maskvą. Oro uoste pasitiko "Spartak" atstovas ir pateikė pasiūlymą. Koks "Spartak"? Kokia Maskva? Man tebuvo 18 metų, net rusų kalbos gerai nemokėjau. Sako: "Nesikarščiuok, pagalvok."

Vėliau nuvykau į "Spartak" treniruočių stovyklą. Buvo sunku, po jos vos rankas judinau. Treneris Konstantinas Beskovas sako: "Lieki čia. Padarysime iš tavęs antrą Levą Jašiną." Buvau šokiruotas. Vilniaus "Žalgiris" labai nenorėjo išleisti, bet sovietai darė spaudimą. Grasino išsiųsti tarnauti į Afganistaną. Žinoma, tai buvo netiesa.

- Atstovaudamas "Spartak" dubleriams, vos nebuvote suluošintas.

- 1990 metais žaidėme su Maskvos CSKA. Susidūriau su varžovu, jis koja pataikė man į kaklą. Atrodė, lyg vinių kas prismaigstė. Atkentėjau tas rungtynes. Vėliau sužaidžiau dar du mačus, bet skausmas nepraėjo. Tyrimai parodė, kad lūžo penktasis kaklo slankstelis. Per plauką nelikau prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Teko nešioti specialią ortopedinę apykaklę. Į aikštę grįžau tik po metų.

Ši trauma nuolat save primindavo. Netinkamai atsisėdus ar atsigulus, taip pat ilgose kelionėse imdavo skaudėti galvą.

- Pasakojama, kad 1994 metais "Spartak" 5:1 sutriuškino Toljačio komandą "Lada", bet drabužinėje jūs verkėte. Kas nutiko?

- Tą sezoną vis praleisdavome po įvartį. Niekas man pretenzijų nereiškė, bet labai norėjau bent sykį išsaugoti vartus sausus. Toljatyje pirmavome 5:0, o paskutinę minutę į mūsų vartus teisėjas skyrė 11 m baudinį. Jį atmušiau, tada atrėmiau pakartotinį smūgį, bet trečiuoju bandymu varžovai įstūmė kamuolį į vartus. Apėmė pyktis ir neviltis. Bet treneris Olegas Romancevas vėliau nuramino.

- Ar teko dar kada nors verkti?

- Vaikystėje "Odinio kamuolio" turnyre žaidėme su ukrainiečiais. Jie pirmavo 4:0 ir tuomet varžovas paleido kamuolį beveik iš aikštės vidurio. O mano ūgis buvo gal metras su kepure. Praleidau vadinamąjį įvartį "už apykaklės". Apsiverkiau. Teisėjui pagailo manęs ir užfiksavo nuošalę. Nusišluosčiau ašaras ir tęsėme rungtynes.

- Kas įsiminė stebint garsiojo Rinato Dasajevo žaidimą?

- Jo technika ir plastika. Nuo R. Dasajevo kamuolys neatšokdavo. Saugodavo jį lyg krištolinę vazą.

- Geram vartininko žaidimui labai svarbu tinkamos pirštines. Tais laikais jos buvo deficitinė prekė?

- Kiekviena pirštinių pora buvo tarsi lobis. "Spartak" klube man davė "Adidas" pirštines, bet jos buvo labai prastos kokybės - plikomis rankomis geriau žaisti. Geros pirštinės kainuodavo 100-200 dolerių.

- Anuomet futbolininkai mėgdavo linksmintis. Jus priimdavo į "Spartak" vakarėlius?

- Ką jūs. Buvau labai jaunas, o komandos veteranai turėjo savo kompaniją. Su jais tik pasilabindavau, ir viskas. R. Dasajevas 1988 metais išvyko į ispanų klubą "Sevilla". Su juo paprastai pasikalbėjome tik 1992 metais, kai su Lietuvos rinktine nuvykome žaisti į Seviliją. R. Dasajevas tuomet vertėjavo mums.

- Aukso medalį už pirmąją vietą Rusijos čempionate turite?

- Ne. Nežinau, kas kaltas. Klausiau komandos viršininko: kur mano medalis? Jis tik pečiais gūžtelėjo. Gal nepakako visiems, gal mane pamiršo.

- Turėtų būti apmaudu.

- Jau nebe. Pakanka, kai žmonės prisimena, jog pergalė buvo ir mano nuopelnas.

Turkiškas dėsnis

- Kaip jūsų karjeros kelias iš Rusijos pasuko į Turkiją?

