TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
FUTBOLAS

Šeimoje – stiprus futbolo genas

2015 11 25 6:00
Futbolininkui Lukui Kochanauskui likimas siuntė ne vieną sunkų išbandymą. Augusto Četkausko/www.fkt.lt nuotrauka

Ar galima pasirinkti kitą gyvenimo kelią, kai šeimoje trys vyresnės kartos žmonės kultivavo tą pačią sporto šaką? „Trakų“ komandos futbolininkas Lukas Kochanauskas purto galvą: „Ne.“

Futbolas 25-erių puolėjui lyg genuose užkoduotas. Gimtuosiuose Kybartuose jį žaidė tėvas, senelis ir net prosenelis. Čia trenerio karjerą pradėjo futbolininko tėvas Rimvydas Kochanauskas, tad futbolą pamėgo ir abu jo sūnūs – Lukas bei Andrius.

Treniruotis – savo noru

1919 metais įkurta Kybartų „Sveikata“ laikoma seniausiu futbolo komanda Lietuvoje. Po karo prie jos veiklos daug prisidėjo garsus to krašto treneris Vytautas Kochanauskas.

„Mūsų istoriją galima skaičiuoti dar nuo senelio. Tai jis Karaliaučiaus krašte žaidė futbolą iš apelsinų, o laimėjęs veždavo juos į Kybartus ir parduodavo žydų krautuvėlių savininkams. Spekuliantas buvo, – pasakodamas šypteli 61 metų R. Kochanauskas, šiuo metu dirbantis treneriu Kauno „Spyrio“ vaikų futbolo mokykloje. – Mano tėvas Vytautas su bendraminčiais pokariu atgaivino „Sveikatą“. Kai augi tokioje aplinkoje, nežaisti futbolo tampa neįmanoma. Taip viskas ir prasidėjo.“

Trenerio karjerą R. Kochanauskas pradėjo anksti – vos 22-ejų, tik baigęs Lietuvos kūno kultūros institutą. Tuo metu jis pretendavo į Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandą, bet planus sujaukė blauzdikaulio trauma. „Taip pat jaunatviškos ambicijos, – priduria pašnekovas. – Mes, visi futbolininkai, atėjome atsiimti algų, o man sako, kad pinigų negausiu, nes traumuotas. Įsižeidžiau ir nutariau nežaisti.“

R. Kochanauskas pradėjo dirbti Kybartuose, vėliau treniravo vaikus Alytuje. Ten nuo vaikystės ugdė garsų vartininką Gintarą Staučę.

Nenuostabu, kad su kamuoliu susidraugavo ir abu trenerio sūnūs – Andrius (gimė 1982 m.) bei Lukas (1990 m.). Vyresnėlis karjerą baigė anksti, iširus Vilniaus „Vėtros“ klubui, ir dabar futbolą žaidžia tik mėgėjiškai.

„Iki šiol manau, kad iš sporto Andrius pasitraukė per anksti“, – įsitikinęs R. Kochanauskas.

Labiau pasisekė Lukui – jis tapo profesionalu. Vaikinas tvirtina, kad per prievartą į treniruotes nebuvo stumiamas. „Namie turėjome futbolo kamuolį, todėl be paliovos juo žaisdavome. Stebėdavau tėčio vedamas treniruotes ir po truputį pamėgau futbolą. Sportuoti norėjau pats ir niekada nesigailėjau dėl šio pasirinkimo“, – pabrėžia jis.

Tėtis kritikas

Nuo septynerių metų Lukas pateko R. Kochanausko suburtą jaunųjų futbolininkų grupę, kurioje buvo ir Vytautas Andriuškevičius, dabar atstovaujantis Lietuvos rinktinei. Klausytis tėčio nurodymų jam teko iki 17-os, kol pasirašė pirmą karjeroje sutartį su „FBK Kauno“ klubu.

Kai tavo tėvas – treneris, tikriausiai mokytis futbolo paslapčių nėra labai lengva.

