TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Nebaigta Juliaus Kvedaro kova

2016 01 23 6:00
Laukiantiems futbolo rinktinės pergalių siūloma neturėti didelių iliuzijų. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Lietuvos futbolo federacijos prezidento kadenciją baigęs Julius Kvedaras savo postą užleido Edvinui Eimontui. Buvęs prezidentas neketina likti federacijoje ir žada tapti paprastu futbolo žiūrovu.

„Man jau 66 metai. Nesu geležinis žmogus“, – sakė J. Kvedaras, pastaruosius ketverius metus LFF vadovavęs, o prieš tai 12 metų dirbęs generaliniu direktoriumi.

„Lietuvos žinių“ pokalbis su Juliumi Kvedaru – apie šalies futbolo problemas ir nuolatinį jo nesusikalbėjimą su aukščiausiais valdžios atstovais.

Politikais nepasitiki

– Ką prasmingo nuveikėte per ketverių metų kadenciją?

– Visada sakiau ir sakysiu, jog labiausiai džiaugiuosi dėl išsaugoto LFF stadiono Vilniuje, kad jis nepateko į verslininkų rankas. Jie būtų pavertę stadioną daugiabučių kvartalu. Įrengėme nemažai treniruočių aikščių. Galbūt vaikų treneriai dabar rūpinsis ne vidine konkurencija ir intrigomis, o talentų ugdymu. Man, kauniečiui, apmaudu, kad rinktinėje nėra nė vieno futbolininko iš Kauno. Antra vertus, Europos Sąjungoje esame paskutiniai pagal vaikų fizinę būklę. Turime vos 6 tūkst. futbolą žaidžiančių vaikų, o dvigubai didesnė Slovakija – 250 tūkstančių.

Liūdna, kad niekaip nepavyksta likviduoti nelegalių lažybų rengėjų. Nusivyliau politikais, nes jie neprisideda prie kovos su manipuliacijomis sporte.

– Ar įmanoma laimėti šią kovą?

– Anksčiau Juras Požela, o pernai Valdas Vasiliauskas parengė Baudžiamojo kodekso įstatymo pataisas, numatančias baudžiamąją atsakomybę nelegalių lažybų organizatoriams. Mes ir policijos atstovai laukiame, kada jos bus patvirtintos, tačiau socialdemokratai tai vilkina. O be šio įstatymo, net ir turėdami konkrečius įrodymus, negalime bausti sukčių. Maža to, šie samdosi advokatus ir mus mėgina palikti kvailių vietoje, grasina teismais. Būtų mano valia, nė vieno politiko nebeįleisčiau į stadioną, nes jie tik meluoja į akis.

Jūs neįsivaizduojate, kokie pinigai sukasi nelegalių lažybų srityje. Tai net pelningesnis biznis už narkotikų prekybą. Latvijoje vienos komandos treneriui už pralaimėjimą buvo pasiūlyta 400 tūkst. eurų. O manipuliuoti žaidėjais labai lengva. Silpnesnių klubų biudžetas menkas, jie vos galą su galu suduria, žaidėjai mėnesiais negauna atlyginimų. Todėl pasiūlo tūkstantį eurų, kad „padarytų“ rezultatą, ir šie sutinka. Ši problema egzistuoja ir krepšinyje. Tik visi kažkodėl bijo pajudinti šią lietuvišką „šventą karvę“.

Sveikinu latvius, nes jie pagaliau priėmė įstatymą ir atsikratė sukčių. Tačiau iki to nuėjo ilgą kelią. Latvijos futbolo federacijos prezidentas Guntis Indriksonas net grasinamųjų žinučių sulaukė. Pats man rodė. Deividas Šemberas tapo A lygos prezidentu ir užsimojo pašalinti iš futbolo sukčius. Jei taip nutiks, pažadėjau jį nusivesti į prabangiausią restoraną ir pavaišinti geriausia vakariene.

Julius Kvedaras

– Kodėl jums taip ir nepavyko rasti bendros kalbos su valdžios vyrais?

– Jiems svarbiausia – tik kartu nusifotografuoti su Rūta Meilutyte, ką nors pažadėti. O dėl sporto bazių tvarkymo, tai visuomet girdime tik pažadus „darysime“. Kadaise po Virgilijaus Aleknos pergalių žadėjo statyti didelį dengtą maniežą. Kur jis?

Galiu pasakyti taip: kiek turėjome premjerų, visi melavo. Kai kurie seimūnai treniruojasi ir žaidžia su mūsų veteranais, duodame jiems aikštę, pirtį. Kiekvieną kartą tarsi atmintinai išmokę žarsto tuos pačius pažadus. Vieno politiko klausiu: kaip suprasti, juk per televizorių kitaip kalbėjai? Sako, kad tai buvo skirta rinkėjams, o tarpusavyje mes susitvarkysime taip, kaip reikia. Nebegaliu į juos žiūrėti.

