TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

S. Baranauskas: futbolas kuriamas darbais, o ne kalbomis

2015 04 15 15:26
Stasys Baranauskas ir Valdas Ivanauskas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Lengva juodinti žaidėjus, tačiau jie tikrai stengiasi ir atiduoda visas jėgas. Tiesiog tokios mūsų galimybės", - sako praeityje garsus futbolininkas, dabar - vienas iš Lietuvos rinktinės trenerių Stasys Baranauskas. 

Legendiniame „Žalgiryje", Austrijos ir Izraelio klubuose rungtyniavęs buvęs futbolininkas kalbėdamas apie Lietuvos futbolo problemas, skaitydamas nepagrįstus kaltinimus neretai neslepia emocijų ir nepagaili aštresnių žodžių.

Pasak S. Baranausko, po paskutinių Europos čempionato atrankos rungtynių Londone tarp Anglijos ir Lietuvos rinktinės jau praėjo pakankamai laiko, kad būtų galima daryti tikras išvadas ir įvertinti, kokia yra reali padėtis.

- Ar buvo realu rinktinei Anglijoje sužaisti kitaip? Kaip apskritai palygintumėte Anglijos ir Lietuvos futbolo galimybes?

- Į pirmąjį klausimą pastaruoju metu pats ieškojau atsakymo. Po rungtynių visiems - ir aistruoliams, ir žaidėjams, ir treneriams netrūksta emocijų. Reikia laiko, kad situaciją galėtume įvertinti ramiau, objektyviau.

Norėčiau pradėti nuo to, kad Anglijos „Premier" lygos, iš kurios susirenka žaidėjai į rinktinę, biudžetas didžiausias pasaulyje. Šią lygą privalome įvardinti kaip vieną stipriausių pasaulyje. Teko skaityti, kad praėjusio sezono bendros „Premier" lygos pajamos sudaro apie pusę Lietuvos valstybės pajamų. Vienas „Premier" lygos žaidėjas vidutiniškai per metus uždirba daugiau nei 3 mln. eurų - tai daugiau negu visas (!) Lietuvos A lygos čempiono „Žalgirio" metinis biudžetas. Su visa pagarba Lietuvos komandoms, sunku įsivaizduoti kokiose Anglijos lygose galėtų rungtis „Žalgiris", „Kruoja" ar „Spyris".

Vien tik Londone yra 17 ar 18 profesionalių futbolo klubų, beveik visi turi savo stadionus, treniruočių aikštynus. Londono apylinkėse treniravomės penktos lygos klubo stadione. Turime tik kelis stadionus, kuriuose galėtų vykti tarptautinės varžybos, o aukščiausius tarptautinius reikalavimus atitinkančio nacionalinio stadiono iki šiol neturime. Ko gero, likome vienintele tokia Europos valstybe. Ar negėda? Kodėl į stadioną Šeškinėje investuota tiek daug pinigų, o rezultato nėra?

Pereinant prie pačios Anglijos rinktinės, prieš rungtynes skaičiau teiginių, kad šioje komandoje nėra ryškių žaidėjų. Mano nuomonė kitokia. Ypač nesutikčiau su tuo Wayne'as Rooney - pervertintas. Tai žaidėjas, kuriam dar nėra 30 metų, tačiau jis Anglijos rinktinėje per 103 rungtynes jau pelnė 47 įvarčius. Palyginimui, Cristiano Ronaldo per 119 rungtynes įmušė 52 įvarčius, o Lionelis Messi - per 97 rungtynes - 45 įvarčius. Tai žaidėjai, kurie paskutinius aštuonerius metus buvo renkami geriausiais pasaulyje. W. Rooney rezultatai rodo, kad jis nuo jų nedaug atsilieka. Yra ir kitų žaidėjų. Pavyzdžiui, rašyta kad Raheemą Sterlingą norėjo įsigyti Madrido „Real", bet „Liverpool" nesutiko jo parduoti net už 50 mln. svarų. Tai rodo, kad šie žaidėjai tikrai ne vidutinybės, o tikrai labai talentingi sportininkai. Panašiai galima būtų pasakyti ir apie Jordaną Hendersoną, kurį norėtų įsigyti ne vienas klubas, ar po keitimo žaidusį Harry Kane'ą, kuris yra tarp kandidatų tapti šio sezono geriausiu „Premier" lygos žaidėju.

