TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Rinktinėje blizgėjęs F.Černychas: „Lietuva – mano gimtinė, ši šalis man labai brangi“

2013 10 14 13:47
lff.lt nuotrauka

Po rungtynių su Latvija daugeliui Lietuvos futbolo gerbėjų kilo klausimas, kas tas Fedoras Černychas, pridaręs tiek bėdų kaimynų rinktinei. Per vieną vakarą apie Baltarusijos čempionate žaidžiantį talentingą saugą išgirdo visas mūsų šalies futbolo pasaulis – ir kaip kitaip, juk būtent jo įvartis ir rezultatyvus perdavimas tam tikra prasme išsprendė rungtynių likimą. 

Šiuo metu Mogiliovo „Dnepr“ priklausantis ir Novoplotsko „Naftan“ paskolintas 22 m. žaidėjas išsamiame interviu Futbolo.TV papasakojo apie savo karjerą, šeimą, Lietuvą ir kitus ne mažiau įdomius dalykus.

- Fedorai, papasakok, kaip susižavėjai futbolu?, - Futbolo.TV žurnalistas Paulius Jakelis pasiteiravo saugo.

- Kai dar gyvenau Maskvoje, lankiau baseiną ir mano mama norėjo, jog tapčiau plaukiku. Ten buvo pažįstamas treneris, kuris su manimi dirbo. Kai persikėliau į Vilnių baseiną lankiau čia ir net pavyko tapti Vilniaus čempionu, tuomet man buvo šešeri. Kad ir kaip būtų keista, bet mano kieme Vilniuje visi žaidė futbolą, o ne krepšinį, kaip visa Lietuva. Draugai kartą pakvietė mane pažaisti tokioje kiemo komandėlėje ir man visai neblogai sekėsi, tad likau ten, o po dviejų metų mane pastebėjo treneris Nikolajus Pupkinas. Dar dabar juokiamės, jog pirmo mano transferio kaina buvo du kamuoliai.

- Kaip viskas susiklostė, jog atsidūrei Lietuvoje?

- Aš gimiau Maskvoje, tačiau vėliau tėvai išsiskyrė ir mes su mama bei broliu persikėlėme čia. Mano senelis buvo kareivis ir jam nuolat tekdavo keliauti po visą Sovietų sąjungą. Kai šeima gyveno čia, jį užklupo liga ir visi apsistojo Lietuvoje. Kažkas iš vaikų grįžo į Rusiją, kiti liko čia, tad dabar turiu daug giminių tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje.

- Papasakok apie savo šeimą.

- Gyvenu su mama ir jaunesniu broliu, kuris lanko ledo ritulį. Lietuvoje taip pat gyvena ir mamos sesės bei brolio šeimos, o mes labai gerai sutariame. Beje, mano mamos sesės sūnus seka mano pėdomis ir bando tapti futbolininkų, lanko „Žalgirio“ treniruotes. Kas ten žino, galbūt jam pavyks vieną dieną tapti profesionalu.

- Pačiam netenka kartu su broliu pažaisti ledo ritulio?

- Žinokit labai norėjau pabandyti ir jei ne futbolas, galbūt rimtai užsiiminėčiau kuo nors kitu – tiek ledo ritulys, tiek tas pats rankinis mane tikrai labai traukia. Deja, dabar laiko nelabai yra, bet galbūt kažkada pavyks išbandyti.

- Baltarusijos spaudoje teko skaityti, jog Fedoras Černychas neblogai dainuoja...

- Mokykloje pirmose klasėse muzikos mokytoja pastebėjo, kad turiu kažkokį balsą ir pakvietė į chorą. Per ten praleistą laiką teko netgi keletą solo dainų atlikti. Vėliau man tai pradėjo nelabai patikti, o ir suderinti su treniruotėmis neišeidavo, tad taip viskas ir baigėsi. Prisimenu, mokytoja dar skambino, prašė mesti futbolą ir toliau dainuoti, bet man futbolas pasirodė žymiai įdomesnis.