Per 25 metus nė vienos sporto šakos bazės nenukentėjo tiek, kiek futbolo. Kiek senų aikščių, stadionų sunaikinta? Labai prasta padėtis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Esame ne valstybė, o teritorija, kurią visi tarpusavyje dalijasi.

Parengėme LFF stadiono rekonstrukcijos projektą. Pagal planą jame būtų 8 tūkst. sėdimų vietų su stogu, šalia – maniežas. Pristatėme Sporto departementui. O ten sako, kad čia privatus Kvedaro stadionas...

Siūlo nebesvajoti

– Kaune 8 metus veikianti Nacionalinė futbolo akademija (NFA) neišugdo talentų. Sutinkate, kad jai reikia permainų?

– Dabar man atrodo, kad šią akademiją užsikroviau sau ant galvos. Kai ją kūrė, žadėjo, kad užauginsime europinio lygio žaidėjus. O jų nėra. Ką dabar daryti – atleisti visus direktorius ir trenerius? Ne išeitis. Permainų, aišku, reikia. Tačiau turiu ir savo nuomonę. Kai būnu NFA, pro savo kabineto langą galiu stebėti vaikų treniruotes. Per 4 metus nesu matęs, kad kuris nors jaunuolis po treniruotės būtų likęs aikštėje individualiai padirbėti 15–20 minučių. Mūsų jaunimas dabar išlepęs. Jie rūpinasi madingomis šukuosenomis ir iš rankų nepaleidžia kompiuterių bei išmaniųjų telefonų. Kai kurie jau turi agentus ir dedasi žvaigždėmis. Aš jiems aiškinu, kad norint pragyventi iš futbolo būtinas sunkus juodas darbas. Bet jeigu juos tenkina už tūkstančio eurų atlygį kapstytis lietuviškame mėšle – jų reikalas.

Lietuvos čempionatą aukšto lygio žaidėjai gali laimėti žaisdami atbuli. Todėl A lygos klubai veža „šlubus, kreivus“ legionierius. Geriau leistų žaisti jaunimui. Menkos mūsų futbolo pirmenybės, jei iš čempionų komandos neturime ką parduoti užsienio klubams. Nebent suklastoję D. Šembero gimimo datą ir įkalbėję jį tęsti karjerą kam nors įsiūlytume...

Pagal biudžetą mūsų klubai Europos mastu yra mėgėjų. Tas pats „Žalgiris“ priklausomas nuo savivaldybės pinigų. Jei miesto valdžia nutrauktų finansavimą – iš karto bėdos. Todėl laimėję čempionatą jie su taure bėga pas merą ir fotografuojasi. O kai klausi „kas toliau?“, tuomet tyli. 20 metų klubams mėginu įteigti, kaip svarbu ugdyti sau pamainą. Mums pavyzdys gali būti baltarusiai. Barysavo BATE iš visos šalies surenka 40 perspektyviausių paauglių ir juos ugdo.

– Lietuvos rinktinė FIFA reitinge nusirito į 127-ąją poziciją, nors nesutikčiau, kad ji tokia beviltiška. Kada galime tikėtis rezultatų pagerėjimo?

– Ateinanti karta dar per jauna, kad ką nors pasiektų. Ir jei ji iššaus, tai tik 2020-ųjų Europos čempionato atrankos cikle. Bet ir tam reikia palankių aplinkybių – parankių varžovų, kad treneris Edgaras Jankauskas pritaptų prie rinktinės ir žaidėjams būtų autoritetas, perteiktų kovos dvasią. Tai nėra paprasta.

– Tačiau pasakojimus apie kartų kaitą, augančią komandą ir ateities pergales girdime jau labai seniai. Ir taip – prieš kiekvieną atrankos ciklą.

– Nesvajokime. Jei ateinančio pasaulio čempionato atrankos cikle žaisdami su Anglija, Slovakija, Slovėnija, Škotija ir Malta surinksime 5 taškus, bus labai gerai. Jei daugiau – džiaugsiuosi klydęs. Ankstesni treneriai irgi svajojo. Vengras Csaba Laszlo apskritai nuomonę keisdavo tris kartus per dieną. Algimantas Liubinskas kažkada sakė, kad su šia komanda galima patekti į kitą etapą. Sakau: kur ir su kuo tu eisi?

Futbolas kaip ir verslas – kol neinvestuosi ir neįdiegsi reikiamos sistemos, rezultatų nebus. Pagal finansines galimybes ir klubų pajėgumą esame vieno lygio su San Marinu. Valstybe ant didelio kalno. Beje, net tokio stadiono, koks yra San Marine, neturime.