- Lietuvos rinktinės žaidimas Anglijoje susilaukė nemažai kritikos. Kas Jūsų nuomone, nepavyko iš to, kas buvo suplanuota ir kodėl?

- Situacija nebuvo iš lengvųjų. Rinktinei negalėjo padėti vieni iš mūsų atakuojančios grandies lyderių - Arvydas Novikovas, Lukas Spalvis, taip pat labiausiai patyręs saugas Mindaugas Panka. Šį sezoną rezultatyviai Lenkijos čempionate žaidęs Fedoras Černychas po operacijos tik kovo mėnesį grįžo į rikiuotę. Todėl sunku teigti, kad rinktinė buvo idealios sportinės formos.

Mūsų rinktinė Anglijoje žaidė taip, kaip leido varžovai. Būtų keista, jeigu būtų atvirkščiai. Varžovų saugų linija - tikrai įspūdinga. Jų žaidėjų individualus meistriškumas - aukštesnis. Todėl didžiąją rungtynių dalį buvome be kamuolio, ginantis žaidėjams tenka išeikvoti daugiau jėgų nei puolant. Žiūrint iš psichologinio aspekto, galbūt žaidimas būtų kiek kitoks, jei nebūtume praleidę antro įvarčio prieš pertrauką. Bet nuo to Anglijos rinktinė netaptų silpnesnė.

Prieš rungtynes akcentavome gynybinius veiksmus, tačiau žaidėjų meistriškumo skirtumas neleido įgyvendinti užsibrėžtų užduočių. Turėjome neleisti varžovams įsižaisti kraštuose, bet R. Sterlingas ir Danny Welbeckas yra labai aukšto lygio žaidėjai, juos sustabdyti labai sudėtinga bet kam. Privalėjome uždengti W. Rooney, kuris labai pavojingas baudos aikštelėje. Tikrai gerai žinojome kas laukia, pats gyvai stebėjau anglų žaidimą rungtynėse su Slovėnija.

Vis dėlto futbolas toks žaidimas, kad kita komanda tavo planus konkrečią dieną gali paversti niekais. Brazilija pasaulio čempionato pusfinalyje nuo vokiečių praleido septynis įvarčius. Rezultatas baisokas, bet toks būna futbolas. Jų gynėjai vis tiek laikomi vieni geriausių pasaulyje ir ištempė „PSG" į Čempionų lygos ketvirtfinalį.

Pralaimėjimai Anglijai ir Šveicarijai - tikrai ne pasaulio pabaiga. Tuo labiau, kad kiekvienos rungtynės su tokio aukšto lygio varžovais - neįkainojama žaidybinė patirtis, iš kurios galime pasimokyti ir po truputį kelti savo meistriškumą. Turime žiūrėti pirmyn. Vis dėlto jau birželį laukia rungtynės su Šveicarija. Tai bus namų rungtynės, žaisime savo stadione, todėl padėti gali ir „namų sienos", žiūrovų palaikymas.

- Girdėjosi nuomonių, jog Lietuvos rinktinės žaidėjams minėtose rungtynėse Londone stigo užsidegimo ir kovingumo. Ką atsakytumėte į tai?

- Juodinti žaidėjus, iš jų tyčiotis - paprasčiausia. Tačiau galiu užtikrinti, kad žaidėjai tikrai stengiasi ir atiduoda visas jėgas. Tiesiog objektyvi situacija tokia, kad dažnai nesame favoritais. Kodėl taip yra? Todėl kad tos komandos, kurios pretenduoja į aukščiausias vietas, turi futbolininkų iš pajėgiausių Europos lygų.