- Beje, kaip sekėsi lankyti mokyklą Lietuvoje?

- Kai atvažiavome ir pradėjau lankyti pirmą klasę rusų mokykloje Lietuvoje maniau, jog lietuvių kalba tai ta pati rusų tik su galūne „as“. Prisimenu, buvo lietuvių pamoka ir mokytoja sako, jog štai, atėjo laikas užsidirbti pirmus dešimtukus ir paklausė, kaip lietuviškai bus žodis pienas. Aš kaip pats „kiečiausias“ pirmokas pakėliau ranką ir sakau „molokas“. Kitas vaikinas ištarė teisingą variantą, o aš sėdžiu visas liūdnas ir galvoju, kaip čia taip. Antras klausimas mane apskritai „nužudė“, nes paklausė, kaip bus kefyras. Pasirodo, jog taip ir bus. Tada jau man galva visai susisuko, supratau, jog tai visiškai atskira kalba ir rimtai pradėjau mokytis, gana greitai viską įsisavinau.

- Grįžkime prie futbolo, kaip sekėsi pas trenerį N.Pupkiną?

- Tai buvo 90 m. gimusių berniukų komanda, aš buvau metais jaunesnis, tačiau su visais gerai sutardavau. Mes vadinomės Vilniaus futbolo mokykla, o sostinėje tuo metu buvo dar kita mokykla, tad nuo mažų dienų turėjome savotišką derbį. Prisimenu, žaidėme visuose „Ežiogoluose“, buvome daugkartiniai prizininkai. Su manimi kartu išaugo Artūras Žulpa, Jevgenijus Morozas, Ronaldas Solominas, tas pats Arvydas Novikovas pasitreniruodavo, žodžiu būdavo daug gerų vaikinų. Kai baigėsi tos visos „Ežiotaurės“ N.Pupkinui pasiūlė treniruoti Naujosios Vilnios „Granitą“, tad mes visi praktiškai ir persikėlėme bei mėginome jėgas antroje lygoje. Ten sužaidęs pusantro sezono išvažiavau į Baltarusiją. Iš tikro norėčiau pasinaudoti proga ir padėkoti treneriui N.Pupkinui už suteiktas žinias, patarimus ir dėmesį, galbūt be jo dabar nebūčiau ten, kur esu.

- Truputį paaugęs pakeitei pilietybę.

- Turėjau rusišką ir kai man buvo gal 14 m. prasidėjo tos visos jaunimo rinktinės ir man pasiūlė ją pasikeisti, kad galėčiau atstovauti Lietuvai. Pakalbėjau su mama ir ji pritarė, jei tik tai man padės futbole. Iš tikro su tuo keitimu buvo įdomi situacija, nes staiga tapau nereikalingas rinktinėms, matyt tuo metu silpnas buvau ir mama manęs vis klausdavo, kada ta rinktinė. Tekdavo meluoti, jog jų dar nėra, tik U-17 ir U-19 bus. Kai man buvo 17 metų pagaliau pakvietė į U-19 ir nors pirmuoju šansu nepasinaudojau bei kurį laiką nekvietė, sulaukus kito skambučio progą išnaudojau ir visada buvau kviečiamas.

- Gimei Maskvoje, tačiau augai Lietuvoje. Ką ši šalis tau reiškia?

- Iš tikrųjų laikau Lietuvą savo gimtine, nes čia gyvenu tiek metų, kiek prisimenu. Iš Rusijos atvažiavau labai mažas ir nieko praktiškai neprisimenu. Čia išmokau kalbą, mano mentalitetas irgi lietuviškas, nes Baltarusijoje man dažnai sako, jog aš visiškai nepanašus į rusą.

- Kai buvai paauglys, kiek žinau, Vilniuje persikėlei į lietuvišką mokyklą, kur buvo nemažai nuotykių, papasakok!