Prokurorai neįbaugino

– Kodėl nusprendėte nebesiekti dar vienos LFF prezidento kadencijos?

– Apie savo apsisprendimą federacijos darbuotojus informavau jau seniai. Daug nervų pareikalavo rinktinės žaidimas. Žiūriu rungtynes su Anglija, rezultatas 0:2, ir galvoju: „Dieve, kad tik greičiau baigtųsi. Tuomet ir spauda mažiau kritikuos.“ O pasižiūri į laikrodį – laikas tarsi sustojęs. Kai praleidi keturis įvarčius, vos ištveri tai. Paskui futbolininkai pyksta, kad žiniasklaida juos kritikuoja Bet žurnalistai nekvaili, mato, kada žaidėjas stengiasi, o kada durnių volioja.

Kai lapkritį jaunimo rinktinė nugalėjo Airiją, vaikščiojau pasipūtęs lyg povas. Deja, tokios pergalės retos. Atrodo turime viską: geras treniruočių stovyklas, modernią medicinos įrangą, visi aprengti ir pamaitinti. Gal vidinės motyvacijos stinga.

Galų gale – man ne 16, o 66 metai. Nesu geležinis.

– Galbūt jūsų sprendimui turėjo įtakos atsiradusi futbolo opozicija su verslininku Raimondu Karpavičiumi priešakyje?

– Gerai pažįstu šiuos žmones, ir jie man tik kelia juoką. Nulinės asmenybės. Labiausiai noriu futbolą apsaugoti nuo lažybininkų. Kažkada neaiškūs rusų veikėjai bandė užvaldyti Tauragės, Gargždų futbolą. Kai išvijome – suko ratus aplink Telšius. Vaje, kiek vargo buvo, kol jais atsikratėme. Tas pats R. Karpavičius kažkada žadėjo Klaipėdoje suburti čempionų komandą, Arūnas Pukelis – prikelti Tauragės futbolą. Kiek panašių idėjų esu prisiklausęs – galėčiau knygą parašyti.

– Du kartus jūsų veiklą ir galbūt neteisėtą praturtėjimą tyrė prokuratūra. Abu sykius išsisukote. Turite gerus advokatus?

– Advokatai čia niekuo dėti. Gražų spektaklį po savo prisistatymo visuomenei surengė „Futbolo sąjūdis“ su R. Karpavičiumi. Po kelių dienų į federaciją atvyko FNTT pareigūnai, darė kratą. Naujiena buvo plačiai eskaluojama. Dabar gavome oficialų raštą, kuriame teigiama, kad nesame nei nusikaltėliai, nei įtariamieji. Pagal įstatymus negalime sužinoti ir to, kas inicijavo šį tyrimą. Tiesiog cirkas. Galiu papasakoti, kaip veikia sistema. Skundo teikėjas paverčiamas specialiuoju įslaptintu liudytoju, kad apjuodintų federaciją. Taip ir įsukamas šis procesas.

Trejus metus buvo klausomasi mano telefono pokalbių, sekamas susirašinėjimas elektroniniais laiškais. Galiausiai įrodžiau, kad išgaliu sumokėti 580 eurų už dukros mokslus per metus ir nupirkti sūnui 1 kambario butą. Iki šiol bankui esu skolingas. Man buvo palikta galimybė pateikti skundą. Pasitariau su advokatu ir nusprendžiau, kad neverta. Juk nė vienas laikraštis neparašys, kad J. Kvedaras nekaltas.

– O kaip su mistinėmis istorijomis, kad dokumentuose įforminta, jog nacionalinę rinktinę vežiojo autovežis, o žaidėjų masažai kainavo tūkstančius?

– Ten nesąmonių prirašyta. Nuolat rengiame įvairius UEFA turnyrus ir turime pateikti detalią ataskaitą, kaip panaudojamos lėšos. UEFA patenkinta mūsų veikla ir priekaištų neturi. Dažnai naudojamės įvairių firmų paslaugomis, sudarome sutartis su jomis. Tos firmos turi antrinių įmonių. Kažkas pamatė, kad vienoje jų įregistruotas tas autovežis, be to, nebuvo deramai sutvarkyta įmonės buhalterija. Štai ir skandalas.

– Ką veiksite dabar?

– Patekau medikų globon – laukia kelio girnelės operacija. Stipriai susidėvėjusi. Su seserimi toliau užsiimsime savo verslu – prekiaujame antikvariniais dirbiniais. Futbolo federacijoje tikrai neketinu likti. Yra jaunų, gabių žmonių, turinčių gerą reputaciją UEFA. Tegul dirba. Jei prašys patarimų – padėsiu. Ir toliau lankysiuosi futbolo rungtynėse. Bet nuo šiol – tik kaip žiūrovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"