Štai Anglijos rinktinėje atėjo talentinga žaidėjų karta, komanda jauna ir ištrokusi pergalių. Jie žaidžia sau istoriškai nebūdingą greitą, agresyvų futbolą. Šveicarija yra tarp elitinių pasaulio komandų, subūrė kone stipriausią rinktinę per visą šalies istoriją ir FIFA reitinge patenka į dešimtuką. Neabejoju, kad artimiausiu metu tiek anglai, tiek šveicarai pasieks įspūdingų rezultatų.

Galingiems Vokietijos, Italijos klubams atstovauja ir Slovėnijos rinktinės žaidėjai. Tačiau, jei ne ta M. Pankos trauma ir tos kelios nelaimingos minutės, kai greitai praleidome du įvarčius, rungtynės su slovėnais galėjo pakrypti ir kita linkme. Jei žiūrėtume į Estijos rinktinę, jos kapitonas rungtyniauja Vokietijos „Bundeslygoje" - pabrėžiu, rungtyniauja, o ne sėdi ant atsarginių suolelio. Estai atvyko į Vilnių kovoti dėl trijų taškų, su ambicijomis po pergalės prieš slovėnus, tačiau liko tuščiomis, nes kovėmės kaip komanda ir pasinaudojome varžovų klaida. Tiesiog vieną kartą to gali užtekti, o kitą - oponentai gali ir nesuklysti.

Visgi mūsų rinktinėje žaidėjų pasirinkimas nėra didelis, o Lietuvos čempionato lygis, švelniai tariant, nėra aukštas, todėl daugiausiai kviečiame žaidėjus iš užsienio klubų. Džiaugiamės tuo, kad mūsų žaidėjai bent kažkur „užsikabina" užsienyje ir gauna žaisti. Tačiau tos lygos nėra tarp stipriausių, o klubai retai būna tarp pirmaujančių lygose. Galime kalbėti, kad mums trūksta meistriškumo, tačiau neteisinga sakyti, kad jie nekovoja. Tiesiog kiekvienas irgi turi tam tikras savo galimybių ribas.

Suprantama, kad visada bus kalbančių, kodėl nekviečiamas vienas ar kitas žaidėjas. Visi turi teisę į savo argumentuotą nuomonę. Bet jei vienas fiziškai galingiausių komandos žaidėjų po rungtynių sako, kad iki šiol dar nebuvo pasijautęs toks silpnas ir lėtas, tai šį tą reiškia. Vargu ar šių konkrečių rungtynių atveju kas nors pasikeistų, jei pakviestume žaidėjų, kurie kad ir yra patyrę, bet šiuo metu neturi ar beveik neturi žaidybinės praktikos.

Prieš rinktinės rungtynes fizinių ar techninių elementų nebepagerinsi - tai žaidėjai daro klubuose. Rinktinėje gali tik pasiruošti konkrečioms rungtynėms. Pagal FIFA taisykles, prieš oficialias rungtynes žaidėjai į rinktinę atvyksta likus keturioms dienoms, kartais trims. Anglijoje pirmą dieną turėjome vadinamąją „atstatomąją" treniruotę, antrą dieną - įprastą treniruotę, o trečią dieną - paskutinę „priešrungtyninę" treniruotę. Todėl per tokį laikotarpį daug nepakeisi.

Tačiau tikrai padarysime tai, kas nuo mūsų priklauso - iki artimiausių rungtynių gerai išanalizuosime padarytas klaidas, pasistengsime, kad žaidėjai atgautų pasitikėjimą savo jėgomis ir sieksime išnaudoti savo stipriąsias puses. Mūsų komandos jėga - tai, kad kolektyvas kaip tikras kumštis, visi pasitiki vienas kitais. Tokia darna padės mums siekti rezultatų.

- Ko reikia, kad atsirastų daugiau aukšto lygio žaidėjų? Ar realu rinktinei artimiausiu metu prasibrauti į Europos ar Pasaulio čempionatą?

- Jei pusiau rimtai - kai turėsime tokį stadioną kaip „Wembley", tada ir bus realu. Kodėl? Nes tai reikš, kad pas mus futbolas yra itin reikšmingas. Pavyzdžiui, Ukrainoje futbolas prieš kurį laiką buvo įvestas į mokymo programą ugdymo įstaigose. Tai davė rezultatų - ši rinktinė jau rungtyniavo ir Pasaulio, ir Europos čempionatuose, klubai iškovojo pergalių Europoje.