- Rusų mokykloje tai jokių bėdų nebuvo, o kai devintoje klasėje persikėliau į Ozo sporto mokyklą, tada prasidėjo... Tuomet „Vilniaus“ klubas rinko žaidėjus akademijai ir jie mokėsi Oze. Man sunkiai sekėsi su rašymu ir gramatika, net dvejeto negaudavau ir mane į viršų traukė tik skaitymo pamokos. Labai sunku buvo biologijoje, chemijoje, fizikoje, nes tų dėsnių visai nesuprasdavau, kuri čia ląstelė, kas ir kaip. Dešimtoje klasėje paskutinį trimestrą man pasakė, kad gal pasimatysime kitais metais toje pačioje klasėje, kai tai išgirdau perėjau į rusų mokyklą, kur mokytojai padėjo ir manęs „neskandino“.

- Tai gal buvai labai „šūstras“ paauglys?

- Ne, ne, tikrai tai ne dėl „šūstrumo“, save priskirčiau prie ramesnių vaikų.

- Po to laiko praleisto Vilniaus „Granite“ iškeliavai į Baltarusiją, kur žaidi ir dabar. Kaip atsirado ta galimybė?

- Žiemą nuvažiavome į vieną turnyrą, kurį rengė „Dnepr“, ten taip pat dalyvavo Sankt Peterburgo komanda ir mes, „Granitas“. Atvažiavome tie, kurie sezono metu mažiau rungtyniavo, tačiau patys to norėjo. Aš irgi pasiprašiau ir leido važiuoti. Po to turnyro prie manęs priejo „Dnepr“ prezidentas ir paklausė trenerių, kokia mano kaina, taip pat pasiteiravo, ar pats turėčiau noro pabandyti įsitvirtinti pas juos. Mano atsakymas buvo teigiamas ir po dviejų savaičių atvykau į peržiūrą. Viskas susiklostė sklandžiai ir pasirašiau ilgalaikę penkių metų sutartį. Tada mane sužavėjo nuostabi jų už miesto įrengta treniruočių bazė - tai buvusi jaunimo stovykla, tik perdaryta, tad puikūs kambariai, geras maitinimas, daug aikščių – visa tai paliko įspūdį.

- Ar greitai įsitvirtinai pirmoje komandoje?

- Iš pradžių tris rungtynes man teko sužaisti už dublerius, bet ten nieko gero neparodžiau – neįmušiau įvarčių, neatlikau perdavimų, visiškai neišsiskyriau. Nepaisant to, kiek vėliau mane užregistravo pirmos komandos rungtynėms, sėdėjau ant suolelio. Nesitikėjau, tačiau vienu metu priėjo treneris ir pasakė, jog gausiu šansą pažaisti. Prisimenu, tai buvo mačas su „Smorgon“ ir išleido 70-ąją minutę, o man pavyko įmušti du įvarčius ir laimėjome 4:0. Po šio įvykio reguliariai leisdavo rungtyniauti.

- Kokias rungtynes Baltarusijoje dar išskirtum?

- Manau taurės finalas ir debiutas man įsiminė labiausiai. Galbūt dar priskirčiau pirmą pasiektą pergalę prieš Baltarusijos grandą BATE, tai irgi buvo įspūdingos akimirkos.

- Baltarusijoje žaidi nuo 2009 m., tau tai tapo savotiškais antrais namais?

- Ir taip galima sakyti, nes pripratau prie žmonių, prie kultūros, prie visko. Man tai artima šalis, tačiau tiesą sakant visai norėčiau išvažiuoti kur nors kitur, tiesiog norisi pakeisti aplinką, čia jau daug laiko praleista.

- Negi niekada per šiuos metus nebuvai išvykęs į jokią peržiūrą užsienyje?