- 1994 metais manimi rimtai susidomėjo Stambulo "Galatasaray". Niekas neperspėjo, o "Spartak" vadovai staiga sako: ruoškis į Turkiją. Klausiu trenerio O. Romancevo, ar jis bent žino tai. "Žinoma! Važiuok, jei nepatiks, galėsi sugrįžti", - atsako. Abu klubai jau buvo susitarę dėl išpirkos. Sąlygos maskviečius tenkino. Mane taip pat. Ypač kai sužinojau, kiek uždirbsiu.

- Alga buvo didesnė nei Maskvoje?

- 50 kartų.

- Stambule tikriausiai pasijutote milijonieriumi.

- Žinoma. Turkai turėjo 10 mln. lirų nominalo kupiūrą. Rankose laikai pakuotę tokių kupiūrų ir jautiesi kaip Rockefellerių verslininkų dinastijos atstovas. Vis dėlto Turkijoje vienu metu infliacija pasiekė tokį lygį, kad 1 doleris buvo vertas 500 tūkst. lirų.

- Kada supratote, kad Turkija - tai ne atostogos?

- Kai išvykoje varžovų sirgaliai mūsų komandos autobusą apmėtė akmenimis. Po kelių dienų pralaimėjome namie - tada jau mūsiškiai taip išliejo pyktį. Policija uždarė mus stadione ir kelias valandas neleido išeiti, kol viskas nurimo. Išreikšti savo nepasitenkinimo gerbėjai užsukdavo ir į klubo bazę. Bet greitai supratau pagrindinį Turkijos dėsnį: jei pralaimėjai, kitą dieną nesirodyk gatvėje. Vėliau aistros nurimsta ir tie patys sirgaliai jau šypsosi: "Nagi, rytoj laimėkite."

Aktyvus prabudimas

- Stambule buvo ir kitų netikėtumų. Prisimenate, kaip Turkijoje jums ėmė slinkti plaukai?

- Siaubas. Nežinau, ar tai buvo dėl kitokio klimato, ar dėl prastos vandens kokybės. Sužinoję, kad vandenį geriu iš čiaupo, turkai sako: "Negalima. Pamiršk!" O aš juk iš SSRS, negaliu suprasti, kodėl geriamą vandenį reikia pirkti...

Pirmasis sezonas Turkijoje suteikė didžiulę patirtį, ten subrendau kaip vartininkas. Vokietijoje, "Duisburg" klube, daug išmokau iš trenerio Wolfgango Franko. Dortmundo "Borussios" treneris Jurgenas Kloppas dabar jį vadina savo mokytoju. W. Frankas Duisburge dirbo tik tris mėnesius, nes komanda jo nepripažino. Tačiau jis daug dėmesio skirdavo žaidėjų psichologijai. Atvykdavo į klubo bazę 7 val. ryto ir pradėdavo dieną nuo aktyvaus prabudimo...

- Kas tai?

- Žengdavome į treniruočių aikštę užmerktomis akimis ir tada atsimerkdavome. Paskui pažaisdavome lėkščiasvydį (plastikinių skraidančių lėkščių mėtymas - red.), vėliau pusryčiai, trumpa pertraukėlė ir teorinė dalis. Kasdien po dvi valandas klausydavomės, kaip reikia naudotis taktine schema 4-4-2. Tada treniruotė lauke, pietūs ir dar viena treniruotė. Laisvi būdavome tik nuo 20 valandos. Žaidėjai pykdavo, o W. Frankas atkirsdavo: "Šiandien rytą mačiau darbininką, laukiantį autobuso. Jis darbe praleidžia 8 val., o jūs, gaudami tokias algas, norite treniruotis vos po 2 valandas?"

- Bet ar tai galėjo būti įdomu?

- Žinoma. Kartais aktyvaus prabudimo seansai vykdavo salėje. Paleisdavo ramią muziką su paukščių čiulbėjimu, gamtos garsais. Sėdėdavome ant tatamio ir snūduriuodavome. Staiga W. Frankas kad suriks. Mes atsimerkiame, o treneris juokiasi: "Vaikinai, šiandien jūs nuostabūs." Vieną kartą prieš rungtynes visus suvarė į karštą baseiną. Tada pažaidėme lėkščiasvydį ir - į aikštę.

- Originalu.

- Tačiau komandoje vyravo netvarka. Niekas neperprato W. Franko taktinių schemų, nežinojo, ko treneris iš tiesų nori. Taip vienas veteranas ir karjerą baigė. Neapsikentęs pareiškė, kad visa tai yra mėšlas, ir trenkė durimis. Galų gale "Duisburg" atleido W. Franką. Iš to džiaugsmo komanda laimėjo 8 rungtynes iš eilės.