Manęs dažnai klausia, kodėl futbolas nebepasiekia tokių rezultatų kaip prieš 30 metų. Aišku, dabar aplinkybės ir laikai kitokie, bet jei lygintume su tais laikais, kai rungtyniavau Vilniaus „Žalgiryje", tuomet futbolą mylėjo šalies valdžia. Kiekvienose rungtynėse būdavo ministrai, šalies pirmeji sekretoriai. Jie troško, kad „Žalgiris" žaistų aukščiausioje lygoje.

Todėl atsirado ir rėmėjai, kurie dosniai investavo į futbolą. Kaip pavyzdys - ilgametis „Žalgirio" rėmėjas Leonas Mickus. Jis pasistengė, kad būtų sudarytos visos sąlygos, žaidėjai būtų aprūpinti. „Žalgiris" turėjo savo bazę, kur galėjo gyventi, ilsėtis ir treniruotis. Turėjome ir savo namų stadioną. Deja, viskas buvo „prichvatizuota" ir dabar ten beliko tik griuvėsiai. Panašu, kad netolimoje ateityje tiek „Žalgirio" bazę ir tiek „Žalgirio" stadioną pakeis namai, prekybos centrai ar kiti dalykai, kurie su sportu neturi nieko bendro. Tikiuosi, šie klausimai bus viešai nagrinėjami ir nebus nutylėti.

Apmaudu matyti, kad ne viena sporto bazė sugriauta, trūksta rėmėjų, valstybės dėmesio. Vilnius - Lietuvos sostinė, didžiausias miestas, tačiau turime tik kelias dirbtines futbolo aikštes. Jau nekalbant apie natūralios žolės vejas. Kaune taip pat daug stadionų buvo nugriauti, jų vietoje atsirado komercinės paskirties statiniai.

Kalbant apie pačių žaidėjų auginimą, tai pirmiausia klubų ir futbolo mokyklų atsakomybė, tačiau jiems trūksta lėšų. Dėl to atsiranda daug problemų. Būtų puiku, kad vaikų komandoje būtų bent du treneriai, tačiau dažniausiai vienas treneris turi pats treniruoti kelias grupes ir uždirba nedaug. Todėl nukenčia ir jų darbo kokybė, motyvacija, galimybės kelti kvalifikaciją. Galima daug ir kalbėti apie įvairias problemas, tačiau daug kas susiveda į finansinius klausimus. Yra pasiūlymų kviesti jaunimo trenerių iš užsienio, tačiau kas vyks dirbti į Lietuvą už 600 eurų? Kuris klubas išgalėtų mokėti 3-5 tūkst.?

- Kodėl, Jūsų nuomone, trūksta tų rėmėjų?

- Mano nuomone, tikrai nelengva jų surasti, kai apie futbolą skelbiama tiek daug daug negatyvo, nepastebima ar nenorima pastebėti teigiamų dalykų. Juk per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos futbolo federacijos pastangomis įrengta daug futbolo aikščių, dešimt kartų išaugo futbole dalyvaujančių skaičius, įkurta speciali futbolo akademija Kaune. Tai pozityvūs dalykai, tačiau norint pasiekti rezultatų konkurencingame futbolo pasaulyje reikia dar daugiau.

Atskira tema - „Vėtros" stadionas Vilniuje, kuris buvo išsaugotas, atnaujintas ir dabar vadinasi LFF stadionu. Dabar čia nuolat žaidžia ne tik rinktinė, bet ir „Žalgiris", „Trakai", žemesnių lygų komandos, mėgėjai, veteranai. Puikiai žinau, kiek dėl jo buvo kovojama, nes vietoje stadiono galėjo atsirasti gyvenamieji namai ar kitokie komerciniai pastatai.