- Buvau, buvau. Ukrainoje „Karpaty“ klube praleidau net 40 dienų ir turėjau ne tik kontraktą pasirašyti, bet ir gauti pirmą algą. Buvo atvykęs prezidentas, mano agentas, vyko derybos dėl mano perėjimo. Viskas buvo lyg ir sutarta, bet paskutinę akimirką kažkas nepavyko, teko grįžti į Baltarusiją. Taip pat buvau išvykęs į Turkijos „Ankaraspor“ ekipą, kur man tikrai labai patiko, nes priėmė labai maloniai. Apie tuos žmones galiu pasakyti tik geriausius žodžius. Ukrainoje pvz. tave uždaro bazėje ir sėdi, lauki treniruočių, tuo tarpu Turkijoje prezidentas ar koks direktorius tave nuolat pasiema kartu, nuveža į kokį restoraną, pabendrauja, aprodo apylinkes, miestą, gražias vietas. Visada klausdavo, jei ko nors reikėdavo. Deja, bet ten viskas gavosi taip, kad komanda negavo licencijos aukščiausiai lygai, o antroje pagal pajėgumą lygoje yra vos kelių legionierių limitas. Žodžiu, nepasisekė.

- Pastaruoju metu nejauti didesnio susidomėjimo savimi?

- Anksčiau mano agentas šnekėdavo apie tai, bet dabar iki sezono pabaigos paprašiau, kad „neūžtų“ man galvos, norisi tiesiog gerai sužaisti likusią sezono dalį. Kontraktas jau artėja prie pabaigos, galbūt paskui pavyks kur nors išvykti. Laikas parodys.

- Jei galėtum rinktis, kurios šalys tau labiausiai imponuoja?

- Manau, jog mane labiausiai trauktų Vokietija. Ten futbolas pačiame aukščiausiame lygyje, viskuo pasirūpinta ir tai man labai patinka.

- Tai visai norėtum pas Arvydą Novikovą?

- Pas Arvydą būtų gerai (juokiasi).

- Vos prieš keletą dienų į Latvijos rinktinės vartus įmušei ne tik įvartį, bet ir spėjai atlikti rezultatyvų perdavimą. Tai tavo karjeros rungtynės?

- Jei kalbame apie rungtynes rinktinėje tai tikrai taip. Aš netgi jaunimo rinktinėse niekada tų įvarčių nemušdavau. Man rodos pavyko pasižymėti tik už U-19 draugiškose, bet tai nesiskaito, o čia – nacionalinėje ir iš karto įvartis bei perdavimas. Prisimenu, kažkas jaunimo rinktinėse juokaudavo, kad tavo įvarčiai bus mušami nacionalinėje, matyt kažką žinojo (juokiasi).

- Kažkada turėjai tokį tikslą žaisti nacionalinėje rinktinėje?

- Galima sakyti ėjau ta linkme, labai norėjau pakvietino į nacionalinę rinktinę. Baltarusijoje visada atiduodavau visas jėgas, tikėdavausi kvietimo. Kai sulaukiau, rinktinės stovyklose visada bandžiau treneriams įrodyti, kad galiu žaisti ir sulaukęs šanso galbūt juo pasinaudojau.

- Jau netrukus rungtynės su bosniais, ko iš jų tikiesi?

- Puikiai suprantu, kad bosniai tai ne latviai ir čia bus žymiai sunkiau. Maža to, jiems tai lemiamos rungtynės, nes jei jie mus įveiks, pateks į pasaulio čempionatą. Bosniai bus labai susikaupę ir atvyksta tik pergalės. Nepaisant to, bandysime nenusileisti, parodyti savo žaidimą ir tikiuosi, viskas baigsis gerai.

- Labai norėtum, jog treneriai ir vėl išleistų į aikštę?

- Aš visada noriu rungtyniauti ir visada pykdavau, net ir mažas būdamas, jei neišleisdavo į aikštę ar pakeisdavo. Dabar į tai reaguoju kitaip, bet žaisti vis tiek norisi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"