„Ir taip, ir ne. Jei nori tapti geru futbolininku, privalai įsiklausyti į pastabas ir stengtis minusus paversti pliusais. Turi žinoti, ką darai blogai. Geriau išgirsti kritikos ir pastabų, nei klausytis, koks esi geras, – mano L. Kochanauskas. – Žinoma, būta ir pykčių. Juk paauglystė toks laikas, kai atrodo, kad viską supranti geriau už kitus. Tik vėliau nusiramini ir suvoki pasikarščiavęs. Žmonės, turintys patirties, ne veltui žeria pastabas. Jie nori padėti tobulėti.“

Futbolininkas pripažįsta, kad jo tėvas griežtas. Kol bendraamžiai keliaudavo linksmintis, jis likdavo namie ir galvodavo tik apie futbolą.

R. Kochanauskas neslepia, kad sūnui reikalavimų kartelę visuomet kėlė aukščiau. „Iš Luko reikalavau dvigubai daugiau negu iš kitų, bet dėl to laikiau jį pavyzdžiu kitiems. Jei pasakyčiau, kad reikia dešimt kartų kristi į balą, tai ir padarytų. Auklėtiniams visuomet kartoju: galite pykti, mane keikti, jei tik palengvės, tačiau aikštėje privalote vykdyti visus nurodymus. Pirma taisyklė – treneris teisus. Jei nesutinkate, žiūrėkite į pirmąjį punktą, – juokiasi pašnekovas. – Kritikuoju Luką ir dabar. Visuomet pabrėžiu, ko šis dar nemoka. Jei futbolininkas įsivaizduoja, jog viską yra išmokęs, tada gali imti vinį, kalti į sieną ir kabinti ant jos sportbačius. Lietuvos futbolo problema ta, kad vengiama kritikuoti žaidėjus, o šie nenoriai priima pastabas. Dėl to bendraujant su žiniasklaida ir kyla nesusipratimų...“

Paauglystėje L. Kochanauskui tekdavo išgirsti ir piktų replikų. Esą – tėvas treneris, tad traukia sūnų „už ausų“. „Man regis, tai visų sportininkų, kurių tėvai treneriai, problema. Stengiausi nekreipti į tai dėmesio ir savo tiesas įrodinėti žaidimu“, – numoja ranka futbolininkas.

Kvietė vokiečiai

L. Kochanauskui tik 25-eri, bet per neilgą karjerą jis spėjo apkeliauti visą Lietuvą – žaidė Alytuje, Klaipėdoje, Kaune, Pakruojyje, Panevėžyje, net Liepojoje, o dabar priklauso „Trakams“.

Nedaug trūko, kad puolėjas anksti būtų pasukęs į užsienį. 2007-aisiais tuometės Lietuvos septyniolikmečių rinktinės narį įsidėmėjo Genujos klubo „Sampdoria“ skautai. Tačiau pamėginti laimę Italijoje sutrukdė trauma.

Antrą šansą Lukas gavo po poros metų, kai žaidė „FBK Kaune“. Tada atkeliavo kvietimas iš žinomo Vokietijos klubo Brėmeno „Werder“. Lietuvis stažavosi „Werder“ dublerių komandoje ir paliko teigiamą įspūdį treneriams, bet jo likimas tuomet priklausė nuo „FBK Kauno“ vadovų sprendimo. Kauniečiai iš talentingo žaidėjo norėjo užsidirbti, o vokiečiai nesutiko mokėti prašomos išpirkos. Daugiau galimybių rungtyniauti Vakarų Europoje kybartiškiui kol kas nepasitaikė.

„Yra labai paprasta taisyklė – užsienietis turi būti dviem galvomis pranašesnis už vietinį. Lietuvos futbolininkams sunkiau išvažiuoti į Vakarus dėl geografinės padėties, o ir mūsų rinktinės rezultatai pastaruoju metu nėra geri. Vis dėlto tikiu, kad prasimušti į Europą man dar pavyks“, – tvirtina L. Kochanauskas.