Viskas juk tikrai nėra taip blogai, kaip piešiama. Todėl norisi daugiau objektyvumo, kad baigtųsi ambicijų ar siaurų interesų karas, kad būtų mažiau įvairių spekuliacijų, bereikalingų intrigų. Deja, trūksta objektyvios ir išsamios futbolo analitikos.

Apskritai futbolo kultūra, šio sporto supratimas kol kas pakankamai žemas. Tai nepasikeis per dieną, mėnesį ar metus. Anglijoje ir daugelyje kitų šalių futbolo tradicijos skaičiuojamos jau šimtu metų ar bent keliomis dešimtimis. Lietuvoje visa tai tik dar pradinėje stadijoje. Norint pakelti futbolo kultūrą iki europinio lygio reikia turėti daugiau kantrybės ir laiko.

- Ką konkrečiau turite omenyje, kalbėdamas apie intrigas ir spekuliacijas?

- Manau, kad patarimai ir kritika yra naudinga, tačiau viskas turi būti logiška ir pagrįsta faktais.

Pavyzdžiui, daug kalbų kyla dėl Deivido Šembero, Žydrūno Karčemarsko, Mariaus Stankevičiaus. Mano - ir ne vien mano - nuomone D. Šemberas yra vienas labiausiai neįvertintų Lietuvos futbolininkų. Jis gerą dešimtmetį žaidė pačiame aukščiausiame lygyje, ne kartą tapo Rusijos čempionu, taurės laimėtoju, iškovojo UEFA Europos lygos taurę. Tačiau jis nebuvo nė karto išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Manau, kad tai istorinė netiesa, nes D. Šemberas - vienas geriausių nepriklausomos Lietuvos žaidėjų. Tačiau jis jau prieš pusantrų metų pareiškė apie apsisprendimą rinktinei nebeatstovauti. Manau, kad tokį žaidėjo sprendimą turime gerbti.

Ž. Karčemarsko taip pat nenuvertiname, jis daug metų buvo naudingas rinktinei. Tačiau futbole pirmuoju vartininku gali būti tik vienas žaidėjas. Mes turime Giedrių Arlauskį, kuris gali tapti vienu geriausių vartininkų Europoje.

M. Stankevičius taip pat daug nusipelnęs Lietuvos futbolui, ne vienerius metus atstovavo rinktinei negailėdamas savęs. Tačiau nuolat išlikti aukštumoje labai sunku. Tuo labiau, kad prieš trejus metus jo karjerai skaudžiai atsiliepė sunki trauma. Tai irgi turi savo padarinius. Visi norėtume kad būtų kitaip, tačiau faktas toks, kad šį sezoną M. Stankevičius žaidė tik vienerias rungtynes ir jų nebaigė dėl traumos.

Sutinku, kad istoriją reikia gerbti, bet ar galime visuomet žvalgytis į praeitį? Atrankos grupėje nesame pakilę aukščiau ketvirtos vietos, dažnai likdavome priešpaskutiniai. Ne taip seniai pralaimėjome ir Farerų saloms ir Lichtenšteinui, ir Liuksemburgui. Nepaisant to, dar tada buvo kalbama, jog reikia kviesti vien tik patyrusius, ilgamečius žaidėjus - net jei kai kurie jau baigia karjerą - ir, neva, tuomet viskas pasikeis į gera. Tačiau trenerio darbe nostalgija yra pavojingas dalykas. Ispanijos rinktinės treneris Vicente del Bosque praėjusių metų Pasaulio čempionatui pasirinko žymiausias pavardes, tačiau namo teko važiuoti jau po pirmojo etapo.

Visi turi teisę kritikuoti, bet gaila, kad netrūksta komentarų, kurie pilni vien pagiežos. Kartais susidaro vaizdas, jog yra grupė žmonių, kurie laukia, kad rinktinė pralaimės. Vis dėlto nesinori gaišti laiko dėl jų ir įvairių iškeliamų klausimų, kurie nėra patys reikšmingiausi. Pakviesčiau koncentruotis į tai ką bendromis jėgomis gero padaryti dėl futbolo, o ne kaip pakenkti, prie ko prikibti. Futbolas kuriamas darbais, o ne kalbomis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"