Graikiškos pamokos

- Po Duisburgo vykote į Graikiją ir žaidėte mažai žinomose komandose.

- Tai Atėnų klubai "Akratitos", "Fostiras" ir "Kalithea". Pasikeitė "Duisburg" vadovai ir visa klubo organizacija ėmė byrėti. Iki sutarties pabaigos man buvo likę metai, kai paskambino iš Dortmundo klubo "Borussia".

- Dortmundas - ne Atėnai...

- "Duisburg" užsiprašė 5 mln. dolerių išpirkos. "Borussia" pasakė, kad negali tiek mokėti, ir pasiūlė man su vadovybe susitarti gražiuoju. Bet "Duisburg" vadovai griežtai laikėsi savo. O kas mokės tokią sumą už vartininką?

- Jei buvote reikalingas klubui "Borussia", galėjo ir sumokėti.

- Esmė ta, kad man buvo numatytas antrojo vartininko po Jenso Lehmanno vaidmuo. Kurį laiką bandžiau išprašyti "Duisburg" paleisti mane, bet jie nesutiko. Teko pamiršti "Borussią" ir patraukiau į Graikiją.

- Kodėl nelikote Vokietijoje?

- Nenorėjau žaisti antrojoje Bundesligoje, o iš pirmosios daugiau pasiūlymų nebuvo. Laikas vis slinko. Tuomet kreipėsi "Akratitos" - ambicingas klubas, ką tik iškopęs į aukščiausiąją Graikijos lygą.

Bet Graikija po Vokietijos buvo lyg katastrofa. Mane apgyvendino romų rajone. Sako: "Toli nevažinėk, nes kelionė per Atėnus trunka 3 valandas." Aplink klubo bazę prišnerkšta. Pasirodo, "Akratitos" prezidentas buvo sąvartynų valdytojas. Klubas pajamas gaudavo iš atliekų verslo, o pro buto langus matydavau šiukšlių kalnus.

- Kokių nuotykių dar pateikė Graikija?

- Vėliau persikrausčiau į švaresnį rajoną. Žiemą namas buvo šildomas dyzeliniu kuru, o boileris neturėjo dangčio. Butas dvokdavo kaip degalinė. Gerklę perštėjo, jaunesnis sūnus nuolat sirgo bronchitu. Kviesdavau šeimininką. Jis ateidavo, apsižvalgydavo ir sakydavo: "Viskas gerai, nesuprantu, ko nori."

Šeima Atėnuose gyveno be registracijos dokumentų. Graikai vis kartojo: "Rytoj sutvarkysime". O vieną dieną sako: "Trys mėnesiai praėjo, forminti per vėlu." Galiausiai neapsikentęs nutraukiau sutartį ir taip netekau nemažai pinigų. Net už kojos operaciją savomis lėšomis mokėjau.

- Kur keliavote tada?

- Namo. Tuomet paskambino graikų kilmės vokietis: "Mano mielas drauge, klubas "Fostiras" ir jo prezidentas labai nori matyti tave." Apie Graikiją nenorėjau nieko girdėti. Bet jie buvo atkaklūs, atsiuntė sutarties kopiją, kur viskas buvo aiškiai išdėstyta, žadėjo patenkinti mano reikalavimus.

Pasakiau, kad noriu buto padoriame rajone ir automobilio. Nes "Akratitos" su automobiliu tikrą komediją sukūrė. Davė man 1980 metų laidos BMW, kuriuo prieš tai klubo prezidento sūnus mokėsi vairuoti... "Fostiras" laikėsi visų įsipareigojimų. Tik pinigų pritrūko ir bankrutavo.

- Atėnuose buvo ir trečia stotelė - "Kalithea".

- Jie irgi rezgė planus, kaip mane apgauti. Tačiau buvau akylesnis, žinojau, kad mano teises gina UEFA. Ji padėjo atgauti visus sutartyje numatytus pinigus, išsireikalauti, kad būtų apmokėti skrydžiai namo. "Kalithea" vadovams parodžiau lėktuvo bilietus reisu Atėnai-Frankfurtas-Talinas. O jie net nesivargino pasidomėti, iš kur esu kilęs.

- Trejus metus Graikijoje gerokai prisikentėjote.

- Tai taip pat suteikė naudingos patirties, pamokų. Niekam nepatarčiau vykti žaisti į Graikiją. Bet gal tik aš vienas traukiu problemas?

Pagal užsienio spaudą parengė VILMANTAS REMEIKA

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"