Nepalaužiamas užsispyrimas

Tačiau kol lauks tokios galimybės, puolėjui teks apsišarvuoti geležine kantrybe. L. Kochanauskui netrūksta išbandymų – jis patyrė net tris kryžminių kelio raiščių traumas, bet kiekvieną kartą sugebėjo atsitiesti ir žaisti toliau.

Šiemet Lukas puikiai pradėjo sezoną A lygoje – per 16 rungtynių pelnė 10 įvarčių ir tapo „Trakų“ lyderiu. Kai viskas klojosi gerai, likimas pasiuntė dar vieną sudėtingą išbandymą. Liepos pradžioje per Europos lygos rungtynes su HB klubu iš Farerų Salų „Trakų“ puolėjas patyrė kraupią traumą. Po skaudaus susidūrimo su varžovu jam buvo diagnozuotas atviras dešinės kojos šeivikaulio ir blauzdikaulio lūžis. Ketvirtą kartą teko gultis ant operacinio stalo ir ilgam pamiršti futbolą...

Nors praėjo beveik penki mėnesiai, R. Kochanauskas iki šiol nesiryžta peržiūrėti to nelemto sūnaus traumos epizodo įrašo.

Tačiau laikas geriausiai gydo žaizdas... Šiuo metu futbolininkas jau yra įpusėjęs reabilitacijos procesą. „Įveikiau apie 40 proc. kelio. Pradžia buvo labai sunki, bet ištvėriau. Gydytojai jau leidžia minti sužeistą koją. Laukia nauji pratimai“, – džiaugiasi L. Kochanauskas ir priduria, kad stebėti žaidžiančius komandos draugus iš šalies – psichologiškai sunkus užsiėmimas.

Ištverti potrauminę depresiją jam padėjo ne tik begalinis užsispyrimas, bet ir didžiulis visuomenės, „Trakų“ ekipos palaikymas. „Lietuvoje man dar neteko matyti, kad klubas taip rūpintųsi traumuotu žaidėju, – stebisi R. Kochanauskas. – Neabejingi liko net tokie žmonės kaip Valdas Ivanauskas, Tomas Danilevičius, Deividas Šemberas, Edgaras Jankauskas. Jie siuntė linkėjimus, klausė, kokia savijauta. Sūnų tai labai motyvuoja.“

Dabar Luko diena prasideda 7 val. ryto. Pirmiausia jis keliauja atlikti pratimų, dirba treniruoklių salėje. Paskui – procedūros baseine, kantrus darbas su sveika koja. Žaidėjas dažnai mankštinasi su tėvo treniruojama Alytaus futbolo mokyklos vaikų komanda.

„Jis ne dzūkiško, bet žemaitiško charakterio. Užsispyręs ir atkaklus. Anksti rytą mus sutikę kaimynai stebisi, kur einame pasiėmę visą treniruočių įrangą? Žmonės dažnai mato tik gražiąją sporto dalį, bet nesupranta, kiek sveikatos reikia įdėti ir prakaito upių išlieti, kad ką nors pasiektum“, – pažymi vyresnysis Kochanauskas.

Pats futbolininkas teigia, jog sunkiausia jau praeityje. O nenumalšinamas noras žaisti skatina vėl stotis ant kojų ir dirbti. „Visos traumos kainavo nemažai nervų ir ašarų. Tačiau meilė futbolui neišblėso. Lengviausia būtų į viską spjauti ir eiti kitu keliu. Aš pasirinkau sunkesnį“, – sako L. Kochanauskas.

Į aikštę futbolininkas tikisi sugrįžti kitų metų gegužę. Nes, kaip aiškina jis, turi nebaigtų reikalų – su „Trakais“ reikės siekti Lietuvos čempionų titulo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
FUTBOLAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"